34 diena (kovo 19 d., antradienis)
Pagaliau atsidūriau sąvartyne. Valioooooooooooo! Išvažiavome keturiese – aš, du čekai ir slovakas. Pasirodo, čekai šneka savo kalba, slovakas – savo ir jie visi susišneka… Traukinuko bilietų neperkame – mano kolegos tvirtina, kad bauda tik 20 svarų, dienos bilietas kainuos nemažiau 3 svarų, o tikimybė, kad mus sučiups, nėra didelė – važiuojame tik dvi stotelis.
34 diena (kovo 19 d., antradienis)
Pagaliau atsidūriau sąvartyne. Valioooooooooooo! Išvažiavome keturiese – aš, du čekai ir slovakas. Pasirodo, čekai šneka savo kalba, slovakas – savo ir jie visi susišneka… Traukinuko bilietų neperkame – mano kolegos tvirtina, kad bauda tik 20 svarų, dienos bilietas kainuos nemažiau 3 svarų, o tikimybė, kad mus sučiups, nėra didelė – važiuojame tik dvi stotelis. Iš Kirby gyvenvietės iki sąvartyno kelionę tęsiame taksi – apie 5 km jis veža už 5,2 svaro, padalinus sumą keturiems – kapeikos.
Kažkoks keistas tas mūsų darbas. Tik mūsų ketvertas esame sąvartyno juodadarbiai. Pradžioje mus siunčia rūšiuoti atliekų – konvejeriu važiuoja tik plastikas. Į vieną skylę reikia mesti plastikinius langų rėmus, į kitą – spalvotą plastiką, į likusias dvi – baltą plastiką. Renkame, mėtome. Kartais ilgai neturime ką veikti, nes mūsų traktorius, ant konvejerio keliantis atliekas, kažkur nuvažiuoja ir dingsta… Du kartus buvome nuvaryti nuo konvejerio: kartą mus buvo liepta iš purvo krūvos išrinkti lentgalius, o kitą kartą skaldos kalne ieškoti medžio ir plastiko atliekų. Radau gal kokių 20 vienetų atliekų, bet vieno iš čekų pamokymu ilgai ieškojau, imitavau darbą.
Po darbo apie 5 km keliaujame pėsti iki Kirby. Šioje gyvenvietėje slovakas Juzefas nuperka butelį degtinės. Traukinio stotelėje jį iš kakliuko išgeriame. Juzefas tikina, kad šiandien jo vardadienis. Taigi, atšventėme…
35 diena (kovo 20 d., trečiadienis)
Į darbą vėl važiuojame tokiu pačiu būdu, taip pat iš jo ir grįžtame. Ir darbe viskas taip pat… Jaunėlį čeką Standą kažkas visai dienai pasiėmė rinkti medžio ir plastiko gabaliukų iš skaldos krūvos, o mes, seniai: aš, čekas Danielis ir slovakas Juzefas – liekame kartu rūšiuoti plastiko. Mums to plastiko traktorius tik kartais atveža, o likusį laiką – šalta ir nuobodu. Keturiasdešimtmečiai Danielius ir Juzefas linksmindamiesi dainuoja ir šoka ant rūšiavimo mašinos tako. Vienas anglas pamoko, jog jei norime, kad mums niekas neknistų proto, turime ką nors dirbti. Paklausėme patarimo – ėmėme langų rėmus nešioti iš vienos krūvos į kitą. Gal valandą nešiojome. Lėtai, po nedaug. Ir tikrai, kokie tik ponai ėjo pro šalį vis pirštus į viršų rodė: „Šaunuoliai, „good”…
Juzefas Anglijoje gyvena jau pusmetį, jis į šią šalį atvyko su drauge, Liverpulis jau trečioji poros gyvenamoji vieta Anglijoje. Slovakai, regis, jau susitaikė, kad laimės šioje šalyje neras. Grįš netrukus namo. Išvažiuoti iš Anglijos netrukus ketina ir čekas Danielius. Jis planavo į Angliją išsivežti ir šeimą, bet pagyvenęs čia mėnesį, tokių planų nebeturi… „Nepatinka man čia”, – paklaustas, kodėl pakeitė planus, lakoniškai atsakė Danielius. Prieš tai jis trejus metus praleido Airijoje. Beje, man jis rusiškai dėstė, kad gyveno Suomijoje, tačiau paskui nugirdau, kaip anglui angliškai pasakojo apie Airiją. Čia iliustruoju, kaip kalbos (kalbų) barjeras, nesusišnekėjimas, padeda sklisti įvairaus rango gandams.
