Kavarsko, Kurklių bei Užunevėžių parapijų klebonas dr. Nerijus Vyšniauskas teigia: „Jeigu žmogus sako, kad jam gėda kunigui nuodėmę pasakyti, viskas gerai, vadinasi, viskas tvarkoj su to žmogaus sąžine“.
Po kelių dienų mirusiųjų miestai nušvis žvakių liepsnelėmis, smėlio kauburėlius papuoš gėlių žiedai. Tylioje maldoje prisiminsime Juos – mylėtus, brangintus, nelaiku išėjusius…
Apie mirtį galima kalbėti šviesiai – tai įrodo pokalbis su 36-erių metų Kavarsko, Kurklių bei Užunevėžių parapijų klebonu, dogminės teologijos daktaru, disertaciją apsiginusiu Romoje, Nerijumi VYŠNIAUSKU.
Gedėti artimojo – natūralu
„Pirmą kartą su artimo žmogaus netektimi susidūriau dar būdamas vaikas, kai tėvai nusivedė į tetos vyro laidotuves. Gimiau ir augau Kaune, gyvenom daugiabutyje ir tada dar buvo įprasta mirusius šarvoti namuose.
Butą, iki kurio būdavo pašarvotas žmogus, žymėdavo tujų ar eglišakių šakelėmis, tai mes, vaikai, vis nubėgdavom pasėdėt prie karsto“, – pasakoja Kavarsko, Kurklių ir Užunvėžių parapijų klebonas dr. Nerijus Vyšniauskas.
„Laidotuvės yra ne sakramentas, o sakramentalija, todėl net kai nėra kunigo, pasaulietis gali atlikti laidotuvių apeigas. Labai dažnai Kunigų seminarijos klierikai talkina kunigams miestuose, kur vyksta daug laidotuvių. Mano praktikoje pirmasis, kurį laidojau, buvo senelis – mamos tėtis“, – sako pašnekovas.
Paklaustas, ar dvasininkas pripranta prie laidotuvių, prie skausmo, kurį mato artimųjų veiduose, dr. N. Vyšniauskas teigia: „Yra blogai, jeigu kunigas prie to pripranta, jeigu tai tampa darbu, rutina… Kai dirbau Kauno katedroje, būdavo, kad iš vestuvių leki į laidotuves, iš laidotuvių – į krikštynas, bet per tai ir suvoki gyvenimo laikinumą – kažkas gimsta, kažkas tuokiasi, kažkas miršta… Per laidotuves esu girdėjęs, kai, pavyzdžiui, vaikai stovėdami prie mirusios mamos ar tėvo karsto sako, kad ir gerai, jog ji ar jis mirė, kad baigėsi žemiškieji vargai, tačiau tokiam žmogui norisi tik pasakyti – žmogau, paimk Šventąjį Raštą ir paskaityk. Jėzus ir tas prie Lozoriaus kapo verkė, Marija prie kryžiaus verkė Jėzaus, niekas dėl laidotuvių nesidžiaugė, visi kentėjo, išgyveno…“
Dažnai nežinodami ką pasakyti gedinčiam žmogui tiesiog kartojam banalius žodžius – laikas gydo… Kunigas dr. N. Vyšniauskas svarsto: „Tuštumos, kurią palieka išėjęs artimasis, niekada niekas neužpildys. Ar gali pamiršti tėvą, motiną…? Iki gyvenimo galo jų nepamirši ir nei sutuoktinis, nei vaikai tos tuštumos neužpildys. Taip, laikas gal neleidžia taip skaudžiai verkti, bet ta širdies vieta, kuri priklausė mirusiajam, visada liks tuščia… Tikinčius žmones turėtų guosti tai, kad mirę artimieji laukia mūsų amžinybėje ir mes visi ten susitiksim“.
