Utena, Molėtai ir Ignalina, prasidedant 2018-iesiems, pagal gyventojų skaičių buvo tokie pat kaip 1980-aisiais. Anykščiai ir Zarasai krito net į 1970-ųjų lygį. Tad lyg ir nėra ko pykti, jog viskas pas mus optimizuojama, reorganizuojama, likviduojama. Labai jau Anykščiai spindėjo prieš penkiasdešimt metų, kai pagal dydį miestas buvo lygiai toks pat, kaip dabar…
Kita vertus, kažkoks didis žmogus yra pasakęs: „Šypsokitės – bus dar blogiau“. O blogiau tikrai bus, nebent kardinaliai pasikeistų migracijos tendencijos. Mat iš dabartinių resursų – vaikų nebus net ir amžinai jauname Visagino mieste, kuriame mažai pensininkų, bet labai gausios ir šešiasdešimtmečių pajėgos.
2019 ir 2020 metais vyks savivaldybių Tarybų, Prezidento, Europos parlamento ir Seimo rinkimai – tad iki 2020-ųjų kažką rimčiau reformuoti valdžios nedrįs, tačiau po rinkimų, matyt, prasidės naujos žiaurios reformos, kurios šluos ne tik mokyklas ir ligonines, bet ir seniūnijas, o galbūt ir atskiras savivaldybes.
Auga gausi pensininkų karta
2011 metais surašant gyventojus Utenos regione suskaičiuoti 152 004 gyventojai, pagal išankstinius Lietuvos statistikos departamento duomenis 2018 metų pradžioje Utenos regione buvo likę 129 706 žmonės. Praradome 22 tūkst. per septynerius metus, mažėjo ir miestai, ir kaimai.
Anykščių rajono savivaldybėje gyventojų sumažėjo nuo 28 668 (2011 m.) iki 24 173 (2018 m.), Ignalinos – nuo 18 386 iki 15 383, Molėtų – nuo 20 700 iki 17 875, Utenos – nuo 43 275 iki 37 900, Visagino – nuo 22 585 iki 18 713, Zarasų – nuo 18 390 iki 15 662.
XX- ame amžiuje gimstamumo rodikliai visoje Lietuvoje buvo panašūs – pirmasis demografinis sprogimas vyko praėjus geram dešimtmečiui po karo, prieš 1960-uosius. Vėliau gimstamumas vis mažėjo, tačiau apie 1985-uosiu, kai pradėjo gimdyti skaitlinga pirmosios demografinės bangos karta, vėl buvo pastebimas augimas.
Pagrindinis Utenos augimas, kolūkių modernizacija ir su tuo susijusi jaunų specialistų banga vyko aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje bei devinto dešimtmečio pradžioje. Ignalinos atominės elektrinės statybos bei Visagino miesto augimas vyko aštunto dešimtmečio pabaigoje – devinto dešimtmečio pradžioje. Taigi, susidėjo du faktoriai, kodėl mūsų regione ypač daug dabartinių šešiasdešimtmečių – šešiasdešimtųjų karta ir taip buvusi skaitlinga, o „liaudies ūkio plėtra“ į mūsų kraštą dar pamėtėjo didelį būrį apie 1960-uosius gimusių žmonių.
Padalinus visus regiono gyventojus į lygias keturias amžiaus grupes ir jas sąlyginai pavadinus – vaikais (0-19 m.), reprodukcinio amžiaus žmonėmis (20-39 m.), vidutinio amžiaus žmonėmis (40 – 59 m.) bei senjorais (60+), Utenos regione daugiausia yra trečiosios, dar ne pensininkų, bet jau vaikų negimdančios amžiaus grupės žmonių. Statistika rodo, kad senstanti skaitlinga karta, tapusi senjorais, išliks pati gausiausia.
Pagal 2011 metų surašymo duomenis, ši grupė žmonių (panašiai 1951-1971 m. gimimo) Utenos regione buvo trečdaliu skaitlingesnė nei reprodukcinė grupė. 2018 m., taigi po septynerių metų, 40-59 metų amžiaus grupės „narių“ skaičius sumažėjo, tačiau skirtumas tarp šios grupės ir reprodukcinės grupės dar labiau išaugo. Reprodukcinio amžiaus žmonių Utenos regione liko mažiau nei 26 tūkst. (2011 buvo per 34 tūkst.), o „artipensinėje“ grupėje dabar beveik 41 tūkst., (buvo beveik 47 tūkst.) Šešiasdešimtmečių skaičius kol kas išliko stabilus – apie 41 tūkstantį, o vaikų iki 19 metų sumažėjo nuo beveik 30 tūkst. iki 22 tūkst.
