Kur skraido liūdesio lėktuvai arba dešimties savaičių provokacija Jungtinėje Karalystėje (I dalis)

Dalintis Facebook Dalintis Twitter

Nuo šio savo CV rašysiu – „esu dirbęs keliose Jungtinės Karalystės bendrovėse”. Aišku, nutylėsiu, kad ne direktoriumi aš tose bendrovėse buvau…
Vasario 14-ąją autobusu į pietvakarinės Anglijos narcizų plantacijas išvažiavęs, į Lietuvą grįžau balandžio 28-ąją, tiesioginiu oro linijų reisu Liverpulis-Vilnius.
Su labai skirtingais žmonėmis keliavau. Autobuse mačiau, kaip į Angliją nuteka Lietuvos gerklės ir miklios rankos, o lėktuvu į tėvynė grįžo liūdesys… Niekur kitur nesu matęs tiek liūdesio kiek šiame lėktuve.
Į Anglija išvažiavome trys į penktąją dešimtį įkopę vyrai. Visi trys pirmą kartą gyvenime pabandėme uždirbti pinigus fiziniu darbu…Visi, matyt šioje kelionėje siekėme ir skirtingų tikslų. Man žinoma reikia ir pinigų, bet jau seniai knietėjo ir pačiam pajusti emigracijos skonį. Galų gale išsiaiškinti ar tikrai Ten geriau, negu Čia…
Po Anglijos supratau, kad protu uždirbti pinigus gal yra ir sunkiau, bet geriau jau tie pinigai būna sunkiau uždirbami…
Visas 10 savaičių praleistų Anglijoje rašiau dienoraštį. Šiandien „Anykšta” pradeda spausdinti šiuos, gal kiek padrikus, užrašus…

1-2 diena (vasario 14-15, ketvirtadienis-penktadienis)

