19 diena (kovo 4 diena, pirmadienis)
Ankstų rytą autobusu išvažiavome iš Newquy į Londoną. Britanijos sostinėje buvome po pietų. Į Liverpulį ruošėmės išvažiuoti tik kitos dienos rytą, tačiau, kai paskambinome mus Liverpulyje pasitinkančiam anglų įdarbinimo agentūros atstovui Loydui, paaiškėjo, kad antradienio rytą mes jau turime būti sandėliuose, kur privalome laikyti anglų kalbos testą. Pasikeitėme bilietus ir vėlų pirmadienio vakarą buvome Liverpulyje. Mus pasitiko Loydas – juodaodis verslininkas su prabangiu džipu, rankas apsikarstęs žiedais, kaklą įspraudęs į grandinę. Dalis jo priekinių dantų pradaužyta.
19 diena (kovo 4 diena, pirmadienis)
Ankstų rytą autobusu išvažiavome iš Newquy į Londoną. Britanijos sostinėje buvome po pietų. Į Liverpulį ruošėmės išvažiuoti tik kitos dienos rytą, tačiau, kai paskambinome mus Liverpulyje pasitinkančiam anglų įdarbinimo agentūros atstovui Loydui, paaiškėjo, kad antradienio rytą mes jau turime būti sandėliuose, kur privalome laikyti anglų kalbos testą. Pasikeitėme bilietus ir vėlų pirmadienio vakarą buvome Liverpulyje. Mus pasitiko Loydas – juodaodis verslininkas su prabangiu džipu, rankas apsikarstęs žiedais, kaklą įspraudęs į grandinę. Dalis jo priekinių dantų pradaužyta. Loydą lydėjo jo Penktadienis, gal albanas, o gal kroatas. Nors ir pagal išvaizda, ir pagal manieras tas tipas labiausiai panašus į azerbaidžanietį…
Loydas be didelių ceremonijų pareiškė, kad mikliai jam turėtume sumokėti po 350 svarų (po 1400 litų) – 100 svarų būsto nuomos mokestis dviems savaitėms, 100 svarų – depozitas ir 150 svarų asmeniškai Loydui už tarpininkavimo įdarbinant paslaugas… Pradėjome su juodaodžiu derybas – dalį pinigų mokame iš karto, kitus tik rytoj. Penktadienis supyko, sako: „Blogi šitie žmonės, reikia juos vežti atgal į autobusų stotį”. Vis dėlto Loydas sutiko, kad pinigų palauks iki antradienio ir nuvežė mus į mums skirtą kambarį. Didžiulė erdvė, joje – trys lovos, šaldytuvas, viryklė, dušas. Aišku, kambarys nugyventas, bet jau vien dėl erdvės jame gerokai geriau nei Newquy viešbučio numeryje…
Loydas pažadėjo atvažiuoti antradienį prieš 10 valandą ir nuvežti mus į sandėlius.
Naktį liūdnai juokėmės, kad laukinėje Baikalo pakrantėje jautėmės nepalyginamai saugiau, nei jaučiamės čia, civilizuotos valstybės didmiestyje.
20 diena (kovo 5 diena, antradienis)
Antradienio rytą į mūsų kambario duris pabeldė Penktadienis. Sako: „Duokit pinigus – Loydas tuoj atvažiuos”. Atidavėm, nes Penktadienis atnešė ir civilizuotą sutartį, kurioje iškalkuliuota, kiek ir už ką mes mokame. Netrukus ir Loydo sulaukėme. Vėl atvažiavo prabangiu džipu – pradžioje nuvežė į ūkinių prekių parduotuvę, kad nusipirktume batus, sutvirtintus metalu, ir geltonas liemenes. Geri batai, po 20 svarų jie mums kainavo. Gal net mažesnei dėžei užkritus batai kojas ir išsaugotų. Tiesa, kuriem velniam reikėjo apsiauti tuos batus einant laikyti anglų kalbos testo, taip ir liko mistika. Juk jei testo neišlaikysi, nereiks jokių batų, o laikomas testas, kad ir užkris ant kojos, – jos nesulaužys.