Vieni negimdė, kiti pabėgo
Pagal 2011-ųjų metų surašymo duomenis, įdomiausi procesai laukia Visagino. Ten 1957 – 1961 metų gimimo karta dvigubai skaitlingesnė nei 1967-1971 metų gimimo. Visagine dėl miesto kūrimo istorijos išskirtinai labai neskaitlinga ir aštuntajame dešimtmetyje gimusi karta – su mažais vaikais į atominį miestą nedaug kas važiavo, o vos įsidabinus elektrinėje taip pat, matyt, nebuvo pirmasis tikslas pasigimdyti vaiką.
Utenos mieste skaitlingiausia 1962-1966 metų gimimo karta, o 1957-1971 metais gimusieji uteniškiai – gana akivaizdžiai dominuojanti amžiaus grupė. Zarasų ir Ignalinos miestuose skirtumai tarp amžiaus grupių yra gerokai mažesni. Anykščiuose skaitlingiausia 1962-1966 m. gimimo karta ir labai akivaizdus 1977 -1986 metais gimusiųjų vakuumas. Priežasčių, dėl kurių anykštėnės šiuo laikotarpiu, kai visa Lietuva aktyviai gimdė, būtų nusprendusios nesilaukti vaikų – nėra, matyt, ši karta labai aktyviai bėgo iš savojo krašto.
Vienas kitas miestelis dar kapanosis
2011 metų gyventojų surašymo duomenimis, Utenos regione buvo 163 gyvenamosios vietovės, kuriose daugiau nei 100 gyventojų, tačiau tik 15-oje iš jų gyventojų buvo daugiau nei 500. Į šį penkioliktuką įskaičiuoti ir savivaldybių centrai. Iš ne savivaldybių centrų solidesnės yra tik Naujųjų Elmininkų, Kavarsko ir Svėdasų gyvenvietės Anykščių rajone, Didžiasalis, Vidiškės ir Dūkštas Ignalinos rajone, Giedraičiai Molėtų rajone, Užpaliai ir Vyžuonos Utenos rajone bei Dusetos, Užtiltė ir Salakas Zarasų rajone.
Gyventojų skaičius ir geografinė vieta – dvi sąlygos, kurios lemia, kiek gyvenvietė gali išlikti visavertė. Mažiau nei 500 gyventojų turinčius miestelius kurį laiką gali gelbėti patogi geografinė situacija, kai kelių kilometrų spinduliu yra daugiau nemažų kaimų, savotiškų donorų, ašinės gyvenvietės mokyklai, bažnyčiai, ambulatorijai, parduotuvei.
Viena didesnių Anykščių rajono gyvenviečių – Naujieji Elmininkai – teoriškai yra atskira gyvenvietė, bet praktiškai – Anykščių miesto miegamasis rajonas. Naujieji Elmininkai priklauso Anykščių seniūnijai, kurios centras – Anykščiuose. Beje, patys Anykščiai nėra Anykščių seniūnijoje, nes miesto seniūnijos apskritai nėra. Geriausiais laikais vos ne tūkstantį gyventojų turėjusiuose Naujuosiuose Elmininkuose veikė tik pradinė mokykla, kuri prieš dešimtmetį uždaryta.
O vos už penketo kilometrų nuo Ignalinos esančios Vidiškės liko miesto „nesuvalgytos“. Yra atskira Vidiškių seniūnija, gimnazija, bažnyčia, kurioje mišios vyksta du kartus per savaitę. Vidiškės – savotiškas unikumas, išimtis iš demografinio dėsningumo taisyklių.
Dusetos ir Užtiltė Zarasų rajone – skirtingi vietovardžiai, tačiau iš esmės tai ta pati gyvenvietė ir akivaizdžiai antra po pačių Zarasų šio rajono „aglomeracija“, kurioje iš viso yra netoli 2 tūkstančiai gyventojų.
Anykščių rajone į didžiųjų gyvenviečių sąrašą nepatenka miesto statusą turintys Troškūnai, tačiau vėlgi – Troškūnų miestas, Vaidlonių ir Smėlynės kaimai tik oficialiai yra atskiros gyvenvietės – realiai tai tas pats tūkstantinis miestelis.
Molėtų rajone tarp Naujasodžio gyvenvietės, kurioje įsikūrusi Alantos technologijų ir verslo mokykla, ir Alantos miestelio gal koks kilometras ir pagal bendrą gyventojų skaičių Alantos „aglomeracija“, dar kurį laiką gali išlaikyti šiokios tokios autonomijos atributus.
Tad Utenos regione dar kurį laiką „pusgyviai“ išliks apie dešimt miestelių ir rajonų centrų, kurie taip pat pamažu nyksta.
