Iki soties prisišnekėjo visi apie tai, kad negalima vaikų mušti. Niekas nedrįso pasakyti, koks vaiko elgesys taip išveda motiną ar tėvą iš pusiausvyros, kad pastarieji jį ima mušti.
Remdamasi darbo su varguolių šeimomis patirtimi, galiu pasakyti, kad motina netenka savitvardos tada, kai vaikas verkdamas prašo valgyti, o motinos piniginėje voratinkliai. ” Mama, noriu duonos, mama,noriu pieno”. Vaiko verksmas varo motiną į neviltį. Pradžioje ji tik papurto vaiką, bet verkimas nesiliauja. Motina nebesivaldo, ima vaiką mušti. Paskui abu apsikabina ir verkia.” Vaikeli, gavau pašalpos 100 €, už paslaugas sumokėjau 40 €, liko 60 €, kasdien galima išleisti po 2 €. Tu prašai duonos, pieno , mums tai prabangos prekės. Neužilgo tavo 5 metų gimtadienis, tada nusipirksime kokią prabangos prekę – sūrį, saldainių.” Nebeverk mamyte, aš nebenoriu duonos, pieno, noriu kruopų košės, tos pačios, kurią valgome kasdien.
Psichologų aiškinimai, kad muša savo vaikus tie, kuriuos ir vaikystėje mušė yra problemos nematymas. Juk gaudamas valstybinę algą negali sakyti, kad Europa mus apgavo, kaip bernas mergą. Nelaikyti karvių, nedirbti žemės, gyventi iš pašalpų yra tai, kas atvedė Lietuvą prie bado slenksčio.
Kiek pinigų turi turėti šeima, kad galėtų normaliai auginti vaikus? 2 € per dieną ? 60 € per mėnesį? Nuo to gal ir reikėtų pradėti.
Prikurta etatų , kurie tikrina šeimas. Nesuprantu, ką jie tikrina. Kiek dar liko pašalpos iki mėnesio galo. Ką konkrečiai tai šeimai padeda: surasti darbą, pagerinti buitį. Ar tik papriekaištauti, kad nemokate gyventi.
Dirbti su tokiomis šeimomis pradėjau turėdama 25 metus. Kokie metodai tada buvo taikomi. Kiekviena šeima turėjo 60 arų žemės, laikė karvę, kiaulę, avių, paukščių. Kad gautų karvei ganyklą, reikėjo kolūkyje atidirbti kiek tai dienų – darbadienių – beveik nemokamai.
Mūsų rūpestis dirbant su tokiomis šeimomis buvo, kad varguolių šeima turėtų ko valgyti. Su kiekviena šeima būdavo aptariama, ką jie ruošiasi daryti, svarstydavome ir patardavome, kaip pagerinti jų gyvenimą: gerai išnaudoti 60 arų sklypą, pasodinti bulvių, daržovių ,kelis vaismedžius, serbentų krūmus…
Be jokių atsikalbinėjimų turėjo pasisodintų bulvių, daržovių. Jei šeima nenusipirkdavo paršiuko, tai vesdavome derybas su kolūkio pirmininku, kad iš fermos duotų nemokamai tai šeimai paršiuką. Duodavo kokį suvargusį, bet gerai prižiūrint atsigaudavo. Neturintys karvės, buvo raginami įsigyti veršiuką ir per 2 metus užsiauginti iki karvės. Jei neturi pinigų sumokėti už veršiuką, tardavomės, kad atidirbs. Kaimynai sutikdavo.
Būdavo prašoma ir kaimynų, kad pasisodinę sau bulvių, likusią sėklą atiduotų varguolių šeimai ir padėtų ją pasodinti. Patardavome, kad šeima nesėdėtų be darbo, uogautų, grybautų, ruoštų maisto atsargas žiemai. Kaimynai , turintys sodus, įpareigoti duoti jiems krituolių obuolių, kad prisidžiovintų žiemai, prisivirtų uogienės.
Barnių su tomis šeimomis nebūdavo. Labai uoliai vykdydavo nurodymus. Būdavo pasakoma taip aiškiai, kad jiems nelikdavo noro ginčytis. Apžiūrėjus ūkį, vienam būdavo liepiama išdirbti tą plotelį žemės, nes atvešiu aviečių sodinukų, kitam – gervuogių , trečiam – topinambų., ketvirtam – moliūgų sėklų.
Varguolių šeimos būdavo patenkintos, kad apsilankome, parodo, kokius nurodymus įvykdė. Pasikalbame su vaikais, kaip sekasi mokykloje. Apžiūrime visą ūkį, gyvulius, daržus.Atvykę į rajono centrą aplankydavo darbovietėje, pasigirdavo, ką gero per tą mėnesį padarė – prisiuogavo mėlynių, pardavė, nupirko vaikams sąsiuvinių ir t.t.
Nebuvo atveju, kad būtų sumušti vaikai. Dabar prikurta socialinių darbuotojų, tikrintojų, mokymo kursų, televizijos laidų, socialinių reklamų, tik nuo to konkrečiam vaikui gyvenimas nepagerėja. Dar ruošiamasi kurti naujų etatų. Kada ir kaip bus pradėta rūpintis konkrečiai alkanais, sušalusiais vaikais?
Kada Anykščiuose buvo atrenkami darbuotojai socialiniam darbui, dalyvavau konkurse. Pokalbyje manęs paklausė „Kada buvo pirmasis pasaulinis karas”. Konkurse dalyvavo apie 20 merginų, kai kurios dirbančios ES.