Man neatrodo, kad moku angliškai, tad jau prieš testą buvau save nurašęs… Ir „išsidūriau” išgirdęs jau pirmąjį mūsų naujojo supervaizerio Džeimso klausimą. „Ar esate dirbęs sandeliuose?”, – panašiai tokį klausimą uždavė Džeimsas ranka rodydamas į lubas. „Man čia patinka”, – atsakiau. Atsakymas akivaizdžiai patiko ir jam, ir aplinkiniams, todėl mane pasodino prie atskiro stalo ir liepė spręsti testus. Kažkokiu mistiniu būdu visą anglų kalbos ir logikos testą „išgliaudžiau” teisingai. Regis, nustebo net ir pats supervaizeris. Praslydau…
Kitas susitikimas su darbdaviais – tik penktadienį. Turėsime išlaikyti darbų saugos testą ir atlikti praktines užduotis.
Nors kambaryje gyvename trise, gavome tik vieną antklodę ir tris pagalves. Patalynę turime, tačiau „kaldrų” į Anglija neapdariai neatsivežėme. Pirmadienio vakarą Penktadienis žadėjo kitą dieną pasirūpinti antklodėmis, tačiau kitą dieną pareiškė, kad gretimame kambaryje gyvenančios moterys nučiupo po kelias ir mums antklodžių nebeliko… Patarė mums nueiti į supermarketą ir antklodes nusipirkti patiems…
21-22 dienos (kovo 6-7 trečiadienis, ketvirtadienis)
Laukiam penktadienio, be didesnės prasmės trinamės po Liverpulį. Einame į banką atsidaryti sąskaitų. Tačiau trečiadienį nepasiimame sutarties su Loydo firma, kurioje nurodyta mūsų gyvenama vieta Liverpulyje. Bankininkė sako – nėra sutarties, nebus ir sąskaitų….
Perkame puodą ir keptuvę. Mūsų kambaryje yra šaldytuvas ir viryklė, bet nėra jokių įrankių. Pigioje ūkinių prekių parduotuvėje buities rakandai kainuoja po kelis svarus – už 5 svarus nusiperkame normalų elektrinį virdulį. Investuojame 2 svarus į plastikinį gėlių vazoną – nuo šiol jis bus prabangia šiukšliadėže…
Liverpulyje jaučiasi tikroji Anglijos dvasia. Vakarais „pabuose” futbolą kartu su jaunimu žiūri pensininkų poros, po miestą zuja retro stiliaus taksi automobiliai, karts nuo karto sutinkame katiliukais pasipuošusius policininkus, mieste riogso senovinės pašto dėžės, telefono aparatų būdelės, panašu, kad ir su veikiančiais telefonais.
Niekaip neperprantu, kaip naudotis dviejų čiaupų sistema. Užkimšti kriauklę ir tiurlyti indus joje? Paskui perplauti karštu vandeniu? Gal šaltu? O gal baigus plauti indus – kriauklę antrą kartą prileisti vandens ir joje juos vėl perplauti? Pagaliau, gal anglai apskritai indų neperplauna – valgo iš „feiriuotų”? Norėčiau, kad kokia anglė pasikviestų mane į svečius… Tik tam, kad pamatyčiau, kaip ji indus plauna…
Laukdamas penktadienio vis kartoju ir kartoju darbų saugos instrukciją. Viską, regis, supratau – kaip važiuoti, kaip krovinį kelti, kaip prižiūrėti elektrokarą. Tačiau, jei klausimai bus kitaip apsukti, vargu ar aš į juos atsakysiu. Darbų saugos instrukciją mums davė Loydas – panašu, kad mes tą instrukcija turėjome gauti tik penktadienį, sandėliuose ir vietoje perskaityti bei atsakyti į klausimus. Be „anglono” ir draugų pagalbos nė velnio aš joje būčiau nesupratęs – prikišta visokių techninių terminų ir kitokių nesąmonių. Loydas yra suinteresuotas, kad mes įsidarbintume sandėliuose, nes jei mes nedirbsime – tai pas jį negyvensime, o jei ir gyvensime, tai neturėsime kuo susimokėti už nuomą… Reikės tada žmogui nervintis, pykti, mesti mus laukti, gal truputį pamušti… Spėjam, kad Loydo tarpininkavimas bent jau man pagelbėjo ir antradienį laikant anglų kalbos testą. Mat supervaizeris Džeimsas aiškinosi, kas iš atėjusių laikyti testo yra Loydo žmonės, o kas ne Loydo…
Penktadienis, nors ir atsisakęs duoti mums antklodes, visai maloniai pakeitė vieną iš lovų. Jos pagrindas ir čiužinys buvo tiek sudėvėti, kad guolis priminė geležinkelio bėgius. Rausėsi Penktadienis, sandėliuke, rausėsi ir iš atskirų detalių sukomplektavo naują gultą. Panašu, kad Penktadienis yra Loydo pagalbininkas ūkio reikalams ir sekretorius-referentas viename asmenyje. Paklaustas, ar dirba dar kokį kitą darbą, jis azijietišku stiliumi aiškino, kad jis čia daugiausia laiko praleidžia masturbuodamasis, ir labai juokėsi iš savo juokelio.