Į autobusą, vežusį lietuvius į Angliją, įsėdau Kaune. Kaip nusigausime iki narcizų laukų, pasirūpino įdarbinimo agentūra – už įdarbinimo paslaugą firmai sumokėjome po 800 litų, o kelionė autobusu kainavo 500 litų.
Sausakimšas autobusas, turėjęs pajudėti 21 val., ilgai niekur nejudėjo. Daugiau nei pusantros valandos pro jo langą stebėjome gražią, rusvą prekybos centro „Mega” sieną. O kai vairuotojas vis dar stovinčiame autobuse visus keleivius apdalino kalendoriukais, pasidarė visiškai nejauku – galbūt dovana skirta žymėtis dienas, praleistas kelionėje?
Vis dėlto pajudėjome… Laukė dviejų parų trukmės kelionė nuo Kauno iki Britanijos pietvakariuose esančio Newquay miestelio. Autobusas vežė apie 60 bendrakeleivių, skirtingo amžiaus ir apskritai skirtingus žmones. Prieš mane sėdėjo du pusamžiai pusgirčiai vyrai, kurie didelę kelionės dalį graudinosi dėl prarasto degtinės butelio – niekšai vairuotojai atėmė. Butelį jiedu atgavo jau Anglijoje. Vertybė buvo sunaikinta žaibo greičiu, todėl vieno iš vyrų siela paliko kūną. Vargais negalais pažadintas lietuvio kūnas Londone visai nesidomėjo savo tolesnėmis perspektyvomis, tačiau, regis, jis buvo įdėtas į kažkokį „mikriuką”…
Į rankinį bagažą įsidėjau butelį degtinės, juk niekas taip gerai netrumpina tolimos kelionės, kaip laiku susipiltas vienas kitas šimtas gramų. Tačiau aplinkui plevėsuojančios vaizdinės priemonės tiesiog privertė užmiršti degtinę. „Galiorkoje” įsitaisęs jaunimas ir pora vyresnių damų vis kartojo tostus, kuriuose buvo tik vienas kitas žodis iš norminės kalbos, pvz. debilas, asilas.
Iš keleivių išsiskyrė du žvitriaakiai kauniečiai. Vienas iš mano bičiulių diagnozavo: „Šitie į Londoną važiuoja vogti” – ir buvo teisus. Jau Newquay kiti bendrakeleiviai pasakojo, kad tiedu degalinėse vogė „Redbulį”, iš kelto parsinešė svetimą striukę ir apie tai kai kam pasigyrė…
Tik išvažiavus iš Kauno, vienas autobuso ekipažo narių ėmė revizuoti, kas kiek į Angliją vežasi rūkalų. Pasak jo, į šią šalį galima įsivežti keturis blokus cigarečių ir 500 gramų tabako (oficialiai skelbiama, kad leistinas tabako kiekis – visas kilogramas) ir kas šios normos neturėjo, verslininkai geranoriškai davė savų rūkalų. Tiesa, rūkalų dalintojas sudarė sąrašą – kiek ir ko kam davė, o prieš Londoną „dovanas” susirinko. Anglijoje cigarečių pakelis parduotuvėse kainuoja nuo 25 litų, tad rūkalų „eksportas”, be abejo, yra rentabilus biznis. Beje, kad niekas iš keleivių neliktų nuskriaustas, verslininkas Lazdijuose, degalinėje, nusipirko kelis paskutinius „trūkstamus” cigarečių blokus…
Kelionė vyko sklandžiai. Autobusas stodavo kas ketvertą valandų. Kai tik buvo galimybių, keleiviai degalinėse papildydavo savojo kuro atsargas ir pakankamai darniai aidėjo nelabai lietuviški tostai. Gerai šioje sferoje reiškėsi devyniolikmetė mergaitė. Ir suprantama – pagaliau užaugo, pagaliau išvažiuoja, pagaliau šalia nėra mamos… „B…t, k…va, n…ui kaip gerai!”…
Vyrai, iš kurių vairuotojai atėmė degtinę, kažkodėl kiekviename sustojime jos nusipirkdavo per mažai – jų akyse nuolat degė nerimu – vėl neužteks…
Prieš Lenkijos – Vokietijos sieną autobusas sustojo prie užeigos. Bet praktiškai niekas nėjo valgyti – tik mes ir vairuotojai. Nors kokybiško lenkiško maisto kainos mažesnės nei Anykščių kavinių. Matyt, žmonės baisiai taupo – pinigus leidžia tik būtiniausioms reikmėms, t.y. degtinei.
Autobusu keliavo ir senukas. Vairuojas jo paklausė: „Važiuojat vaikų aplankyt?”. „Ne, aš namo grįžtu – Londone gyvenu”.
Antrąją kelionės parą degtinės poveikis darėsi vis akivaizdesnis – porą vyrų autobuse susikibo, šiek tiek jaukiai pasimušė. Autobuso tualete pardėta rūkyti, tačiau vairuotojo pažadas, kad jei kas bus sučiuptas rūkant, bus paleistas artimiausiame sustojime, davė vaisių – rūkyti buvo baigta… Ko gero, vairuotojai pažadus įvykdo.
Vasario 16-osios rytą pasiekėme Londoną. Prie vieno iš priemiestinių viešbučių laukė apie 10 lietuvių „mikriukų”. Į juos buvo susodinti keleiviai ir išvežioti po įvairius Anglijos miestus. Regis, dauguma atvažiavusių į Angliją vyko pirmą kartą, o jei ir ne pirmą, tai vis tiek neturėdami garantuoto darbo ir nelabai besiorientuojantys situacijoje. Nes lėktuvu į Londoną skristi ne tik patogiau, bet ir pigiau. Tik niekas tavimi atskridusiu lėktuvu nepasirūpins, teks pačiam ir iš oro uosto kapanotis ir iki savo „paskyrimo” vietos nusigauti. Tad autobusu važiuoti paprasčiau – iki būsimos darbovietės būsi nutransportuotas, net jei kūnas bus bejėgis, kaip anksčiau aprašyto bendrakeleivio. Tiesa, ar tam žmogui viskas laimingai baigėsi liko neaišku, kažkaip jau įtartinai meiliai jį į mikriuką įsodinti bandė vienas iš tų kauniškių žvitriaakių… Gal kūnas paskyrimo vietą pasiekė ne tik be sielos, bet ir be paso, ir be pinigų…