Lietuvoj – viskas kaip visada. Gyvename ramiai, nes mūsų ramybę saugo iki dantų ginkluota kariuomenė, kuriai finansavimas vis didinamas ir didinamas, generolų jau turime daugiau negu kokia nors Anglija, be to, esame ginkluoti laivais – minininkais, šarvuočiais ir sraigtasparniais, kurie kainavo šimtus milijonų eurų. Bet kitos išeities nėra – reikia ginkluotis.
Jei dėl kitos ginkluotės dar galima abejoti, bet štai virtuvės įranga kariuomenėje, kaip pasakytų rusai, „neturi analogų pasaulyje“. Po patikrinimo paaiškėjo, kad koks nors nupiepęs automatas kainuoja pigiau už Lietuvos kariuomenės samtį. 2014-aisiais vykdydama 173,8 tūkst. eurų pirkimus, pjaustymo lentelę kariuomenė įsigijo už 180 eurų, duonriekį peilis — už 142 eurus, kurio kaina parduotuvėje – 13 eurų. Kepsniams naudojama šakutė pirkta už 184 eurus, kiaurasamtis — už 70 eurų, galąstuvas — už 103 eurus, peilis mėsai kapoti — už 250 eurų, skirtingų dydžių samteliai — už 243 eurus ir 258 eurus.
Nemanau, kad čia brangu, nes ką mes, civiliokai, suprantam, turbūt tos mėsos pjaustymo lentelės yra prieštankinės, o kiaurasamtis – priešlėktuvinis. Drebėkit, priešai, mūsų net virėjai gali kepsniams naudojama šakute su lazeriniu taikikliu atrėžti bet kokį tanko šarvą kaip kokią konservų skardinę, o Latvijos puolimui užtektų tik poros virėjų batalionų, jau nekalbu apie reguliariąją kariuomenę.
Tuo labiau, kad kasmet didinant finansavimą mūsų kariuomenė galės nusipirkti ir dar daugiau technikos stebuklų, sakykim, bumeranginių kojinių, kurias pasibaigus šoviniams į priešus galės svaidyti mūsų kariai, ar krokodilo odos batų mūsų generolams, kad NATO vadovų susibūrimuose neatrodytų kaip kokie skurdžiai.
Kaip tik ir Seimo nariai vis nerimsta, vis ieško naujų finansavimo šaltinių. Tiesa, palyginus su kariuomene, Seimo nariai visai neturi fantazijos. Panašu, kad Lietuvoje mato tik porą finansavimo šaltinių, visa kita jau apmokestinta. Beliko tik tie, kurie važinėja automobiliais, na, dar ir nekilnojamąjį turtą reikia apmokestinti. Štai Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mozūronis, pagarsėjęs įvestomis milžiniškomis baudomis už ne laiku pagautą kilbuką, jau dabar kalba, kad po rinkimų įves tokius mokesčius už senus automobilius, kad lietuviams beliks pirkti tik naujus, o namai – tai žinoma, kad bus apmokestinti. Tik pagalvokit, seni mūsų opeliai ir golfai važinėja sau, naudos biudžetui neneša, skaudu Seimo nariams, o namai – tie išvis valstybinę žemę užėmę stovi. Tegu susimoka. Naivus žmogus gali paklausti, kam to reikia, kai dauguma Lietuvos gyventojų vos galą su galu suduria? Kaip tai kam – o už ką mūsų kariuomenė samčius pirks? O už ką įsigysime šarvuočius?
Mūsų seimūnus reikia išsiųsti stažuotei į Rusiją. Kad fantazijos pasisemtų, kokias dar baudas galima sugalvoti vairuotojams. Neseniai skaičiau, kad vieną Maskvos gyventoją policija nubaudė už tai, kad ištisinę liniją kirto jo automobilio… šešėlis. Va čia tai lygis.
Jau gana ilgai stebiu karą Ukrainoje. Manau, ir mūsų kariuomenė turėtų atidžiau į jį pažiūrėti. Kažkaip iki šiol kariškiai vis nesupranta, kad pagrindiniai kovos veiksmai vyksta miestuose, o mūsų šauktinius ir reguliarią kariuomenę vis tampo po miškus ir pelkes. Pamurkdyti purve ir išmokyi miške pasalą surengti dar nereiškia turėti paruoštą kareivį, mano nuomone. Tuo labiau, kad kovos veiksmai Ukrainoje rodo, kad pagrindinį vaidmenį, stabdant priešą, vaidina artilerija ir mobilios pėstininkų grupės. O ir kariaujama visai sėkmingai dar Antrojo pasaulinio karo metu naudotais pabūklais. Štai Donecko oro uostą ukrainiečiai gynė net ir Pirmojo pasaulinio karo kulkosvaidžiais, legendinėmis „maksimkomis“. Šiuos ginklus jie ištraukė iš užkonservuotų karinių sandėlių. Karas vyksta net ne ginklų kokybe ir gausa, o tautos dvasia. Būtent to ir reikėtų mokyti tiek mokyklose, tiek kariuomenėje. Aišku, čia kiek sunkiau – samtį gali parodyti, o kiek patriotizmo įpylei į žmogų – ne.
