Kur skraido liūdesio lėktuvai arba dešimties savaičių provokacija Jungtinėje Karalystėje (III dalis)

Dalintis Facebook Dalintis Twitter

6 diena (vasario 19 d., antradienis)

Antradienio rytą skiriu prekių kainų supermarkete analizei. Žinoma, pradedu nuo laikraščių – didieji Britanijos dienraščiai kainuoja 1-2 svarus, bulvarinis „The Sun” – 40 pesų, regioninis savaitraštis „Newquay Voice” – 45 pesus. Šis miestelio laikraštis 62 puslapių storio, prigrūstas reklamos ir skelbimų. Pasirodo, Anglijoje už 200-300 svarų galima nusipirkti dar važiuojantį automobilį….
Bulvių kilogramas ALDI supermarkete kainuoja nuo 75 pesų iki 1 svaro, vyno butelį įmanoma nusipirkti už 3 svarus, kavos „Lavaza” 250 gramų pakuotė kainuoja 4 svarus, batonas – nuo 50 pesų, pieno litras – nuo 70 pesų, jogurtas – nuo 30 pesų, 10 kiaušinių – 2 svarus 38 pesus, 2 litrų ledų įpakavimas – 1 svarą 70 pesų, alaus puslitris – nuo 70 pesų, sulčių litras – nuo 1 svaro, didžiulis šokoladinis batonėlis – 1 svarą, kilogramas bananų – 68 pesus, nemažas ananasas -1 svarą, žalios vištienos ar kiaulienos kilogramas – nuo 3 svarų. Beje, cigarečių kainos tikrai labai linksmos – „Malboro Gold” pakelis – 8 svarai 30 pesų.
Man parduotuvėje nepavyko rasti grietinės ir grikių kruopų. Visos čia pateiktos kainos – labai sąlyginės. Ko gero, įgudęs pirkėjas minėtus produktus pirks pastebimai pigiau, nes taikomos įvairios nuolaidos, akcijos. Praktiškai visos prekės, jei jas perki didesniais įpakavimais arba kelis prekių vienetus iš karto, kainuoja gerokai mažiau nei įprastinė kaina.
Už viešbutį nemokame, maitinamės pigiai. Tačiau mūsų darbo perspektyvos labai jau miglotos. Todėl svarstome alternatyvas. Vieną jų pasiūlo lietuvis girtuoklis Darius. Pusamžis vyras sako, kad kalbėjosi su dukra, dirbančia vadybininke vieno kaimo gamykloje. Dukra neva kvietusi tėvą atvažiuoti net ir su būriu draugų ir pažadėjusi visus įdarbinti. Kaimas nuo Newquay yra vos už 150 km. Nusprendėme, kad jei ir trečiadienį mums nereiks eiti į narcizų laukus, išsinuomosime automobilį ir važiuosime pas Dariaus dukrą…
Viešbutyje tvyro liūdnos nuotaikos. Regis, jei bus paskelbta, kad trečiadienis – darbo diena, daugumą rėks iš džiaugsmo, o išvažiavę ars kaip žvėrys, galvų nepakeldami nuo narcizų vagų. Tiesa, kai kas mano, kad dirbti net nėra prasmės. Štai antrą savaitę narcizų skynėjo karjerą vystantis latvis, jau prašo palikti parūkyti ir aiškina, kad dirbti nėra prasmės. Jis pirmą darbo dieną surinkęs tik dvi dėžes narcizų (už vieną dėžę skynėjui mokama 4,8 svaro), antrąją ir tiek nesurinkęs, nes prasidėjo lietus ir jis nuėjęs į autobusą…
Masinio gėrimo mūsų viešbutyje nėra. Kai kas geria, bet turbūt daugiau yra negeriančių. Nedarbo dienomis žmonės tąsosi po miestelį, pastovi prie vandenyno kranto arba bendrame kambaryje stumdo biliardą, lošia kortomis, per „skaipą” namiškiams guodžiasi apie savo varganą egzistavimą Anglijoje. Viena moteris man pasakojo, kad neseniai Anglijoje dirbo jos sūnus, bet grįžo be pinigų. „Važiavau patikrinti, ar tikrai sūnus neuždirbo… Sūnus, pasirodo, sakė teisybę. Ir aš į namus grįšiu be pinigų”, – nelinksmai šypsojosi moteris.
Bendroje virtuvėje patys gaminamės maistą. Joje kartais vienu metu sukasi kelios virėjos. Panašu į tarybinius komunalinius butus… Bendri šaldytuvai, bendros viryklės, bendri indai… Iš šaldytuvo dar niekas nedingo. Turbūt dar niekas nebadauja…
Iš parduotuvės parsinešu „The Sun”. Nors tai ir bulvarinis laikraštis, bet viešai jo nedemonstruoju, bijau, kad kolegos nepalaikytų idiotu…
Rašau gulėdamas antrame lovos aukšte. Lauke šviečia saulė. Vasario 19-ąją Newquay termometrai rodo 7 laipsnius šilumos. Česlovas aiškina, kad fermeriai bent vienos rūšies narcizų neparduos – rinka sustojo, o gėlės jau ruošiasi žydėti. Pražydę narcizai nėra realizuojami, jie pjaunami ir į ryšulėlius pakuojami tik nepražydę… „Liks dar keturios narcizų rūšys. Nesinervinkit..” – vis tiek mus ramino Česlovas.
Neštis krepšį maisto yra nejauku. „Mes irgi pirmą savaitę ėjome su krepšiais. Dabar nebeturime už ką pirkti..” – mano maišelį su bulvėmis, batonu ir troškinta kiauliena įvertino pusamžė lietuvė….
Vakare grįžo sauja laimingųjų, kurie buvo pasiųsti šiandien į darbą. Jie buvo paskolinti kitam fermeriui, kad išvalytų laukus. Gėlės likę tik kur ne kur, žmonės uždirbo po 13-15 svarų, taigi tik tiek, kiek užtenka susimokėti už viešbutį ir autobusą. Taigi nieko neuždirbo… Priminsiu, jog tiems, kuriems šiandien išeiginė, nei už autobusą, nei už viešbutį mokėti nereikia… Tačiau žmonės, regis, nebe tokie niūrūs, regis, net ramiau žiūri į savo problemas, matyt, jau susitaikė su tuo, kad iš Anglijos į namus pinigų neparsiveš….
Mums skambino mergina iš agentūros Vilniuje, per kurią išvažiavome skinti narcizų. Ramino, aiškino, kad darbo tikrai tikrai bus. Beje, internete Vilniaus firmą tebeskelbia, kad reikia narcizų skynėjų darbui Newquay apylinkėse… Matyt, tuoj vėl atvažiuos būrys darbo ir pinigų ištroškusių naujokų iš Lietuvos…
Susiradome automobilių nuomos punktą. Mums paaiškina, kad visi automobiliai jau išnuomoti ir artimiausiu laiku galimybės išsinuomoti automobilio nebus. Spėju, kad automobilių yra, bet ne mums jie laikomi… Kas žino, ką narcizų skynėjai jau pridirbo su išsinuomotais automobiliais? Tad kol kas esame priversti atsisakyti plano važiuoti pas Dariaus dukrą – į jos kaimą joks visuomeninis transportas nevažiuoja.
Užkniso anglai, važinėjantys kaire kelio puse. Mane, einantį per gatvę, vis išgąsdina ne iš tos pusės kaip įprasta atvažiuojantys automobiliai. Dar neišmokau ir naudotis kriaukle su atskirais čiaupais karštam ir šaltam vandeniui…
Važiavome taksi. Panašu, kad taksi Anglijoje nėra brangus. Už 3-4 km kelionę sumokėjome 4,5 svaro.
Daliai mūsiškių (t.y. tų aštuonių lietuvių Newquay pasiekusių praėjusį šeštadienį) baigiasi pinigai. Viena mergaitė atidavė savuosius 100 svarų mums pasaugoti, nes jos girtuokliai prašo paskolinti. Šiandien ji jau atėjo atsiiminėti savo pinigų, sako „aš turiu jiems paskolinti 5 svarus”. Mokome, kad pinigų neskolintų, nes jeigu neuždirbs – neturės už ką grįžti į Lietuvą. Sutinka… Kol kas…
Vakare turėjo paaiškėti ar trečiadienį pagaliau išeisime į darbą… Paaiškėjo – į darbą neiname. Darbas žadamas ketvirtadienį…

