Anykštėnas Juozas Ratautas pasakojo, kad turistai gali būti naudingi, bet vienadieniai lankytojai nesukuria reikšmingo ekonominio poveikio.
Man gaila Laimo Fergizo. Gal idealiai neatitiko jis mero patarėjo pareigų standarto, tačiau buvo arčiausiai to, ką esame matę. Staigų ir nemotyvuotą mero sprendimą pateisinčiau tik tuo atveju, jei savivaldybėje kiltų koks nors karinis iššūkis ar, pavyzdžiui, prisireikė kitokio išsilavinimo ir praktikos žmogaus, siekiant suvaldyti ateinančią į rajoną didžiulę investiciją. Na, dar gali būti kitokių nenumatytų aplinkybių. Viso to, berods, nebuvo. Gyvename taikos sąlygomis, neglumina valdžios ir problemos, kurios kankina anykštėnus. Abu praėjo visus kovos etapus, abu pasiekė pergalę…
O ir viešindamas renginius, būdamas ten, kur vyksta veiksmas bei pristatydamas planus ir pasiekimus, Laimas gražino mero įvaizdį. Esu tikras, jog viso to nematysim. Tik žinosim, jog jų yra trys. Jėga!
Aš pasigendu ir pavaduotojų vaidmens. Pagal faktines aplinkybes ir remiantis stebėjimo duomenimis jų, kaip vienų iš rajono vadovų viešų darbų, iniciatyvų, pasirodymo vieno ar kito projekto lyderiais sunku įžiūrėti. Arba jiems neleidžiama dirbti, arba jie tingi. Tuo tarpu savo veikimo lauke jie turi būti ir matomi, ir girdimi. Tokiu būdu būtų išplėtota valdžios veikla ir pabrėžtas demokratinis valdymo principas. Turim suprasti, jog pavaduotojai – tai ne patarėjai, ne mero norų vykdytojai ar palydovai į susitikimus ir renginius, jie – savo sričių vadovai. Organizuojant veiklą, jie turi bendrauti su žmonėmis, telkti visuomenę iššūkiams, daryti viešus projektų pristatymus, reprezentuoti rajoną savo kompetencijos ribose. Tokios jų lyderystės trūksta.
Man atrodo, gana neblogas valdžios pasidalijimo balansas buvo Algimanto Dačiulio vadovybėje.
Visados rajono vadovui pristatydavau sumanymus, planus ir tai, ką nuspręsdavome kartu su kultūros, švietimo, socialiniais darbuotojais, visuomeninių organizacijų atstovais. Gaudavau pritarimą ir eidavom pirmyn. Pats vesdavau renginius, sveikindavau atlikėjus, pradėdavau šventes… Mano kolega tokiu pačiu principu dirbo su kaimo bendruomene, su žemės ūkyje kylančiais iššūkiais.
Viską spręsti pačiam – neteisinga strategija ir vadybiniu požiūriu. Būdami tik mero paliepimų vykdytojais, vadovaujantys valdininkai neišsiugdys nei autoriteto, nei realizuos savo gebėjimų, žymiai mažiau turės karjeros galimybių. Kita vertus, ir p. Savickienė, ir p. Žiogelis turi pakovoti dėl įtakos. Praeis metai, kiti ir žmonės paklaus: jūs čia dirbot ar durnių voliojot…
Kitas ne mažiau svarbus uždavinys – priartinti žmones prie sprendimų priėmimo. Valdžia neturi uždaryti klapanus, veikti atskirai. Negalima tikėtis kokybiškų viešųjų paslaugų, jei apie jas nebus nekalbama, diskutuojama su visuomene.
Negirdime apie vienokius ar kitokius valdžios ketinimus, ryšys su gyventojais skilinėja. Nepakanka pakviesti stebėti tarybos posėdį. Kad tokia galimybė yra, – gerai, tačiau ši priemonė tarnauja tik formaliai bendravimo regimybei. Ji neturi tęsinio. Stebėti ir gėrėtis galima spektakliu, cirku ar poezijos popiete. Gi būdų ir variantų, kaip įtraukti gyventojus į sprendimų priėmimą, yra pačių įvairiausių. Esame tarsi nepažengę nuo to laiko, kai buvo viena teisinga nuomonė. O ką galvoja žmonės, niekam nerūpi.
Kartas nuo karto įsijungiu Tarybos posėdžių transliaciją. Viskas gerai, jei išjungi garsą.