Pagal nykimą ir nusenimą unikalūs Molėtų rajono Balninkai. 2011 metų surašymo duomenimis, šioje seniūnijoje vienam iki 4 metų vaikui teko 6,7 per 80 metų sulaukusį senolį. Pagal šį parametrą antrąją ir trečiąją pozicijas Utenos regione dalijosi Utenos rajono Tauragnų ir Saldutiškio seniūnijos – vienam vaikui iki 4 metų – 5,7 senolio. Gyventojų skaičius Balninkų miestelyje tarp dviejų surašymų (2001 ir 2011 m.) sumažėjo nuo 470 iki 319.
Jei neturi penkiasdešimties – prie jaunimo
Gyventojų medianinis amžius nustatomas visus gyventojus pagal amžių padalijus į dvi lygias dalis. Šių metų pradžioje Lietuvos gyventojų medianinis amžius buvo 43 metai, tai reiškia, kad lygiai pusė žmonių buvo vyresnių ir lygiai tiek pat jaunesnių nei 43 metai.
Utenos apskrityje medianinis amžius 2013 metais buvo 46 metai, 2017 – 49 metai. Visose šešiose Utenos regiono savivaldybėse per ketverius metus medianinis amžius padidėjo – Anykščių rajone nuo 47 iki 50-ies, Ignalinos – nuo 48 iki 50-ies, Molėtų – nuo 45 iki 47, Utenos – nuo 45 iki 47, Visagino – nuo 47 iki 50. Vilniaus mieste medianinis amžius yra 35 metai. Vyrų ir moterų medianinis amžius skirtingas. Vyrų medianinis amžius Utenos regiono savivaldybėse svyruoja nuo 44 iki 46, moterų – nuo 50 iki 54. Šis skirtumas, žinia, dėl to, kad vyrai gerokai trumpiau gyvena.
Natūrali gyventojų kaita visose regiono savivaldybėse yra neigiama, tačiau kol kas Visagine šis skaičius yra akivaizdžiai gražiausias. Pernai Visagine gimė 207, mirė – 237 žmonės. Taigi natūrali gyventojų kaita -30. O Utenos rajone natūralus gyventojų prieaugis 2017-aisiais buvo 351, Anykščių -337, Ignalinos -266, Molėtų -226, Zarasų -207.
Visose savivaldybėse neigiamas ir migracijos saldo. 2016 metais iš Utenos rajono išvyko 629 žmonėmis daugiau nei atvyko, iš Visagino išvyko 529 žmonėmis daugiau nei atvyko, iš Anykščių rajono 448, iš Zarasų – 236, iš Molėtų – 213, iš Ignalinos – 201. Didžioji dalis Visagino neigiamos migracijos – iš šio miesto išvykusiųjų į užsienį santykis su atvykstančiais iš užsienio – tarptautinės migracijos saldo 2016 metais Visagine buvo – 443.
Nėra darbo – nėra žmonių, nėra žmonių – nėra darbo
Vilniaus universiteto docentas, mokslų daktaras Rolandas Tučas, kurio mokslinių tyrimų kryptis – demografija, „Aukštaitiško formato“ paprašytas komentaro, sakė, kad bendrame šalies kontekste išskirtinė yra Visagino gyventojų amžiaus struktūra – niekur Lietuvoje nėra tiek daug priešpensinio amžiaus žmonių, kiek Visagine. „Bus didelė išeinančių į pensiją banga. Prognozės nėra džiuginančios, vargu, ar bus pradėtos naujos atominės elektrinės statybos. Jeigu nebus darbo, jauni žmonės nevažiuos. Visaginas bus tiesiog pagyvenusių žmonių miestas,“ – kalbėjo dr. R.Tučas. Jis sakė, kad neaišku, kaip elgsis visaginiečiai, išėję į pensiją – dauguma šio miesto gyventojų kilę iš Rusijos ir gali būti, jog užsidirbę lietuvišką pensiją didelė dalis jų išvyks į gimtinę.
VU docentas aiškino, kad Utena dėl praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio miesto pramonės plėtros santykinai jaunesnė nei kiti regiono miestai – Ignalina, Anykščiai ar Zarasai, kuriuose sąlyginai daugiau pensininkų. „Visagino ir Utenos ateitis priklauso nuo investicijų. Pavyktų pritraukti investuotojus, atsirastų darbo vietų, o drauge ir gyventojų. Tačiau problema ta, jog investuotojai prieš priimdami sprendimus išsiaiškina, kokia miesto gyventojų amžiaus struktūra ir kuriam laikui jiems užteks darbuotojų,“- apie tai, kad sukasi uždaras ratas, kalbėjo mokslų daktaras. Pasak jo, net ir Vilniaus gyventojų skaičius ateityje turėtų mažėti. Dr. R.Tučas sakė, kad Vilnius kol kas auga mažesnių miestų sąskaita – į sostinę iš provincijos važiuoja jauni žmonės, ten kuria šeimas, augina vaikus. „Vilnius dar penketą metų augs, bet po 7-8 metų ims mažėti, nes nebeliks potencialo, iš kur pritraukti žmones,“ – tikino VU dėstytojas. Tiesa, pasak jo, praėjusių metų gruodyje pirmą kartą per visą Nepriklausomybės laikotarpį į Lietuvą atvyko daugiau žmonių nei išvyko. Tad Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimo tendencijas gali stabdyti tik reemigracija arba imigracija.