7 diena. (vasario 20 d., trečiadienis)

Darbo vis dar nėra, o mūsų Darius tikino, kad pas jo dukrą važiuoti nereikia, nes yra garantuotos tik penkios darbo vietos, o mes, lietuviai, aštuoni. Jis aiškino, kad bandys su dukra šnekėtis, kad mus visus 8 įdarbintų… Kol nėr tokios garantijos, pas jo dukrą nevažiuojame… Tačiau nusprendžiame išsinuomoti automobilį ir truputį pakeliauti po apylinkes ir nuvažiavome į žemės kraštą, kur susikerta Lamanšo sąsiauris ir Atlanto vandenynas.
Važinėjome siaurais kaimų keliukais, kur dviem automobiliams prasilenkiant vairuotojams reikia pasikankinti, matomumas prastas, mat visos pakelės aptvertos akmeninėmis tvoromis, tiksliau tvertos ne pakelės o ganyklos, bet pakelėms nuo to nė kiek ne geriau. Vairavimą, žinoma, sunkina ir eismas kairiąją puse.
Pasivažinėdami nuomotu automobiliu išleidome tiek pinigų, kiek narcizų lauke turbūt (galbūt) uždirbsime per dvi dienas.
Kelionė maršrutiniu autobusu iki oro uosto, kur yra keletas automobilių nuomos punktų, vienam žmogui kainavo 4 svarus. Už mažiuko automobilio nuomą mokėjome 44 svarus, plius 12 svarų draudimas, plius 22 svarus kainavo kuras, plius 15 svarų – taksi grįžimas į miestą iš oro uosto, mat ten turėjome palikti nuomotą automobilį. Šias išlaidas daliname trims žmonėms, bet jos kaip narcizų skynėjams yra vis tiek pakankamai solidžios…
Vakare parduotuvėje sutinkame būrį lietuvių. Matyt, susitiko dvi narcizų skynėjų grupės ir ėmė dalintis patirtimi. Nesiklausiau detalių, bet pagrindinė pokalbio tema – narcizai yra blogis, vargas….
Panašu, kad viešbutyje prasidėjo vagystės. Latviai riejasi tarpusavyje – dingo grikių kruopos, makaronai ir lašiniai…
Manęs vis dažniau kolegos narcizų skynėjai prašo cigaretės… Blogas ženklas…