Maironis 2:„Pelėsiais ir kerpėm apaugus gražiai, tai štai mus garbinga pilis. Jos aukštąsias sienas užlibdė žaliai, o ji tebestovi dar vis. Ir vėjas pakyla, ir drumsčias Šventoji, ir gatvė vis veržias platyn. Nors fūros važiuoja, vaikai maskatuoja, bet sienos nevirsta žemyn. Pilie, tu tiek amžių praleidai garsiai, ir tiek mums davei milžinų, tu dydžio kurorto galybę matei, kurs brido tarpuos samanų. Kada tik keliu važiavau pro tavy, man veržės iš džiaugsmo širdis, džiugi ašarėlė įstrigo aky, užtemdė manąsias akis. Ne veltui dvasią raminti pradėjau, pro langus vien daugiabutininkus regėjau.”