Kokia buvo sovietinė armija – išvaduotoja

Antrasis pasaulinis karas vis tolsta, lieka vis mažiau gyvų liudininkų tų įvykių, tik tarybinių karių kapai įvairiose Lietuvos vietose liudija, kad šis karas buvo žiaurus tiek pralaimėjusiems, tiek ir nugalėtojams. Anykščių karių kapinėse kasmet per gegužės 9-ąją vyksta paminėjimai, tačiau kasmet žmonių vis mažiau. Istorija negailestinga mažam žmogui.

Karas traumavo daugelį

Kaip pabrėžia rusų istorikai, dvidešimt metų po karo pabaigos, pergalė prieš fašistinę Vokietiją išvis buvo neminima, nes grįžę iš fronto žmonės nesijautė nugalėtojais, o už karo paminėjimą galėjo tiesiog vietoje užmušti. Pergalė imta minėti gerokai vėliau, kai traumuojanti karo patirtis kiek prisidengė laiko šydu, o tarybinės armijos pergalės imtos mitologizuoti. Mokyklų programose ši armija buvo vadinama vienu vardu – išvaduotoja. Aktyviai buvo grūdamas mitas apie tai, kad tarybiniai kariai, pasižymėję neeiliniu moralumu, didvyriškumu ir kitomis savybėmis, kurias turėjo tik antikos karžygiai, Lietuvą išvadavo nuo fašistų ir vėl atkūrė tarybų valdžią.
Deja, istorijos liudininkai kitaip prisimena šios armijos įžengimą į Lietuvą, mūšius, jos elgesį su gyventojais.
Raseinių rajone, kur gimiau, daugelis kaimo žmonių buvo liudininkai aršių mūšių, kurie vyko čia kelis mėnesius, turėjo progą pažinti, kokia buvo sovietinė armija iš tikrųjų. Niekas nesistebėjo, kad kare buvo žiaurių dalykų, tačiau tai, kaip elgėsi „išvaduotojai“ daugeliui kaimiečių kėlė šiurpą. Kaimo žmonės negalėjo suprasti, kaip tarybinis tankas važiuoja tiesiai per tarybinių karių lavonus, kad nesukinėtų į šalis. Tėvas pasakojo, kaip jautėsi senelis, ieškodamas pabėgusio arklio, kurį rado miškelyje, kuriame vyko mūšis. Senelį pritrenkė pamatytas vaizdas – žuvę du vokiečių kariai ir visas slėnis eilėmis puolusių rusų karių, kuriuos be jokio gailesčio į beprasmę žūtį stūmė politrukai.
Sodiečiai, kurie buvo pergyvenę Pirmą pasaulinį karą, matę įvairaus plauko karių, vis dėlto stebėjosi, kokia skarmaluota, brutali ir be jokių moralinių skrupulų buvo raudonoji armija.
Jei tik nevykdavo mūšiai, tuoj pat prasidėdavo plėšikavimas, žmonių gyvuliai buvo pjaunami kiemuose.

Bėgo daug lietuvių

Apie tai, kaip vyko paskutinės karo dienos mūsų žemėje, apie daugelio lietuvių kelionę į Vakarus traukiantis nuo „Armijos išvaduotojos“ savo atsiminimuose „Gyvenimo rievės“ dalinosi tėvo pusbrolis Teodoras Bitvinskas. Šeima turėjo bėgti, nes per pirmąją okupaciją dėl to, kad tėvas buvo Lietuvos armijos karininkas, patyrė persekiojimus iš tarybinių saugumiečių. Pateikiu jo pasakojimą, kaip teko susidurti su puolančia raudonąja armija.

