Paskutiniojo šių metų žiemos sekmadienio pavakarys „Ūlyčios“ vienkiemyje - sustingusi Kristalų plenero akimirka. Iš kairės: Romanas Averincevas, Arūnas Vilkončius, Tomas Jurkėnas ir Mantas Maziliauskas.Autoriaus nuotr.
Jau keturioliktą kartą žiemai į pavasarį pervirstant grupė bičiulių – dailininkų Anykščių vienkiemyje susirenka į kelių dienų „Kristalų plenerą“.
Kaip pasakojo šio renginio sumanytojas ir iš protėvių Leknickų paveldėtos sodybos šeimininkas, architektas, dailininkas, senovės baltų istorijos tyrinėtojas Mantas Maziliauskas, mintis čia rinktis, bendrauti ir kurti menus tarsi nusileido iš padangių.
Pirmiausia buvo noras besibaigiant žiemai keliauti į atokią sodybą, kai kuriais metais net brendant per metrines pusnis, patirti sunkumų ir nepatogumų, tapyti kartais net sugrubusiomis nuo šalčio rankomis ir ieškoti šio stebuklingo pasaulio tikrųjų kristalų. Šiemet čia pabuvo apie dešimt kūrėjų, iš Vilniaus buvo atvykę menotyrininkai.
Plenero rengėjai neieško jokių fondų paramos, remiasi savanoryste, savais ištekliais, šūkiu: „Mūsų mecenatas – laisva valia“.
Štai šiemet ypatingai pagelbėjo bičiulis Mindaugas Pauliukas iš Jurbarko, kuris atsigabeno dar iš „smetonlaikio“ užsilikusį katilą ir privirė kelioms dienoms tiršto viralo, „šiurpe“ vadinamo. Gardumėlio iš bulvių, kruopų, kitokių smulkmenų ir iš Sūduvoj nudobto šerno mėsingų kauliukų. Paveikslų pripiešė daugybę. Greitas buvo Tomas Jurkėnas, per gerą pusvalandį net trijų būsimų šedevrų apmatus akrilu nuliejęs.
Prisėdus troboje Mantas Maziliauskas prabilo apie kadaise čia pulsavusį gyvenimą, prosenelį Matą, dėdę Juozapą – mokytoją, kuris buvęs keistokas, gamtos ritmus, pasaulio tylą ir prieblandas pamėgęs, savo potyrius jaunimui dalijęs. Jis pasakojo apie tą nuošalią ramybę ir kartu civilizacijos artumą – tolumose aidinčius Anykščių bažnyčios varpus, kažkur „kasagorų“ tarpekliuose stuksenančio siauruko aidą. Ir apie senovės Lietuvą, piliakalnių stebuklą, daugybėje vien materialių dalykų užšifruotą išmintį, mūsų gebėjimą kelis šimtus metų atsilaikyti prieš žiaurius ir galingus kaimynus ir savo vertybes apginti, išsaugoti ir net į šiuos neramius laikus atnešti.