Dėl savo anglų kalbos žinių (tiksliau dėl tų žinių nebuvimo) laukdamas, kada pradėsiu dirbti, jaučiuosi kaip Vidurinės Azijos gyventojas, patekęs į kariuomenę – stengsiuosi daryti tai, ką daro kiti, nekeldamas klausimų velniam to reikia… Tiesa, uzbekai kariuomenėje, kai ko nors nesuprasdavo (o jie niekada nieko nesuprasdavo), sakydavo: „Anangeski”. Tai žodis, regis, reiškia tam tikrą meilės formą. O Liverpulio sandėliuose ruošiuosi nuolat maloniai kartoti: „Ok-ey”. Sakys „tu durnas”. „Ok-ey” – šypsodamasis pritarsiu….
23 diena (kovo 8 diena, penktadienis)
Po šešių valandų kančių paaiškėjo, kad mano darbas B&M sandėliuose baigiasi taip ir neprasidėjęs. Nors rytas buvo geras. Loydas mūsų paimti į tolesnį testų laikymą atvažiavo beveik valandą vėluodamas. Į jo džipą turėjome sulipti šešiese, todėl du mažiausius įgrūdo į bagažinę (žinoma, aš buvau vienas iš tų dviejų). Bevažiuojant vienas iš lietuvių išsitraukė išmanųjį telefoną, kuriame šiandienos testai su atsakymais – gaunu gal dešimt minučių tų testų studijoms, nemokėdamas anglų kalbos, bandau atsiminti raktinius žodžius ir man tai pavyksta.
Darbų saugos testą anglų kalba laikome rimtai – galimybių nusirašyti nėra. Tačiau, kažkokiu mistiniu būdu iš 20 klausimų į 19 atsakiau teisingai. Testą laikėme 10 naujokų, mano supratimu, normaliai angliškai kalbančiam čekui supervaizeris Džeimsas po testo paspaudė ranką ir palinkėjo susirasti ne blogesnį darbą. Atrodė, kad jau pralindau…
Po kurio laiko prie manęs, laukiančio kitos užduoties, priėjo supervaizeris ir sako: „Tu juk sunkiai šneki angliškai, tad mokytis vairuoti keliauk drauge su bičiuliu lietuviu, jis tau pagelbės”. Nudžiugau, galvojau, jog dabar jau esu legali „žuvis”. Tačiau džiaugiausi be reikalo. Kai pradėjome mokytis vairuoti elektrokarą, instruktorius-supervaizeris tuoj pat suirzo, kai į bičiulį kreipiausi lietuviškai. Pasivedėjo jį į šalį, sako: „Tas gal nemoka angliškai?”. O ką jau ten labai primeluosi – kalbos žinios lengvai patikrinamos… Regis, pasivažinėjimas baigiasi visai sėkmingai – nieko nenuverčiu, kai instruktorius aiškina, kaip žymėti elektrokaro patikrinimo aktą, klusniai linksiu galva, neva supratu, kaip angliškai kuris varžtas vadinamas…
Tačiau po kiek laiko prie sandėlio kampe stovinčios grupės būsimų sandėlininkų prieina supervaizeris Džeimsas, pasiveda į šalį ir sako: „Tu kalbos testus gerai išlaikei, bet neišlaikei vairavimo testo. Skambink Loydui – suras kitą darbą. Ar supratai?”. „Nu, – sakau, -supratau, bet nieko nesupratau.” Džeimsas atsisveikindamas ištiesia man ranką ir net, jei mokėčiau angliškai ginčytis, panašu, jog suprevaizeris man tokios galimybės nesuteiktų.
Akivaizdu, kad mane išvijo ne dėl vairavimo, o dėl kalbos. Testais įrodyti, kad nemoku angliškai, nepavyko, vis išsisukdavau, tačiau priimti mane į sandėlį nederėjo, todėl ir buvo surasta formali priežastis. Spėju, kad supervaizeris Džeimsas būtų priėmęs, tačiau pasipriešino vairuoti mokęs vyras… Taigi nugalėjo teisybė.
