Tarybinė armija buvo vienas iš buvusios TSRS svarbiausių pasididžiavimų. Po pergalės Antrajame pasauliniame kare sovietinė armija tapo vienu iš svarbiausių ramsčių, kuriais rėmėsi komunistai, kontroliuodami ne tik TSRS, bet ir žymią dalį Europos, vadinamąsias socialistines šalis. Jose ne kartą sovietinė armija „darė tvarką“. TSRS ginkluotosios pajėgos buvo milžiniško dydžio, baigiantis Antrajam pasauliniam karui jose tarnavo maždaug 11,3 mln. žmonių, vėliau jos sumažintos iki 2,8 mln. žmonių. Vėliau ginkluotųjų pajėgų dydis pagal vakarų vertinimus kito nuo 2,8 iki 5,3 mln. žmonių. Iki 1967 m. tarnyba armijoje truko 3 metus, vėliau – 2 metus, išskyrus jūreivius, kurie toliau tarnavo 3 metus. Okupuotos Lietuvos gyventojai taip pat turėjo tarnauti šioje kariuomenėje. Nuo mokyklos suolo vaikinai būdavo ruošiami šiai „vyriškumo mokyklai“, nes vykdavo karinio parengimo pamokos, propagandos mašina kryptingai dirbo,kad jaunimas trokštų tarnauti, o karstai iš Afganistano būdavo pargabenami ir palaidojami tyliai…
Išmokydavo keiktis ir vogti
Kaip atrodė kariuomenė iš tikro, sunku apsakyti, tarnavę joje turi savo supratimus, patirtis, todėl vieno vaizdo koncentruotai pateikti neįmanoma. Tačiau visi sutiktų, kad tai buvo didžiulė mašina, kurioje žmogus nieko nereiškė, o tvarka priminė kalėjimą.
„Aš pats buvau pašauktas į kariuomenę vasarą, Rygoje po paskirstymo patekau į Kaliningradą. Jau kitą rytą išrikiuoti ant placo nauji tėvynės gynėjai klausėsi kaip riebiai rusiškai keikiasi pulko vadas. Ir tokiais keiksmažodžiais, kurių net prasigėrę Lietuvoje gėdydavosi ištarti. O čia viešai ir blaivus.
Keiksmažodžiai lydėjo visą tarnybos laiką, kai kada pakeisdami 90 procentų reikalingo žmogui žodyno. Pripažinsiu, kad grįžus teko gana ilgą laiką kontroliuoti savo kalbą, o ir dabar susinervinus kažkur iš pasąmonės gelmių išnyra žodžiai, prasidedantys raidėmis b, n, p…
Geriausiai nefasadinę tarybinės armijos pusę nusakė mano tėvas, atvykęs pažiūrėti, kaip aš ginu tėvynę ir pamatęs mano dalinį, kai jis eina dirbti. „Kažkokia purvinų valkatų gauja, o ne armija“,- teištarė. Nesiginčijau. Išties buvome purvini ir apdriskę, išsiskalbti rūbų nebuvo kaip, nes nebuvo kur jų džiovinti, o pasikeisti kuo nešiojamų rūbų neturėdavome.
Išties, nors armija ir atrodė grėsminga savo skaičiumi ir ginkluote, iš tikro, tai buvo visiško skurdo pasaulis, kur nuolat visko trūko – aprangos, maisto, medienos, pjūklų ir t.t. Todėl būdamas armijoje žmogus išmokdavo vogti. Be jokios sąžinės graužaties. Vogdavo, nes taip reikėdavo. Jei nepavogsi vatinuko, sušalsi, jei nevogsi maisto, numirsi, o jei nevogsi reikiamų medžiagų, būsi nubaustas. Karininkams nerūpėjo, iš kur kas gaunama, svarbu, kad būtų.
