Vaikai labai laukia vasaros, nes prasideda atostogos. O štai dirbantiems tėvams ilgos vaikų atostogos – nemažas rūpestėlis. Kuo užimti vaikus, kad nebūtų ištisai įlindę į telefonus, kad nesėdėtų valandų valandas prie televizoriaus, kad ne tik užkandžių būtų į burną įsidėję? Tiems, kas turi mažų vaikų iki 6-erių, dar didesnis galvos skausmas, jei mažuose miesteliuose vasarą net dviem mėnesiams užsidaro vaikų darželiai. Pvz., iš karto po Joninių iki rugsėjo pirmosios vaikučių nebelieka nei Kavarsko, nei Debeikių ikimokyklinio ugdymo grupėse… Tarsi ten, miesteliuose, mamos nė negali būti dirbančios. O ir mokslo metais ne kažkin kiek lengviau tėveliams dėl vaikų užimtumo, nes, pvz., priešmokyklinukams kai kur užsiėmimai baigiasi 12.00 val. – reikia juos kažkaip kažkam pasiimti namo… Be to, toli gražu ne visų miestelių mokyklose pailginta grupė dirba iki 17.30 ar 18.00 valandos, kad tėvai po darbo spėtų vaikus pasiimti namo.
O štai Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nurodyta: „Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą pasirūpina, kad vaikas iki 6 metų, taip pat vaikas su negalia, atsižvelgiant į jo specialiuosius poreikius ir brandą, be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros. Palikimu be priežiūros nelaikomas trumpalaikis (iki 15 minučių trukmės) vaiko iki 6 metų palikimas saugioje aplinkoje su 7–13 metų amžiaus asmenimis, kurie pagal savo brandą yra pajėgūs esamoje situacijoje juo pasirūpinti“.
15-ka minučių – toli gražu ne išeitis… Tėvai, žinoma, apgalvoja visus įmanomus variantus, ir visada randa sprendimų. Pats geriausias variantas – mylintys, rūpestingi ir laiko turintys seneliai. O, kokia tai didelė pagalba, jei tik jie yra netoliese, jei tik leidžia jų sveikata pabūti su mažaisiais nors valandėlę, nors pusdienį… Tačiau ne visi močiutes ir senelius turi šalia. Kai kuriems tėvams tenka suktis patiems ir apgalvoti visus įmanomus variantus: vieną dieną – nuveža vaikus pas draugus, kur yra ir suaugęs; kitą dieną – tėtis bus namuose, gi užmes akį į vaikus; trečią – valandėlei kitai gal galės atvykti giminaitė; ketvirtą – gal jau prasidės stovykla?; o penktą jau nelengva ir besugalvoti… O kada tėčiui atostogos? Kada mama jau eis atostogauti? Kaip išvykti kartu? Oi, vasaros dienų dar tiek, o darbų – kelis kartus tiek, nes iš „kurortiškai anykštietiškos“ algos ne kažką gali sau (ir vaikams) leisti, ypač jei tų vaikų – du ar trys… Variantų saugiai praleisti dienas, kai kažkas iš suaugusiųjų bent jau matys vaikus, irgi ne tiek daug. O ir atostogos dirbantiesiems dažniausiai yra skaidomos po dvi ištisines savaites, nes kitaip darbai stoja… Ir čia neišvengiama tiesa – teks vaikams pabūti ir vieniems, neišvengiamai teks.
Ar teko matyti filmą „Vienas namuose“? Gerai, jei Jūsų vaikai jau paauginti, ir netgi kartą jau girdėjote jų tokį užduotą klausimą: „O kada mes galėsim pabūti vieni?“ Vadinasi, jie tam reikalui – pabūti vieni – jau lyg ir pasiruošę, bet šalia to dar turi kažkokių „slaptų“ planų ir kėslų, ką būtų galima nuveikti, kai tėveliai nematys… Gi iš akyčių žibėjimo matyti. Laisvė ir pavojai – štai kur klausimas.
O tėveliai turi daug ką nuveikti. Tarkim, net ir apsipirkti su mažais vaikais – ne taip jau paprasta. Kai Anykščiuose veikė vaikų žaidimų kambarys, man pačiai buvo patogu už valandą sumokėjus, juos ten palikti žaisti, o šalia esančioje Maximoje ramiai apsipirkti. Bet net ir to vaikų žaidimų kambario seniai nebėra Anykščiuose… Ir nieko vietoje jo vaikams neatsirado.
Kita vertus, jei pakalbame su savo mamomis, jos prisimena visai kitus laikus – tuomet buvo labai svarbu, kad nenutrūktų darbo stažas. Už nepertrauktą stažą pridėdavo per metus 3 rublius… O vyrai, nesukūrę šeimos, vaikų, mokėjo valstybei viengungio mokestį… Tiesa, apie jokias motinystės, tėvystės atostogas nebuvo nei svajonių! Pagimdydavo, du mėnesius paaugindavo mažutėlį, ir pirmyn į darbą. Klausiau, kas padėdavo vaikutį prižiūrėti. Žinoma, pirmoje vietoje – viena ar kita močiutė, antroje vietoje – atsivežamas senelis, dar – kaimynė, ateidavusi ir tyliai pažiūrėdavusi pro langą… Labai pasisekdavo mažyliui, jei broliukas ar sesutė – vyresni. Bet kad „vienas namuose“ pirmam gimusiam „ištikdavo“ dažnai, tai nenuginčijamas faktas.
Štai mano vyriausiam broliukui mama duodavo į namus gyvą triušiuką, užrakindavo, ir – į darbą. „Ne kartą grįžusi rasdavau verkiantį. Triušiukas po spinta gi palįsdavo… Ne pilnu etatu dirbau, bet vis tiek koks gi tas darbas, mažutį vaiką vieną palikus. Labai sunku buvo“, – prisiminė mano mama, mus visus tris užauginusi. Virtuvėje specialiai visą zoną tėvai buvo atskyrę pertvara su užsidarančiomis durimis. Na, nors kiek saugiau juk smalsiam vaikučiui tą laiką prabūti… Degtukų nepasieks, dujų neatsuks…
Sukosi, kaip galėjo, tėveliai, ir visais laikais: ir tada, ir dabar. Tad ir vieno sprendimo – „recepto“ tėvams, kad jų vaikai turėtų saugią, įdomią, užimtą vasarą, – nėra. Ir pasisekė toms mamoms, kurios bent dalį laiko gali dirbti nuotoliniu būdu, viena akimi kartkartėmis vaiką matydama. Šito ankstesniais laikais irgi juk nebūdavo. Vertinkim, ką turim. Svetimi vaikai greit auga, užaugs ir mūsų.