„Gyvenimo rievės“ – T. Bitvinsko pasakojimas

1944 metų vasara, kaip dabar prisimenu, buvo ypač saulėta, skaisti ir tiesiog buvo neįtikėtina, kad vyko žiaurus karas. Per daug aitri žaizda buvo likusi mūsų šeimos sąmonėje, kad ramiai kaip avinėliai lauktume savo likimo. Atsisveikinome, pasikrovėme vežimą ir išvykome į Šeimyniškius (Raseinių rajonas). Ir štai pirmą kartą susitikome su sovietiniais partizanais. Jie susėdo į vežimą ir pareikalavo, kad juos vežtų pirmyn. Aš ašarodamas kaip niekad gyvenime, pėsčiomis parėjau į Šeimyniškius. Tačiau, o Dieve, kokia laimė, po valandos sugrįžo ir tėvukas.
Šeimyniškiuose žmonės rengėsi praleisti frontą. Kasė apkasus, dengė bunkerius, užkasinėjo brangesnius daiktus ir maistą. Mūsų šeima buvo agituojama pasilikti. Ypač stengėsi Bronė Kačiušytė: „Pažiūrėkit, kokį patikimą bunkerį išsikasėme – visi sutilpsime“. Tačiau nepasilikome. Čia buvo iš dalies ir mano nuopelnas – baisiausiai bijojau ne fronto, o bolševikų. O kas jie tokie, žinojome ne tik iš tėvo, bet atsiminėm ir Rainius, Panevėžį, Pravieniškes…
Prasidėjo naujas, negrįžtamas mūsų šeimos etapas.
O jei vis dėlto būtume likę Šeimyniškiuose, paklausę Bronės?
Į taip patikimą bunkerį pataikė sviedinys ir sprogo. Bronė ir dar keli Kačiušių šeimos nariai žuvo.
Pirmu mūsų, kaip pabėgėlių, maršruto tašku tapo kaimas ties Girdžių (Jurbarko rajonas) bažnytkaimiu.Susidarė keista situacija – Rytų Lietuva, net Kaunas, jau pateko į sovietų rankas. Aršios kovos vyko ties Šiauliais, Raseiniais, Šakiais. Vokiečiai stengėsi išlaikyti koridorių į Kurliandiją ir sulaikyti nuo įsiveržimo į Ryprūsius. Frontas nusistovėjo ir likome fronto vokiškoje pusėje.
Rudenį, spalio 9-ąją, užgrojo „katiušos“, plona vokiečių linija negalėjo pasipriešinti ir mes įsiliejome į begalinę vėžlio greičiu besitraukiančią koloną. Pantoniniu tiltu persikėlėme ties Ragaine per Nemuną. Kolonos pabėgėlių ir šiaip vokiečių išvarytų iš gimtų vietų žmonių vežimų užplūdo Rytprūsius. Su dideliu vargu atstatau važiavimo maršrutą. Prisimenu pakeliui sodybėlę pagyvenusio lietuvio būro, dar gražiai lietuviškai kalbančio, vaišingą našlę ties Instenburgu. Ties Graudensu perkirtom Vyslą. Miestelyje Šviecia likom dvarininko Nico kieme ir tapome „arbaiteriais“.
Kurį laiką karo garsų negirdėjome, prasidėjo žiema ir staiga vėl pasirodė pabėgėlių vežimai. Išvyko ponas Nicas. Atsivedėme ir mes Sartį. Nusistovėjęs Sartis pasimuistė, ir nukūrė ten, kur traukė pabėgėlių voros. Pasivyti jo buvo neįmanoma. Šis momentas mus lyg ir atskyrė nuo Vakarų pasaulio. Pasukome atgal.
Mūsų šeima su kuprinėmis ant pečių vėl kelyje. Pakelėje gulėjo nušauti arkliai ir ant stulpelių – pamauti šalmai. Taip vokiečiai pažymėdavo savo žuvusių kapus.
Iš kairės ir dešinės praeina tarybiniai žvalgai, „Niemcy tam? (vokiečiai ten?)“. Praeina tanki rusų grandinė, o dar po 10 minučių garsus „Ura“, automatų tarškėjimas ir virš galvų pradėjo švilpti kulkos.
Jei vokiečiai traukėsi siaura vora, tik kartą matėme jaunučių kareivių būrį vedamą frontan, tai rusų pafrontės miškai buvo pilni. Visur liepsnojo laužai. Dvylikamečiai – trylikamečiai „pulkų sūnūs“ važnyčiojo roges.
Priėjome miestelį, kurį buvom palikę prieš dvi dienas. Parduotuvės salė, prie vokiečių blizgėjusi, dabar buvo suniokota, veidrodžiai išdaužyti. Visi keturi įsiterpėm tarp kareivių ir šiaip taip užsnūdom.
Mane pažadino smūgis į veidą. Pašokau – ir vėl antausis. Tai tarybinis „polkovninkas“ su karakuline balta papacha nusprendė išsiaiškinti, kas čia per bėgliai. Čia pakilo į kovą motina, kuri vienintelė kalbėjo lenkiškai („po belovėžskomu“ kaip pastebėjo akylūs ruseliai). Baigėsi tuo, kad pulkininkas seržantui mus liepė saugoti. Bet geraširdis rusų kareivis nieko nesakė, kai mes iššokom į tamsą ir nuėjome savais keliais.
Jau įdienojus vėl pasiekėme miestelį Šviecia, kareivių grupės, atkasusios kapčius, laužuose kepė bulves. Lauke ant kalnelio gulėjo du ar trys iki baltinių išrengti nušauti ukrainiečiai. Pakeliui teko matyti ir vokiečių, tankais ar mašinomis įspaustų į žiemos dumblą.
Vietiniai lenkai jau pirmosiomis dienomis, užsirišę baltus raiščius ir prisirinkę vokiškų šautuvų sulaužytomis buožėmis, bandė kurti kažkokią savivaldą. Atėjusi kariuomenė elgėsi kur kas prasčiau negu vokiškieji okupantai. Aiškiai matėsi, kad šiame krašte jie viską laiko karo grobiu. Grobis buvo pastatai, baldai, gyvuliai, ir pagaliau šio krašto moterys. Likę vokiečiai atsidūrė už spygliuotų vielų, kur anksčiau buvo laikomi tarybiniai belaisviai.
Naktimis po apylinkes trankėsi kareiviai, apsimetę ar iš tikro saugumiečiais, kibo prie moterų. Puldavo kareiviai kaip žvėrys moteris ir gatvėse, kai kurie net buvo karininkų čia pat nušauti. Ypač kentė rusės moterys, vokiečių ištremtos darbams. Pagal stalinišką nuostatą jos, kaip ir tarybiniai belaisviai, buvo laikomi valstybės išdavikais.
Rusų daliniai elgėsi ne kaip išvaduotojai, o kaip priešų žemėje. Buvo suvaromos karvių bandos kaip teisėtas karo grobis. Man teko ganyti trofėjinių arklių bandą. Atėjo atsakymas varyti surinktus gyvulius į Rusiją. Mūsų grupė buvo tik menkutė dalis dešimtis kilometrų slenkančios kolonos. Ją puošė prūsų aristokratų uždaros karietos, sofos, spintos ant vežimų… Šeima pajudėjo į Lietuvą.