Atskira kalba ginkluotė. Mūsų pulkas priklausė Varšuvos paktui, karinio konflikto metu iš karto būtų siunčiamas į karą, todėl dalis pulko buvo atitverta, ten saugomos mašinos, ginkluotė ir t.t. Tačiau karo atveju dauguma tų mašinų nepajudėtų iš vietos, nes benzinas iš jų išvogtas, detalės irgi. Kitaip sakant, tai buvo tik muliažinė kariuomenės dalis.
Kitas aspektas – santykiai. Tiek karininkų su kareiviais, tiek kareivių su kareiviais – viskas buvo grindžiama prievarta ir jėga. Vargas tam, kuris negali apsiginti arba nesugeba greitai orientuotis. Tokį žmogų visą armijos laikotarpį lydėdavo patyčios. Todėl tai buvo nei vyriškumo mokykla, nei kam nors padėti galintis darinys. Be to, absurdiška tvarka, reikalavimai, nuolatinis stygius net ir stipriausios psichikos žmones išvesdavo iš pusiausvyros, nors galbūt to ir siekė armijoje – reikėjo nužmoginti kiekvieną asmenį, kad jis nedvejotų šaudamas net ir į beginklį žmogų. Juk tarybinė armija pasižymėjo žiaurumu malšindama sukilimus Čekijoje, Vengrijoje, Afganistane, negailėjo civilių konfliktuose Tbilisyje ir Baku“,- apie armiją pasakoja žurnalistas Linas Bitvinskas.
Diedovščyna – kariuomenės pamatas
O štai žurnalistas Vidmantas Šmigelskas, šiuo metu ruošiantis knygą apie tarnybą tarybinėje armijoje, savo prisiminimuose sako, kad tarnyba iš esmė buvo labai įvairiapusis reiškinys, bet atkartojo visą tarybinės santvarkos mentalitetą. Publikuojame ištrauką iš ruošiamos knygos.
Į sovietinę kariuomenė buvau paimtas 1989-ųjų rudenį, kai „budo jau Baltija“. Mūsų šaukimo kareiviai iš kariuomenės buvo paleisti praėjus gal savaitei ar dviem po Maskvos pučo, 1991-ųjų rudenį. Tarnavimas sovietams, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, iš šios dienos taško atrodo dviprasmiškas, bet tada mūsų, lietuvių, nedraskė dviprasmiški jausmai. Po 1990 kovo 11-osios galvojom, kad kovo 13-ąją mus paleis, paskui, kad kovo 14-ąją, paskui, kad balandį ir t.t. Kurių velnių bėgti kaip valkatoms, be dokumentų, kai netrukus būsim kaip dera išlydėti į savo šalį…
Išsaugojau pluoštą man artimųjų ir draugų rašytų laiškų, tėvai ir sesuo į šūsnis dėjo mano laiškus. Iš šių laiškų išskaičiau, kad tėvams iš Vilniau parašiau, kad man nesako, kur mane veš – tik išmokėjo 7 rublius komandiruotpinigių. Pasirodo šis pranešimas sukėlė tėvų isteriją – visas kaimas tarnavo kariuomenėje, visas kaimas žinojo, kad vienai dienai – skiriamas vienas rublis. Reiškia mane veš savaitę. Per savaitę net ir traukiniu galima toli nuvažiuoti…
Tėvams atlėgo, tik tada kai gavo kitą mano laišką iš Latvijos šiaurėje esančios Aluksnės. Patekau į aviacijos mokamąjį dalinį – pusmečiui buvo garantuota saugi ir geografiškai patogi tarnybos vieta. Tačiau, gavęs sesės laišką apie tai kaip išgąsdinau tėvus su savo 7 rubliais, pradėjau su tėvais elgtis dar atsargiau. „Man viskas gerai, esu šiltai aprengtas, gerai pamaitintas, nelyja“ – bent kartą per savaitę siunčiau tokios struktūros, laiškus tėvukams, juos kas kart kiek pakoreguodamas…