Sąvartyne gyvena du vilkšuniai – vienas voljere, antras – laksto palaidas. Tas palaidas turi tik tris kojas. Bet puikiai bėgioja ir garsiai loja. Jis, matyt, ypatingai visų mylimas ir gerbiamas, nes kai abu kartu (šuo pirmas, aš iš paskos) įeiname į įstaigos kontorą, klerkų suirzimą tikrai sukelia ne trikojis šuo, o aš… Šuo lipa ant stalų su popieriais ir niekas jo nedrįsta pavyti šalin…
36 diena (kovo 21 d., ketvirtadienis)
Toliau rūšiuojame plastiką. Šį kartą prie rūšiavimo linijos stovime penkiese: aš, Juzefas, Danielis ir du anglai – pusamžis raudonskruostis ir vaikėzas. Suprantu, jog ir jie yra sąvartyno juodadarbiai. Žinoma, kiek baltesni už mus, tačiau vis tiek aišku, jog jie nėra elitas. Abu anglai, mano supratimu, yra puskvaišiai – vyresnysis nutaisęs protingą veidą (jo supratimu) apžiūri plastiką kaip juvelyras platiną ir tik tada priima sprendimą, kurioje skylėje vertybės vieta. Spėju, kad jis grįžęs į namus pasakoja, koks sunkus ir atsakingas jo darbas – nuolatinė įtampa, nuolatiniai sprendimų priėmimai…Vaikėzas nuolat rodo į viršų pakeltą nykštį: yra darbo – džiaugiasi, nėra darbo – džiaugiasi, saulė šviečia – džiaugiasi, lietus lyja – taip pat gerai. O didžiausią tam vaikui džiaugsmą kelia įvykis, kai pakėlęs koją jis sugeba garsiai pagadinti orą…
Dirbu jau trečia diena, bet vis neaišku, nei kiek uždirbsiu, nei kas čia mūsų viršininkas. Jokių popierių nepildėme, jokių sutarčių nepasirašėme… Tiktai antradienį mums atliekas kraunantis ekskavatorininkas Džeikas susirašė mūsų pavardes… Angliškai kalbantys mūsiškiai kas dieną bando aiškintis, kokie bus mūsų atlyginimai, ir vis išgirsta skirtingą informaciją – tai gausime minimumą, tai gerokai daugiau, tai mums į sąskaitas pinigus perves, tai mokės „juodais pinigais”.
37 diena (kovo 22 d., penktadienis)
Ketvirtoji darbo sąvartyne diena. Pasirašome kažkokius popierius. Džiugina… Yra popieriai, gal bus ir kokių nors pinigų. Beje, čia viskas vyksta etapais – pirmą darbo dieną gauname pirštines, antrąją – šalmus, ketvirtąją – popierius…
Bet svarbiausia penktadienio žinia – visa dieną drebia šlapias sniegas, pučia stiprus vėjas, temperatūra apie nulį. Kai vasario viduryje atvažiavome į Angliją, oras buvo daug pavasariškesnis, o dabar vis rudenėja ir rudenėja… Tokio šlykštaus oro, koks šiandien, aš Anglijoje dar nemačiau. Ir ta proga ekskavatorininkas Džeikas mums praneša, kad šiandien visą dieną dirbsim lauke, iš skaldos krūvos rinksime medžio, plastiko, metalo gabaliukus. Linksma. Ypač Danieliui. Tas apskritai linkęs džiaugtis…Varo Danielis keiksmažodžius. „Daug kalbų žmogus moka”, – pagalvoju.
Darbą pradedame nuo pusės aštuonių. Dešimtą valandą – 15 min. pertrauka, nuo 12.30 – 45 minučių pietūs. Darbo pabaiga – 16.30.
Skalda į krūvas byra iš transporterių. Kiekvienas turime po savo krūvą. Mes su Standa dirbame vienoje sąvartyno pusėje, Danielis su Juzefu – kitoje. Juodadarbiai anglai mikliai randa geresnio darbo – jie po stogu, atliekų sandėlyje tampo kažkokius laidus.