Maldos metu prisiliečiama
prie mirusiųjų
Išgyvendami netekties skausmą kartais bandome gelbėtis malda – meldžiamės prie supiltų smėlio kauburėlių, meldžiamės degdami žvakelę bažnyčioje ar prie iš nuotraukos žvelgiančių mylėtų akių… Pasak dvasininko, malda gali padėti tada, kada ji yra nuoširdi, kai eina iš širdies. „Šventykloje meldėsi fariziejus ir muitininkas. Veidmainis fariziejus sakė – ačiū, Viešpatie, kad viską turiu, kad esu geresnis už kitus, kad mane gerbia ir t.t. Bet čia buvo ne malda, o monologas, savęs gyrimas. Tuo tarpu muitininkas, kuris meldėsi šventyklos kamputyje ir nedrįso akių į dangų pakelti, mušėsi į krūtinę ir prašė Dievo pasigailėjimo. Ir į namus išteisintas grįžo ne fariziejus, o muitininkas. Kas yra malda? Tai pokalbis su Dievu. Jeigu tik prašai – Dieve, to, ano ir dar to arba, Dieve, ačiū, kad turiu šaldytuvą, tai nėra malda. Po maldos mes turėtume būti nurimę, pasijusti tvirtesni…“, – kalba klebonas.
Kunigas dr. N. Vyšniauskas teigia, kad maldos metu mes prisiliečiam ir prie savo mirusių artimųjų. „Melsdamiesi mes prisiliečiam prie Dievo, o Dievas – prie mūsų. Mūsų mirusieji yra pas Dievą, jie mus užtaria, meldžiasi už mus. Tad malda leidžia mums prisiliesti prie anapusybės, prie Dievo ir šalia jo esančių mūsų mirusiųjų…“ – teigia pašnekovas.
Kunigas globoja juodą
katiną ir… nieko
Paklaustas, ką mano apie prietarus, kuriuos miestuose gyvenantys žmonės jau galbūt pamiršę, tačiau kaime dar ir veidrodžius mirus namiškiui uždangsto, laikrodžius sustabdo, klebonas sako: „Šventajame Rašte nieko apie tai nerašoma, tad jeigu jie nieko prieš bažnyčią neturi, tad ar verta su jais kovoti? Juk tai tas pats, kas tikėti, kad juodas katinas, perbėgęs per kelią, būtinai užtrauks nelaimę. Aš manyčiau taip: pirma, katinas irgi yra Dievo kūrinys, antra, jeigu perbėgo per kelią, vadinasi, kitoje kelio pusėje jis turėjo reikalų. Aš irgi globoju juodą katinėlį – ir nieko. Na, nebent tai, kad dar du mažus kačiukus man atvedė…“
Kaune ilgą laiką kunigavęs dvasininkas sako, kad didelių skirtumų laidojant žmones mieste ar kaime jis nepastebėjęs, tik tai, kad „mieste daugelis viską daro iš tradicijos, o kaime – dar iš tikėjimo. Kaimo žmonės žino, kas yra malda, jie žino, kas yra „Viešpaties angelas“, žino, kas yra laidotuvių mišios. Mieste kartais gali ir vestuvių mišias aukoti ir niekas nesupras skirtumo“.