Labai ryškiai atsimenu važiavimą iš Gulbenės iki Aluksnės siauruku. Atstumas tik 30 kilometrų, bet žmonių į vagoną sukišta kiek telpa stačiomis (matyt kareiviams buvo skirta vienintelis vagonas), praktiškai visi jaučia pareigą nuolat rūkyti, kai kas stengiasi atsidaryti ir sunaikinti paskutinius konservus, o patys sumaniausieji tebeturi degtinės…
Po gero pusmečio praleisto mokomajame dalinyje Aluksnėje, patekau į veikiantį sraigtasparnių dalinį Kaliningrade. Aišku ir Kaliningrade manęs į lakūnus neperkelė…
Aluksnėje mokėmės žygiuoti, dainuoti ir remontuoti sraigtasparnius. Po pusmečio, baigdami mokamojo dalinio kursą laikėme egzaminus. Per egzaminus nervinausi, supainiojau vaizdinę medžiagą – išsirinkau gal pzv. plakatą apie tanko vikšrus, o schemą vedžiodamas lazdele aiškinau, neva šitaip va ir va kaip veikia sraigtasparnio variklis. Akį pramerkęs vienas iš egzaminų komisijos narių suprato, jog kalbu nesąmones ir turbūt konstatavo: „Draugas kary, jūs esate kvailys“. Žinoma nesiginčijau, tik baikščiai paklausiau, ar dabar mane iš kariuomenės išmes… Normaliai, regis, paklausiau, bet komisijos narius supykdžiau. Tiesa, man kaip ir absoliučiai visiems kitiems kareiviams vėliau į karinį bilietą buvo pokšteltas antspaudas, bylojantis apie įgytą sraigtasparnio variklio mechaniko kvalifikaciją. Net uzbekams, iš kurių daliai iki kariuomenės didžiausias matytas variklis buvo vieno asilo galios…
Aluksnėje buvo didžiulis mokomasis aerodromas su įsišaknijusiais sraigtasparniais Mi-8. Mus į jį siųsdavo mokytis. Nuvesdavo, vartus užrakindavo… Dažniausiai vieno būrio tyrimams būdavo paskiriamas vienas sraigtasparnis. Mokymus vesdavo arba nelabai intelektualus praporščikas arba seržantas, kuris visą tarnybą praleido tame pačiame dalinyje ir apie sraigtasparnius išmanė tiek pat, kiek ir eiliniai kareiviai. „Pedagogai“ savo išsilavinimo spragas maskuodavo kareiviams liepdami lipti į sraigtasparnį ir jame sėdėti iki užsiėmimų pabaigos. Paprastai iki pietų „skraidydavome“ – vieni vaidino pilotus, kiti dispečerius, kažkas norėdavo būti varikliu ar sraigtu.
1990-ųjų gegužę būrys sovietų karių buvom atskraidintas į Panevėžį. Tiksliau iš Aluksnės iki Rygos valandų valandas kratėmės traukiniais, pradžioj siauruoju geležinkeliu, paskui plačiuoju. Rygoje buvom sugrūsti į krovininį „kukurūzninką“, jam kylant ir leidžiantis (o jis iš esmės tik kilo ir leidosi) skausmas plėšė žandikaulius ir ausų būgnelius. Visi rėkėm, bet visi iš lėktuvo išlipom ir su būgneliais ir su žandikauliais.
Iki Panevėžio atkeliavome turėdami automatus, bet „kukurūzninkui“ nusileidus Pajuostinio aerodrome ginklai iš mūsų buvo paimti, surinkti ir atiduoti saugoti vietiniam kariniam daliniui. Buvom gal 25. Mus nuvežė į Panevėžio mieste buvusią lėktuvų remonto gamyklą, davė kelias racijas, kelis prie virvės pririštus gelžgalius (bananus) ir liepė gamyklą saugoti nuo „litovcų“.