Drebia sniegas, šlapia. Šalia skaldos krūvų – purvas iki guminių viršaus. Iki mano guminių… Mat kiti trys mano kolegos avi paprastais batais. Jie bando laviruoti purvyne, tačiau kojas staiga peršlampa.
Sąvartyno teritorija asfaltuota, purvas kaupiasi virš asfalto. Ir praktiškai kur tik nėra skaldos, ten yra gilus purvas (pasirodo, teisus buvo mūsų Penktadienis). Iš transporterio byra plytgaliai. Mes esame apsiginklavę plastikiniais krepšiais ir vielomis lenktais galais. Krepšys reikalingas ne tik tam, kad į jį sudėtum atliekas, bet ir apsisaugojimui nuo iš skaldos krūvos riedančių plytgalių – pasistatai krepšį prieš save ir plytgaliai trankosi į krepšį. Viela gali kokia nors atlieką išsitraukti iš krūvos.
Per pirmąją pertrauką anglai mus aprengia striukėmis ir kelnėmis, kurios neperšlampa. Iš visokių sandėliukų traktoristai rinko apiplyšusius spec. drabužius. Dabar pasidarė šilta ir jauku, nors aplinkui purvas ir vis krenta ir krenta šlapias sniegas. Per ausinuką klausau V. Visockį. Ypač smagu girdėti „zatapy mnie bankų po bielamu, ją ot bielavo cvieta atvyk…”
Atrodo, ne darbas, bet košmaras. Tačiau man įdomiausia šio darbo dalis, kad, regis, niekam neįdomu, ką mes prie tų krūvų veikiame. Gali per visą dieną nepakelti jokios atliekos. Ir prasmės jų nėra jokios rinkti – mat net jei kiši galvą po transporteriu, tik nedidelę dalį skiedrų surankiosi, kitos vis tiek atsidurs skaldos krūvoje…
Bet mes atliekas renkame. Ir pakankamai stropiai. Tai darome ne dėlto, kad mums svarbi skaldos kokybė – paprasčiausiai nieko neveikti yra labai nuobodu ir šalta.
Kas kiek laiko atlekia Džeikas su savo ekskavatoriumi ir pavežioja skaldą iš vienų krūvų į kitas. Jis galingu „Komatsu” laksto daug smarkiau nei aš „opeliu”, tad pradžioj saugojaus, kad nepervažiuotų. Paskui žiūriu, kad Džeikas važiuoja ne ten, kur jis pats norėtų, o taip, kad nekliudytų manęs ir Standos. Mečiau saugotis jo ekskavatoriaus, nes supratau, kad kuo labiau saugausi, tuo labiau jam trukdau priimti sprendimus…
Sąvartyne labai daug visokios technikos. Geležys kaip geležys. Tik ekskavatoriai turi sielas. Jie visus gelbėja. Jei susipainioja „fūros” tentas, atlekia ekskavatorius, kauše pakelia vairuotoją iki „fūros” viršaus. Jei atliekų rūšiavimo angoje įstringa lango rėmas, ekskavatorius net neprašytas jį iškrapšto. Purve įstrigo mažas traktoriukas, vežęs transporteriams dyzelio statinę. Ekskavatorius prisikabino statinę prie kaušo, pakėlė ją visą, dyzeliu riaugėjančią, ir pamaitino transporterius. Pirma vieną pagirdė, paskui antrą. Galiausiai kaušu tėviškai pliaukštelėjo mažajam traktoriukui ir tas išsikapanojo iš purvyno…
Daug laiko sugaištame bandydami perkonstruoti mano šalmą – aš į jį atbulai susikišau vidines apsaugas. Mums purvyne su Standa beardant šalmą, jį pasiėmė Džeikas. Paskui atvežė naują, teisingą šalmą. Per pietus Standa peiliu laupo savąjį šalmą. Sakau: „Ką darai, taviškis juk geras”. Tas moja ranka – „sutaisysiu”. Viskas baigiasi tuo, kad aš po pietų iš kertės išsitraukiu savo šalmą, o tada Standa pratrūksta juoku… Pasirodo jis manė, kad remontuoja mano šalmą, o tuo tarpu pasiėmęs saviškį sugadino – gerai sudėtas apsaugas sugrūdo atvirkščiai.