Jei Stalinas ar Hitleris
nebūtų mirę…
„Mirties baimė žmones aplanko įvairiais amžiaus tarpsniais, susirgus sunkia liga ar amžinybėn palydėjus artimąjį. Ar natūralu bijoti mirties?“, – klausiu klebono. „Prigimtinės teologijos mokslas teigia, kad instinktyviai kiekvienas gyvas padarėlis saugo savo gyvybę ir nė vienas savo noru galvos po giljotina nekiša. Tačiau ar mes bijosim, ar nebijosim, mes vis tiek mirsim. Dažnai žmones į paniką veda mintis, kad mirs, juos užkas, pavirs kūnas dulkėmis ir nieko nebeliks. Nepamenu, koks filosofas tai pasakė, bet jo mintis labai teisinga – kol mes gyvi, mirtis mums neaktuali, kai numirsim – ji irgi bus neaktuali. Jeigu pažvelgsim teologiškai į mirtį, tai Dievas mirties nesukūrė. Dievas sukūrė žmogų, mūsų paskirtis buvo vaikščioti po rojaus sodus, džiaugtis gyvenimu, mylėti vienas kitą, o ne, kaip Dievas išvarydamas iš rojaus Adomą su Ieva pasakė, – moteriai gimdyti skausmuose, o vyrui savo prakaitu pelnyti duoną. Kai žmogus nusidėjo, žmogaus prigimtis tapo paženklinta nuodėmės, o mirtis tapo mūsų pačių išsigelbėjimu. Paklausit, kaip? Įsivaizduokim, kas būtų buvę, jeigu niekada nebūtų miręs Stalinas, nebūtų miręs Hitleris ar kiti didieji tironai? Kas būtų laukę žmonijos…? Taigi mirtis tapo mūsų išsigelbėjimu nuo tironų, ir tironams – nuo mūsų.
Taip, jeigu žmogus netiki Dievu, netiki pomirtiniu gyvenimu, mirtis jį gąsdins, tačiau su Dievu gyvenantis žmogus tos akimirkos nebijos“, – kalba dvasininkas.
Vaikams nereikia uždėti
rožinių akinių
Dažnai tėvai, saugodami savo vaikus nuo blogų emocijų, nuo skausmo, nesiveda jų į šermenis, nedrįsta kalbėti apie mirtį. Pasak kunigo, tėvai daro klaidą taip elgdamiesi. „Gal tai tėvų nebranda, nemokėjimas paaiškinti tam tikrų dalykų, bet kai vaikui nuo pat kūdikystės uždeda rožinius akinius ir gyvenimą rodo tik per juos, tokiu būdu vaikas užauga turėdamas iškreiptą pasaulio suvokimą. Ir kai gyvenime jis susiduria su sunkumais, su netektimis, tada ir prasideda visokios depresijos, savižudybės… Nereikia vaikų saugoti nuo gyvenimo, vaikams reikia suprantama kalba apie tai paaiškinti. Aš žaviuosi Šatrijos Raganos kūriniu „Sename dvare“. Man tai – teologinis atradimas, tobulybė. Yra tokia vieta, kur mamatė Irusiai kalba apie mirtį. Pasakoja mergaitei, kad ji jau mokėsi katekizmo ir turi žinoti, kad miršta tik žmogaus kūnas, o siela yra nemari. Ji atsiskiria nuo kūno ir keliauja žvaigždėtais keliais pas Dievulį į rojaus sodus. O ten taip gražu, nuolat skamba muzika… Irusia mamos klausia, o kaip jos galės apsikabinti, juk siela – tai dujos, išsisklaido ir nieko nelieka… Mama paaiškina, kad kaip mylinčioji siela nepažins kitos mylėtos sielos, o be to, ateis diena, kai Dievulis sielas sugrąžins atgal į kūnus, visi priskels ir galės apsikabinti…
Prieš 100 metų gyvenusi rašytoja tokią teologiją išdėstė. Ir kodėl štai tokiu gražiu stiliumi vaikams nepapasakoti apie mirtį…“ – sako kunigas dr. N. Vyšniauškas.