Visi gyvenome pačioje gamykloje, ankštoje patalpoje, kurioje lovas teko rikiuoti trim aukštais, vieną šalia kitos. Gamyklą daugiau nei mėnesį saugojome kaip patys išmanėme. Mūsų būrio vadas, karininkas, leido mums gyventi savo gyvenimą, o jam mes taip pat stengėmės neįkyrėti. Darbo metu gamykla būdavo pilna praporščikų ir karininkų – gamyklos darbuotojų. Pasibaigus darbo laikui kariškiai išeidavo iš gamyklos ir tada kaip zombiai išlįsdavome mes, apsauga… Gerdavome samagoną, važinėdavomės elektrokrautuvais, per racijas erzindavome Lietuvos policininkus. Tiksliau ne mes, o aš erzindavau… Mūsų ir policininkų racijos veikė tuo pačiu dažniu. Girdi: „Šeštas, šeštas – Tulpių gatvėj girtas „Žigulys“ važiuoja“. „Tik nelėk kaip akis išdegęs, dar pats išsitėkši“, – tėviškai patardavau pareigūnui. „Kas čia kalba?“ – pasidomėdavo policininkas. „Kas, kas… Aišku, „Laisvės radijas“ iš Vašingtono.“ – sakydavau. Nors gal greičiau sakydavau: „Kalba Smolnis. Leninas. Vladimiras Iljičius.“ Bet kuriuo atveju pareigūnui kildavo pagrįstas įtarimas, kad kalbėtojas yra ne tas asmuo, kuriuo dedasi, tačiau policininkai laikėsi oriai ir į provokacijas neatsakydavo.
Kartą pavakary, gražiais mėlynais sovietinės aviacijos antpečiais pasidabinęs, su raudona žvaigžde papuošta pilote, sėdėjau ant kalvelės, šalia gamyklos tvoros, prie pat įmonės kuro bazės. Kitapus tvoros į futbolą ėjo „Ekrano“ sirgaliai. Tą vakarą stadione, matyt, petardos nešaudė, neliko… Vienas iš minios sušuko: „Žiūrėkit – rusas“, ir pasipylė ugnis ir trenksmai… Intuityviai leidausi bėgti ne į gamyklos teritorijos gilumą, o patvoriu, kuo toliau kuro statinių, paskui save „vesdamasis“ sirgalių petardas. Panevėžys tą kartą neišlėkė į orą, bet 1990-ųjų pavasarį buvimas ruso kailyje – kiek ekstremaloka atrakcija.
Persukant juostą atgal, atsimenu, kad dar prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, mano brolis Aluksnėje apie mane kalbėjosi su kuopos vadu. Senas (gal kokių 40 metų) majoras jam sakęs – geriau, kad broliukas tarnybą tęstų ne Lietuvoje, ne Latvijoje, ne Estijoje: kas žino, kokia bus mėsmalė…
Į Kaliningrado dalinį, minėjau, atvykome trys jauni kareiviai. Keli to paties šaukimo, tik pusmetį tarnavę kareiviai eskadrilėje jau buvo iki mūsų. Sovietinėje kariuomenėje buvo du metiniai šaukimai – rudeninis ir pavasarinis. Kareivio branda buvo skaičiuojama pusmečiais – tik po metų tarnybos kareivis tapdavo „čerpaku“ („samčiu“), po pusantrų metų – „seniu“ po dviejų metų – dembeliu“ (DMB – demobilizacija, skelbiama krašto apsaugos ministro įsakymu.). Pirmąjį tarnybos pusmetį kareiviai turėdavo „ducho“ (dvasia, o gal kvapas) statusą, o antrąjį būdavo vadinami „svisty“ („švilpukai“). Ir vieni, ir kiti buvo vienodai beteisiai… Kareiviškam folklore – „duchas“, „čerpakas“ ir „diedas“ – aiškios ir visuose daliniuose naudotos sąvokos, o štai „pusmetinukų“ pavadinimas skirtinguose daliniuose buvo skirtingas. Dažniausiai jie vadinti kokių nors menkų gyvūnėlių vardais…