Išsiaiškinau, kad iš juodadarbių mes su Standa būsime patys juodžiausi. Dėl savo kalbos žinių šeštadienį mes neisime į darbą, o Juzefas ir Danielis eis. Šeštadienį į darbą paėmė tik du iš mūsų, nes su manim ir Standa Džeikas nesusišnekėjo, o su Juzefu ir Danieliumi susitarė. Šiaip jau aš esmę, kai žmogus normaliai angliškai kalba, suprantu, bet jei atlekia ir sako: „Ė, ar nori ryt paprakaituoti?”, belieka tik patrūkčioti pečiais: „O apie ką jūs čia?”.
38-39 dienos (kovo 23-24 d. šeštadienis – sekmadienis)
Šalia mūsų gyvena čekės – mama ir dukra. Jaunoji čekė mums sakė esanti iš Čekoslovakijos. Matyt, galvoja, kad pagyvenę žmonės, vargu ar žino nepriklausomas Čekijos ir Slovakijos valstybes, tad paaiškino senoviškai… Guodžia faktas, jog ji nenurodė esanti iš Austrijos-Vengrijos imperijos. Kažkada juk Praha buvo vienu iš šios imperijos miestų…
Penktadienis, kurį vadina Zenu, pasakojo, kad jis yra Kosovo albanas. Kad Anglijoje gyvena nuo šešiolikos metų. Jis turbūt mano bendraamžis, nors gal ir jaunesnis – kas ten supaisys pietiečių amžių. Zenas pasakojo, kad serbai sudegino visą jo šeimą, uždarė namuose ir padarė „pirčiupį”. Po šios tragedijos Zenas parskrido į tėvynę ir kurį laiką kariavo, keršijo už giminę. Vėliau vėl grįžo į Angliją… Matyt, Zenas keistai Anglijoje gyvena, jis, regis, yra būsto, kuris nuomojamas emigrantams, prižiūrėtojas ir jų asmeninis vadybininkas. Juodaodis jo šefas Loydas Zenui moka atlyginimą, tačiau, atrodytų, jau prakutęs albanas bando prisidurti dirbdamas juodus darbus. Jis dėstė, kad pas tuos pačius manuosius statybininkus krovė plytas, dirbo pusdienį, gavo 10 svarų. Žinoma, Zenas keikėsi ir mokė mus, jog visi anglai – kiaulės. Po Zeno pasakojimo apie šeimą nebesinori jo vadinti Penktadieniu. Nors sunku į jį ir rimtai žiūrėti: Zenas gali mandagiai pasibelsti, bet į kambarį įeiti jau abi rankas susikišęs į kelnes. Ne į kelnių kišenes, bet į pačias kelnes. Kyla klausimas – kuo jis beldžia?
Antrąjį gyvenimo Anglijoje mėnesį mano sutinkami imigrantai skirstosi į dvi grupes: vieni išvažiuoja namo arba planuoja išvažiuoti, kiti aiškinasi, kaip ir ką galima išmelžti iš Didžiosios Britanijos biudžeto. Skaičiuojamos galimos britaniškos pašalpos Lietuvoje gyvenantiems vaikams, kompensacijos mažas pajamas gaunantiems asmenims ir kt.. Panašu, kad pašalpomis Anglijoje galima susirinkti dar vieną atlyginimą. O gerai prasisukus galima pretenduoti ir į socialinį būstą – moki kelis simbolinius svarus ir gyveni kelių kambarių name… Tiesa, kol nepamačiau asmens, įgyvendinusio minėtus projektus, juos vertinu kaip gandus. Tęsiant gandų temą – vakar Sigitas pranešė, kad ir jis nori į sąvartyną, nes ten mokama 70 svarų už dieną. Klausiau, iš kur jis tai žino, paaiškino, kad čekas Standa jam sakęs… Žvengiu, sakau: Standa tikrai nežino kokį gaus atlygimą. Sigitas numojo ranka… Atseit jis geriau žino, kas ką žino… Sigito žinią galėčiau grąžinti Standai… Tas jau tada tikrai žinotų, kiek uždirbs.