Dievas davė galvą, o ne
kopūstą ant pečių
Paklaustas, ar kunigai vienodai sunku laidoti tiek jauną, tiek seną žmogų, dr. N. Vyšniauskas teigia: „Nežinau, kaip yra kitiems kunigams, bet skirtumas yra. Kada laidoji seną žmogų, viskas atrodo natūralu – taip ir turi būti, vaikai turi laidoti tėvus. Tuo tarpu jauno žmogaus laidotuvės – sunkus ritualas. Tada tikrai matai nuoširdų sielvartą, nuoširdų skausmą, nuoširdžias ašaras. Tikrai baisus dalykas, kai tėvai laidoja vaikus. Tokiais atvejais per pamokslus ypač stengiuosi netuščiažodžiauti, kad, pavyzdžiui, tokia Dievo valia – trafaretiniai atsakymai niekada nepaguos žmogaus širdies, aš tiesiog pasakau: „Žinot, kai jūs numirsit, jūs ne tik kad susitiksit savo mirusį vaiką tenai, bet ir patys galėsit Dievą paklausti, kodėl taip atsitiko ir vienintelis Dievas jums ras atsakymą. Joks kunigas neatsakys į klausimą kodėl…“
Vis dėlto klebonas sako, kad žmogus yra savo likimo kalvis, kad Dievas jam davė galvą, o ne kopūstą ant pečių, tam kad pats priimtų sprendimus, darytų pasirinkimus. „Juk jeigu stovi ženklas, leidžiantis važiuoti 80 km/h, o žmogus lekia 150 km/h, tai ar Dievas kaltas, kad jis žuvo? Jeigu žmogus nevengia alkoholio ir miršta, tarkim, nuo kepenų cirozės, ar Dievas dėl to kaltas? Bijodami prisiimti atsakomybę už savus pasirinkimus, dažnai dėl padarytų klaidų apkaltinam Dievą… O kartais reikia tiek nedaug, reikia tiesiog matyti ir mylėti šalia esantį… Gal savižudybių nebūtų tiek daug, jeigu nustotumėm bėgti ir ištiestumėm pagalbos ranką artimajam, kuriam sunku, kuris įklimpęs į depresiją. Man absoliučiai neįtikinamai skamba pasiteisinimai laiko neturėjimu ar pan. Laiko mes visi turim vienodai ir pripažinkim, kad maloniems dalykams jo visada surandam. Pasižiūrėkit, kas darosi savaitgaliais Vilniuje ar Kaune prie „Akropolių“ – mašinos nėra kur pasistatyti. Ar tai reiškia, kad mes neturim laiko?“, – kalba klebonas.
Namai – gyvųjų buveinė,
urnų vieta – po žeme
Tiesa, kad laiko susitikti ir pabūti su artimaisiais tikrai dažnai nerandame, tačiau jiems iškeliavus Anapus, jų amžinojo poilsio vietas paverčiame išpuoselėtais darželiais, statome prabangius paminklus… Klebonas dr. N. Vyšniauskas sako, kad nereikėtų perlenkti lazdos, tačiau ir užleisti kapavietę veja taip pat, jo manymu, nereikėtų.
„Itin katalikiškoje Lenkijoje kapavietės gausiai išpuoštos gėlėmis, nuolat deginamos žvakės – tai vienas kraštutinumas. JAV arba Kanadoje kaip tik priešingai – vienodi kryžiai ir net vietos gėlėms pamerkti dažnai nebūna palikta. Kartais net susidaro įspūdis, kad amerikiečiai bėga nuo mirties, nuo paties fakto, kad Amžinybėn iškeliavo jų artimasis. Net nelieka prie kapavietės, kol į duobę būna įleidžiamas karstas… Man gražu, kai Ispanijoje ar Italijoje, kur žemę sudaro kieta uoliena ir duobę iškasti sunku, mirusieji laidojami mažose koplytėlėse, simboliška, kad prisikėlimo laukiama lyg šventovėje“, – kalba kunigas.
Paklaustas, ar Bažnyčia vienodai žiūri į laidojimą karste ir urnoje, klebonas dr. N. Vyšniauskas sako, kad Dievui nebus jokio skirtumo, ar iš karste sudūlėjusių kaulų ar iš urnoje esančių pelenų prikelti žmogų amžinajam gyvenimui. „Tačiau Bažnyčia draudžia pelenus išbarstyti bet kur – žmogaus palaikai turi ilsėtis po žeme. Teko girdėti ir tokių atvejų, kai urnas su artimųjų pelenais žmonės laiko namuose, vos ne altorius jiems įrengia arba vaikai pasidalija mirusių tėvų pelenus… Man tai nesuprantama – kambaryje vyksta balius, visi šoka, dainuoja, dar ir „čerką“ padaro, o ant lentynos urna su palaikais stovi… Leiskim mirusiems ilsėtis po žeme, o mes gyvenkim gyvenimą“, – sako dvasininkas.