Ypač nukentėjo Mažoji Lietuva

Ne visiems pabėgėliams taip pasisekė. Ypač nukentėjo nuo nežmoniškų raudonosios armijos veiksmų Mažoji Lietuva. Klaipėdos kraštu vadinamą Mažosios Lietuvos dalį sovietai laikė sava teritorija, todėl čia elgėsi santūriau, tačiau Vokietijai priklausančių Rytprūsių gyventojai nė nenujautė, kad sovietams įžengus prasidės košmaras. Apie šiuos įvykius išsamiai straipsnyje „Mažoji Lietuva: kruvinas „išvaduotojų” pėdsakas“ aprašė Aras Lukšas.
Praėjus penkioms dienoms nuo Rytprūsių operacijos pradžios, spalio 21 dieną, į netoli Gumbinės (Gusevo) esantį Nemerkiemio kaimą įsiveržę raudonarmiečiai surengė pirmąsias civilių skerdynes. Jie ne tik išniekino ir žiauriai nužudė 72 kaimo moteris, bet ir sušaudė penkiasdešimt šį nusikaltimą mačiusių prancūzų karo belaisvių.
Mažojoje Lietuvoje ir visuose Rytprūsiuose nebuvo nė vienos gyvenvietės, kurioje sovietai nebūtų masiškai žudę, kankinę civilių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto. Raudonųjų budelių piktadarybės kėlė šiurpą ne tik jų nusikaltimų aukoms, bet ir žmogiškumo nepraradusiems sovietų karininkams. Tuometis Raudonosios armijos artilerijos kapitonas, o vėliau – žinomas rašytojas, disidentas ir Nobelio literatūros premijos laureatas Aleksandras Solženicynas savo užrašuose įamžino tai, ką savo akimis matė.
Mažosios Lietuvos bei Rytprūsių gyventojų, kurie pamėgino ištrūkti, tarybinė armija nesigailėjo. Rusai paskandino 73 laivus su pabėgėliais iš Karaliaučiaus krašto. Didžiausias iš jų – laineris „Wilhelmas Hustloffas”. Atviroje jūroje laineris tapo lengvu sovietų povandeninio laivo grobiu. Keli torpedų šūviai – ir „Wilhelmas Hustloffas” ėmė skęsti.
Lainerio „Wilhelmas Hustloffas” žūtis tapo didžiausia katastrofa visoje laivybos istorijoje. Ji pareikalavo 7 tūkst. aukų – keliskart daugiau nei per garsiąją „Titaniko” tragediją. Išsigelbėti pavyko tik 949 žmonėms.

Pasisekė išlikti

Tiesa, vartant istorijos puslapius, lengva nusprūsti į tai, kad pasaulį matyti tik juodai arba baltai. Tačiau nei karas, nei jo įvykiai negali būti vertinami tik vienašališkai. Toli gražu ne visi tarybinės armijos kariai buvo žvėrys, greičiau jie taip pat buvo stalinistinės sistemos aukos.
Kaip sakė T. Bitvinkas, jų šeimą per karo sumaištį išgelbėjo tik tai, kad neteko susidurti su sovietiniais saugumo pareigūnais. „Ačiū Dievui, su KGB ir SMERČ tuo metu neteko susidurti. Išgelbėjo bendravimas su paprastais rusų kareiviais, kurie, kaip ir eiliniai vokiečių kareiviai, nebuvo kalti dėl piktadarysčių. Prisimenu gražuolį Sašą, „staršiną“ gruziną, kuris į frontą pateko iš lagerio, kur jį buvo įkišęs pavydus prokuroras, ir daugelį kitų, dešimtis kartų sužeistų, bet išvengusių likimo „polažit golovu za batiušku Stalina“, – rašė T. Bitvinskas apie bendravimą su eiliniais rusų kareiviais.