Pirmąjį mūsų buvimo Kaliningrade vakarą visi „svistai“ buvome išrikiuoti, „čerpakai“ mus daužė kumščiais, o „seniai“ oriai stebėjo procesą. Linksmoji dalis, jog iš trijų mūsų „čerpakų“ du buvo visiški nelaimėliai, susisukę inteligentai plonais pirštukais. Smūgiuoja toks vargšas tau į krūtinę ir pats cypia, nes jam rankytę skauda. Tie abu inteligentai nuo mūsų mušimo vis turėdavo atsikvėpti, nes juos pačius vis pasikviesdavo „seniai“ ir solidžiai jiems užvažiuodavo, suprask: „Ne taip smūgiuoji, va kaip reikia“. Pirmosiomis dienomis, auklėjamajam procesui mus rikiuodavo kone kas vakarą. Paskui vis rečiau ir rečiau… Kai šalia nebūdavo senių abu „čerpakai-botanikai“ mano šaukimo kareivių akivaizdžiai vengė – mūsų buvo gal 10 ir dauguma tvirti kaimiečiai. Tačiau „čerpakų“ neskriaudėm – viena vertus, supratom, kad jų „darbas toks“, kita vertus, jei paliesi „čerpaką“, tai paskui tave „seniai“ suspardys…
Jaunų kareivių mušimas atrodytų vulgarus ir visai beprasmis. Juolab kad paprastai niekas neaiškino, kodėl tave muša, mušdavo ir tiek. Taip reikia, toks gyvenimas… Tik dabar, bėgant metams supratau, kad mušimas ir „diedovščyna“ buvo sovietinės kariuomenės tvarkos pagrindas. Karininkams nereikėjo sukti galvos dėl mūsų, nes patys save valdėme. Kazarmos ir jų aplinka visada buvo švari, lovos paklotos, drabužiai – tvarkingi. Ir tą tvarką diktavo ne karininkai, o „diedovčynos“ mechanizmas. „Seniai“, kad patvirtintų savo statusą, duodavo užduotis „čerpakams“, o šie, kad patys negautų į skūrą, turėdavo versti dirbti jaunus kareivius. Jei ne „diedovščyna“, būtume mirę iš nuobodulio ar nuo choleros…
Tapę „čerpakais“ taip normaliai ir neatsigriebėme ant jaunų kareivių. Tiesa, gal ne dėl to, kad buvome labai geri, o todėl, kad mums trūko jaunų kareivių – iki pat 1991-ųjų rudens, kai mes išėjome į „dembelį“, taip eskadrilė iki galo ir nebebuvo suformuota. 1991-ųjų pavasarį, pamenu atvežė kelis latvius. Tie po kelių dienų pabėgo… Dar buvo „duchas“ uzbekas, kuris gavęs pirmą kartą per kepenis, krito lyg negyvas. Įtarėm, kad tokiu būdu jis nusprendė apsiginti nuo mušimo, tačiau nervus jis patampė. Po to kai jis pragulėjo kelias dienas paslikas – buvo mušamas ypač delikačiai.
Man pačiam dabar skamba kaip anekdotas, bet tikrai eskadrilėje kažkuriuo metu atsirado jaunas kareivis pavarde Bardakas, kuris dirbo už dešimt. Šis mažiukas rusas, atrodytų buvo išprotėjąs darboholikas, kuris keturiolika valandų šlavęs ir plovęs vakare dar pats galėjo paklausti „senių“ – „gal kam kelnes išplauti?“. Bardakas nepaprastu savo darbštumu ir idealiu charakteriu pelnė visuotinę pagarbą. Žinoma jam padėjo ir pavardė. „Atėjo Bardakas ir nebėr bardako“ – buvo mėgstamas kalambūras. Nemanau, kad Bardaką kažkas iš „senių“mušė ar skriaudė.
