Kultūros taryba ir viešumas (Rievės. 2025-01-31)

Anykščių Kultūros taryba sulaukė stipraus smūgio – rajono valdžios politiniai manevrai, nukreipti prieš kultūrologą Vytautą Balčiūną ir redaktorę Gražiną Šmigelskienę, tapo dar vienu pavyzdžiu, kaip meras Kęstutis Tubis ir jo komanda ignoruoja demokratijos bei skaidrumo principus.
Pretekstas – formalus, tikslas – politinis. Oficiali priežastis – neva pavėluotas nešališkumo deklaracijų pasirašymas.
Konfidencialumo reikalavimai gali būti svarbūs tam tikrose srityse – pavyzdžiui, nacionalinio saugumo, banko paslapčių ar nepilnamečių duomenų apsaugos klausimais. Tačiau kultūros politikoje toks slaptumas atrodo ne tik perteklinis, bet ir pavojingas. Kultūros taryba nėra strateginio saugumo institucija – čia turėtų galioti skaidrumo ir viešumo, o ne uždarumo principas.

Būtų logiška, jei Kultūros tarybos posėdžiai būtų atviri visiems žurnalistams, kad nekiltų interpretacijų, jog jie prieinami tik per narystę.
Posėdžiai turėtų būti transliuojami viešai – juk visuomenė turi teisę matyti, kaip ir kokie sprendimai priimami kultūros srityje, kokias atskiras nuomones sugeba generuoti tarybos nariai.
Vis didėjančio konfidencialumo reikalavimų piršimas ir nešališkumo deklaracijų formalus naudojimas rodo valdžios norą kištis ir kontroliuoti viešą diskusiją. O tai tiesiogiai prieštarauja demokratiniams principams. Anykščių rajono valdžia, užuot skatinusi konstruktyvų dialogą ir įsiklausydama į kultūros žmonių idėjas, renkasi priešingą kelią – riboti informaciją, tildyti ir šalinti nepriklausomus ir drąsius balsus.

Kol rajonui vadovaus meras K. Tubis ir už kultūrą atsakingas vicemeras D. Žiogelis, Kultūros taryba liks tik formalus darinys be realios įtakos. Dabartinė administracija ne tik ignoruoja tarybos rekomendacijas, bet ir net nebando įtraukti jos į būsimų sprendimų aptarimą. Dokumentai, tokie kaip strateginės gairės, regis, keliauja tiesiai į mero šiukšliadėžę.

Negana to, K. Tubio administracija leidžia vieną po kitos vis naujas taisykles ir tvarkas, kurios tik dar labiau riboja informacijos sklaidą ir apsunkina žurnalistų pastangas. Naujosios tvarkos leidžia Administracijai stipriau kontroliuoti, kokia informacija ir kada pasiekia žiniasklaidą. Reikalavimas iš anksto suderinti vizitus, pateikti preliminarius klausimus ir laikytis tam tikrų terminų apsunkina žurnalistų darbą, ypač jei reikia skubių komentarų. Tai trukdo tirti problemas ir operatyviai pateikti informaciją visuomenei.
Bandymas pašalinti V. Balčiūną ir G. Šmigelskienę – tai ne tik atskirų asmenų „atsijojimas“ pagal politinius kriterijus. Tai signalas visiems – kritiškai mąstančių, nepriklausomų balsų ši valdžia nenori girdėti. Toks požiūris ne tik stabdo kultūrinę plėtrą, bet ir didina bendruomenės nepasitenkinimą bei mažina pasitikėjimą savivaldybe.
Nenuostabu, kad iš Kultūros tarybos traukiasi kompetentingi ir kūrybiški žmonės, tokie kaip režisierius Arūnas Matelis ar V. Balčiūnas. Jei situacija nesikeis, iki 2027-ųjų ši institucija primins uždarą filatelistų klubą – kelis kartus per metus susirinksiantį prie arbatos puodelio ir besidalijantį prisiminimais, o ne strateginėmis vizijomis.

Naujai įsteigta Anykščių savivaldybės Tarybos Kolegija, skirta priimti dinamiškiems sprendimams, irgi tapo uždaru klubu, kur svarbūs klausimai aptariami be viešumo. Sausio 21-osios posėdis buvo puikus to pavyzdys – nei iš anksto paskelbtas, nei transliuotas, o darbotvarkės punktai suformuluoti taip aptakiai, kad reali jų esmė liktų neaiški.

Konservatorius, rajono tarybos narys Šarūnas Grigonis teisingai stebisi, kad kol kitos savivaldybės laikosi atvirumo principo ir transliuoja Kolegijų posėdžius, Anykščių rajono valdžia šį principą ignoruoja, o meras po biurokratinėmis formuluotėmis slepia anykštėnams svarbius sprendimus.
Jo žodžius patvirtina konkretūs pavyzdžiai. Pavyzdžiui, po nekaltai skambančiu darbotvarkės punktu „Savivaldybės kultūros įstaigų veiklų plėtra“ slypėjo planas steigti reprezentacinį savivaldybės chorą už 60 tūkst. eurų. O „A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus struktūros aptarimas“ iš tiesų reiškė siūlymą perduoti Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų Anykščių muziejininkų priežiūrai. Tokia praktika – ne atsitiktinumas, o sisteminis valdžios įprotis sprendimus formuluoti taip, kad visuomenė kuo mažiau suprastų jų esmę.

Ir kitos komisijos pamėgo dirbti už uždarų durų. Viešumo vengimas tampa norma. Etikos komisija jau tris kartus už uždarų durų svarstė Tarybos narį Romą Pačinską po mero K. Tubio skundo. Nors komisija turi teisę po posėdžių skelbti pranešimus spaudai, ji to nedaro. Komisijos pirmininkas Donatas Krikštaponis taip pat atsisako komentuoti, motyvuodamas tuo, kad „vyksta tyrimas“.

Dar daugiau klausimų kelia savivaldybės administracijos direktorės Jurgitos Banienės nurodymai. Ji paragino Antikorupcijos komisiją atsisakyti viešų posėdžių ir vaizdo transliacijų, nes, anot jos, administracijos darbuotojai ir jų šeimos nariai, kurie gauna paramą, bijo visuomenės patyčių. Direktorė net siūlė komisijos nariams pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimus, kad šie po tyrimo negalėtų pranešti visuomenei to, kaip kam ir kokiu būdu buvo skirstomas savivaldybės skatinimas verslui.
Šie sprendimai rodo, kad dabartinė valdžia ne tik ignoruoja skaidrumo principus, bet ir sąmoningai kuria slaptumo kultūrą. Uždari posėdžiai, nekonkrečios darbotvarkės ir konfidencialumo pasižadėjimų reikalavimai tampa įrankiais, leidžiančiais išvengti visuomenės kontrolės.
Tokie migloti ir manipuliatyvūs sprendimai anykštėnams siunčia aiškią žinutę: valdžia nenori būti matoma, o svarbūs klausimai bus sprendžiami siaurame rate, be realios diskusijos. Tad nieko keisto, kad vis daugiau gyventojų pradeda laukti 2027-ųjų – naujų savivaldos ir mero rinkimų ir galimybės grąžinti viešumą bei skaidrumą į rajono valdymą.