Žmogus už velnią stipresnis
Nuo pagonybės Vėlinių šventė pagrįsta tikėjimu, kad mirę mūsų artimieji tebegyvena šalia mūsų, mums padeda arba kenkia, esą Vėlinių naktį vėlės lanko savo namus, meldžiasi savo bažnyčioje. Kiek vėlesniais laikais tikėta, tad tądien vėlės paleidžiamos iš skaistyklos ir eina klausyti maldų, kurių gyvieji nenorėjo ar neprisiminė laiku už juos sukalbėti.
Krikščioniška švente Vėlinės tapo 998 metais. Tąmet lapkričio 2-ąją dieną Prancūzijoje, Klunio benediktinų vienuolyne, aukotos pirmosios šv. Mišios už visus mirusiuosius šiame vienuolyne. Manyta, kad artimųjų vėlės globoja pasėlius, kad augdamas rugio grūdas vienija kartas, kad vėlės iš laukų namo sugrįžta kartu su derliumi. Viešnias derėjo pagarbiai priimti, sušildyti, pavaišinti, pagerbti.
Prakalbus apie anapusinį pasaulį, kalba su klebonu dr. N. Vyšniausku pasisuka kiek kita linkme – apie velnio apsėstus žmones, apie egzorcizmą. „Kai mokiausi Romoje, teko bendrauti su vienu garsiausių pasaulyje egzorcistų Gabrieliu Amortu. Jis labai gražiai savo knygose išaiškina, kas yra tas apsėdimas, kas yra velnias. Velnias nori, kad mes apie jį kalbėtume ir visur jį matytume. Kad žmogus būtų apsėstas velnio, jis turi būti padaręs daugybę nuodėmių, nes jeigu žmogus gyvena Dievo malonėje, gyvena sakramentinį gyvenimą, velnias jam gali pakenkti tiek, kiek žąsiai vanduo. Nereikia apsėdimo suprasti kaip veiksmo, kuris įvyksta staiga – tai procesas… Juk ir Ievą velnias sugundė pamažu. Jis juk nesakė, padaryk nuodėmę. Pirmiausiai ją užkalbino, paklausė, ar tiesa, kad Dievas neleido valgyt obuolių, na ne, leido, tik nuo šito medžio neleido. Ar Dievas neuždraudė kalbėt su velniu? Na, ne… O tada pažvelk į obuolį, paliesk, užuosk, pridėk prie lūpų. Ir tada jau atsikąst, „baika“ beliko“, – aiškina klebonas.
„Egzorcizmo apeigos visada atliekamos lotynų kalba tam, kad jeigu nėra apsėdimo, jeigu žmogus apsimeta, kad žmogus nežinotų, kurioj ten vietoj reikia pradėt isterikuoti ir pan. Yra Bažnyčios patvirtintos maldos ir velnias reaguoja į tuos žodžius, į tas maldas. Kartais būna, kad ne iš karto jis išsiduoda esąs, bet kada per egzortus koks neišsilavinęs žmogus pradeda kalbėti senąja aramėjų kalba, kuria Jėzus kalbėjo, ir kuria dabar kalba tik mokslininkai, universitetų profesoriai, arba pradeda taisyklingiausia lotynų kalba atsakinėt, pasikeičia žmogaus balsas, tembras, tada tampa aišku, kad velnias tūno žmoguje. Bet reikia įsisąmoninti viena – velnias niekada negali nužudyti žmogaus, fiziškai pakenkt niekaip negali“, – sako kunigas dr. N. Vyšniauskas.
Pasak pašnekovo, Šv. Augustinas yra pasakęs, kad velnias negali žmogaus sugundyti tiek, kad jis nepajėgtų prieš jį atsilaikyti. Žmogus už velnią yra stipresnis.
