Kruvino karo nebuvo…

Sirvydų kaime gimęs literatas, lituanistas, mokyklų vadovas Antanas Šleikus gerai prisimena tarybinę tikrovę, nes baigęs Vilniaus universitetą dirbo tuometinio Kavarsko rajono laikraščio literatūriniu bendradarbiu, buvo Kavarsko rajono vykdomojo komiteto Liaudies švietimo skyriaus inspektoriumi, o likvidavus Kavarsko rajoną 1962–1972 metais dirbo Kavarsko vidurinės mokyklos direktoriumi. Nuo 1972 iki 1986 metų A. Šleikus dirbo Ukmergės A.Smetonos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, paskui tokiose pareigiose dirbo Ukmergės  5–ojoje vidurinėje mokykloje. 1986–1991 metais A.Šleikus dirbo Ukmergės 1–osios vidurinės mokyklos direktoriumi, jo iniciatyva šiai mokyklai buvo grąžintas J.Basanavičiaus vardas. Nuo 1991–ųjų iki mokyklos pertvarkymo į pradinę 2001 metais dirbo Dabužių Konstantino Sirvydo mokyklos, kurioje vaikystėje ir pats mokėsi, mokytoju.  A.Šleikų kalbinome apie tarybinio patriotizmo skiepijimą mokyklose, karinį mokymą.

– Kaip žinia, jūs, Vilniaus universiteto senosios profesūros auklėtinis, visuomet buvote savo krašto patriotas, puoselėjęs ir daug pastangų įdėjęs savo žymiausio kraštiečio mokslininko, kalbininko, teologo, leksikografo rašytojo ir švietėjo Konstantino Sirvydo atminimo išsaugojimui. Turbūt tam žygius darėte ir sovietmečiu?

– Visą gyvenimą didžiavausi, kad esu gimęs tame pačiame kaime kaip K.Sirvydas, o jo atminimo įamžinimas buvo didžiausia mano gyvenimo svajonė, kuri išsipildė 1988 metais, pastačius jam paminklą. (Autorius – skulptorius Jonas Žukas.)  Kaupiau medžiagą apie savo kraštietį, mano nuomone, vieną iškiliausių Lietuvos asmenybių ir 2013 metais, nesulaukęs pagalbos iš valdžios savo sodyboje įkūriau K.Sirvydo muziejų.

– Sovietmečiu mokyklose vaikinai privalėjo lankyti karinio parengimo pamokas, susipažinti su ginklais. Kokia buvo tokio mokymo svarba?

– Tarybinio patriotizmo skiepijimui sovietmečiu mokyklose buvo skiriamas išties didelis dėmesys. Tačiau mes, senosios kartos mokytojai, į tai per daug dėmesio nekreipėme, stengėmės mokiniams atskleisti tikrąsias Lietuvos istorijas tiesas, aš pats daugiau dėmesio nei priklausė skyriau tokių asmenybių kaip K. Sirvydas atskleidimui. Buvo karinio perengimo pamokos, kuriose mokytojai mokinius stengdavosi sudominti pažintim su ginklais. Nori nenori, jiems tekdavo aiškinti apie nenugalimą taikos saugotoją Tarybinę armiją, jos didvyrius. Tačiau mokytojai didžiąją laiko dalį skirdavo praktiniams užsiėmimams. Beje, Kavarske karinį parengimą dėstė Antanas Kadžionis.

Kita vertus, kaip direktorius, aš ir ne visada žinodavau, ką jie veikia per pamokas. Mokytojai turėjo užsiėmimų grafiką, temas ir jų prisilaikydami dirbo.  

– Ar tiesa, kad vaikinai į pamokas turėjo vaikščioti trumpai apsikirpę? Juk pasaulyje vyko hipių judėjimas ir ne vienas vaikinas žūtbūt norėjo užsiauginti ilgus plaukus.

– Prisimenu tą laikotarpį. Žinote, jei kas nors jaunimui draudžiama, tai juos dar labiau draudžiamas vaisius vilioja. Dėl ilgų plaukų tai mano mokyklose kruvino karo nebuvo, tačiau aš reikalaudavau, kad mokiniai į mokyklą ateitų tvarkingi. Jei kas užsispyręs tuos ilgus plaukus nešiodavo, tikrai prievarta nė vieno nenukirpome. Kaip sakiau, reikalaudavau, kad mokiniai į mokyklą ateitų tvarkingi

– Kas tikrino, domėjosi karinio rengimo kokybe? Kokie reikalavimai buvo keliami jo mokytojams?

– Mokyklose turėjome ginklų, kurių laikymo tvarka buvo labai griežta. Už juos atsakydavo karinio parengimo mokytojai. Aš net gerai neprisimenu, kas tikrindavo karinio rengimo kokybę, kas ja domėjosi. Man atrodo, kad ne tik Švietimo skyriaus inspektoriai tikrindavo, atvažiuodavo ir iš karinio komisariato. Karinio rengimo mokytojai, man atrodo, turėjo būti tarnavę armijoje, turėti ne tik aukštąjį išsilavinimą, bet ir karinį laipsnį.

Kaip mokyklos vadovas, aš karinio parengimo mokytojams kažkokių ypatingų reikalavimų nekeldavau. Mano reikalavimas buvo vienas visiems – mokytojas privalėjo būti Mokytoju visuomenės ir mokinių akyse. Visuomet tvarkingas, pasitempęs ne tik diplomą ir žinių bagažą turintis. Apsileidusių, savo išvaizdai dėmesio neskiriančių ar stikliuką kilnojančių netoleruodavau, manydavau, kad jiems mokykloje ne vieta.

Mano nuomone, karinio parengimo pamokos būtų reikalingos ir šiandieninės Lietuvos mokyklose. Būsimi šalies gynėjai pradmenis ir įgūdžius tarnybai kariuomenėje gautų jau mokyklose.