Kolūkinės gyvenvietės, bent jau didžioji jų dalis, dr. R.Tučo nuomone, yra pasmerktos žlugti vien dėl to, jog jos sukurtos nenatūraliai, kolūkiuose darbo turėjo šimtai, o dabar su tuo pačiu žemės plotu susitvarko keli ūkininkai. Kitaip tariant, žmonėms nebėra galimybių kaime gauti darbą
„Žmogus turi būti karalius“
2015 metais Utenos, Anykščių, Molėtų ir Visagino savivaldybių Tarybose buvo po 25 narius, Ignalinos ir Zarasų – po 21. Panašu, kad 2019 metais jau ir Visaginas bei Molėtai rinks tik po 21 savivaldybių Tarybų narį. Deputatų skaičius nustatomas pagal gyventojų savivaldybėse skaičių, o Molėtų rajone ir Visagino savivaldybėje pasiektas lūžio taškas, kai nebeliko 20 tūkst. gyventojų. Esant tokiam gyventojų skaičiui, savivaldybėje dar renkami 25 savivaldybės tarybos nariai.
Tiesa, abiejų minimų savivaldybių merai – Visagino vadovė Dalia Štraupaitė bei Molėtų meras Stasys Žvinys – linkę ginčyti oficialią statistiką. Pasak D.Štraupaitės, jos duomenimis, Visagine yra apie 23 tūkst. gyventojų. „Gali būti, jog oficialioji statistika nefiksuoja neturinčių Lietuvos pilietybės, bet turinčių nuolatinį ar laikinąjį leidimą gyventi Lietuvoje,“ – kalbėjo merė. „Bet iš tiesų miestas sensta. Būsime senjorų miestu. Kurortu. Tyras oras ir graži gamta. Planuojame Ignalinos atominę elektrinę, branduolinį objektą, vystyti kaip turistinį,“ – kalbėjo Visagino merė. Ji aiškino, kad į pensiją išėję visaginiečiai neišvyksta iš Lietuvos, atvirkščiai, yra pastebima tendencija, kad Visagino gyventojai iš užsienio – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos – į Lietuvą atsiveža savo senus tėvus.
Merė dėstė, kad jai skaudu, jog nyksta ne tik Visaginas, bet ir visa Lietuva, ir dėl to kaltino šalies valdžią. „Ar žmogui kuriami įstatymai? Visi įstatymai turėtų būti peržiūrėti. Įstatymai turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Bet iki šiol viskas, ką daro, išeina kaip prisvilę blynai. Kiekvienas žmogus turi būti karalius, vertybė – kaip briliantas. Jei taip nebus – neliks ne tik kaimų, bet ištisų savivaldybių,“ – ant šalies valdžios pyko Visagino merė.
Molėtų rajono meras S.Žvinys aiškino, kad Molėtus kiek gelbėja nedidelis atstumas nuo Vilniaus – nemažai žmonių gyvena Molėtuose, o dirba Vilniuje. Tačiau, pasak jo, ginčysi oficialiąją statistiką ar jos neginčysi, bus 25 ar 21 savivaldybės narys, vis tiek rajono laukia didelės reformos. „Matyt, teks peržiūrėti ir seniūnijų skaičių, ir mokyklas optimizuoti,“ – apie artimiausią ateitį kalbėjo Molėtų meras. Tačiau jis sakė, kad pats nieko iš esmės nebekeis – tai padaryti paliks naujai rajono valdžiai.
Iki savivaldybių Tarybų ir tiesioginių merų rinkimų teliko metai, o S.Žvinys į Molėtų merus nebekandidatuos. Molėtų konservatoriai kandidatu į merus 2019-aisiais turėtų kelti dabartinį savivaldybės administracijos direktorių Saulių Jauneiką.
Beje, ir Utenos regiono savivaldybių merų amžius galėtų būti bendros demografinės statistikos iliustracija. Į Molėtų merus nebekandidatuosiančiam S.Žviniui – 64-eri, Ignalinos rajono merui Henrikui Šiaudiniui – 62-eji, D.Štraupaitei 59-eri, Utenos rajono merui Alvydui Katinui – 58-eri, Anykščių rajono merui Kęstučiui Tubiui 57-eri. Šiame kontekste Zarasų rajono meras, 47-erių Nikolajus Gusevas, yra jaunuolis.