Jau anksčiau mūsų juodaodis globėjas Loydas žadėjo, kad jei nepavyks įsidarbinti sandėliuose, jis pasiūlys alternatyvą – darbą daržovių konservų fabrike. Tad išvytas iš sandėlių, lyg ir nelieku visiškai „ant ledo”. Tačiau, kai iš kur nors tave išmeta, nesvarbu iš kur, vis tiek jautiesi nemaloniai. Kita vertus, pajutau ir palengvėjimą, nes dėl nesusikalbėjimo sandėliuose bent jau pirmąją darbo savaitę būčiau turėjęs problemų, ten būtina komunikuoti su angliškai kalbančiais. Jei viskas vyksta sklandžiai, komunikacija minimali, tačiau, jei pvz. kur įstrigs elektrokaras arba nurodytoje lentynoje nerasi nurodytų prekių, turėsi viršininkams pats paaiškinti apie iškilusias problemas. Vargu ar didžiuliuose sandėliuose visuomet susirasi vertėjus…
B&M firma turi parduotuvių tinklą. Firmos sandėliai skirti savo parduotuvėms. Sandėlio smegenų centras dalina elektrokarų vairuotojams važtaraščius, kuriuose nurodyta, kiek ir kokių prekių jie turi sukrauti ant padėklo ir prie kurių vartų jį nuvežti. Daugybė mažųjų elektrokarų vairuotojų (girdėjau, kad sandėliuose dirba 500 žmonių) zuja tarp lentynų ir komplektuoja savuosius krovinius. Tarp „elektrokarus vulgaris” išsiskiria keli „elektrokarus generalis” – keltuvai, kurie pasiekia ir kelių aukštų namo lygyje esančias lentynas. Jie iš aukštumų nuleidžia padėklus su prekėmis eiliniams prekių rinkėjams.
Sandėliuose dirbanti publika nepalyginamai šviesesnė nei narcizų skynėjai. Aišku, tai nėra Liverpulio elitas, tačiau atrodo ir kalba jie kaip normalūs žmonės. Visus aplinkinius „kurvomis” girdėjau vadinant tik gražuolę lenkę vadybininkę. Mergina visiems paliko įspūdį jau ir dėl aprangos kodo – ji dėvėjo tik palaidinę ir batus. Ar dar koks drabužis atkarpoje tarp palaidinės ir kojų yra – pastebėti nepavyko. Sandėlio kolektyvas išskirtinai vyriškas, tad lenkė, save niokodama ir kokiomis nors kelnėmis, neliktų nepastebėta, tačiau, matyt, kai yra gerai – norisi, kad būtų dar geriau…
Susipažįstame su dviem naujokais sandėlininkais lietuviais 20-mečiu Deivydu ir 30-mečiu Sigitu. Abu vyrai laisvai kalba angliškai. Deivydas pasakojo, kad buvo profesionalus futbolininkas, kelis metus žaidė užsienio klubų jaunimo komandose, buvo FBK „Kaunas” pagrindinės komandos žaidėju, tačiau dėl patirtos rimtos traumos jis buvo priverstas nutraukti tik prasidedančią profesionalo karjerą. Tiesa, Liverpulyje jis žais futbolą – sutarė su viena miesto pirmenybėse dalyvaujančia komanda, kad šeštadieniais jis eis už ją lošti, tiesa, atlygio už žaidimą negaus.
Sigitas atrodo įspūdingai – suvargęs, gunktelėjęs, be dantų, sunkiai nuspėjamo amžiaus. Nustebau sužinojęs, kad jis dideliu „šmotu” už mane jaunesnis. Vyras jau septyni metai Anglijoje, nemažai metų jis jau dirbo sandėliuose, turi šūsnį sertifikatų, įrodančių, jog jis moka dirbti su praktiškai visa sandėliuose naudojama technika. Sigitas dėstė, kad iki to dirbo Pitersbore, bet jo įmonė buvo perkelta į kitą miestą – darbuotojams buvo leista rinktis – keliauti į naujus įmonės sandėlius naujoje vietoje ar pasiimti išeitinę pašalpą ir ieškotis kito darbo. „Susigundžiau dideliais pinigais ir išėjau”, – paaiškino Sigitas.
Iš sandėlių nešdinuosi pabrukęs uodegą. Prie kontrolės punkto apsauginiai įsiveda į vidų, iškrato kuprinę, liepia išversti kišenes. „Nedirbu aš čia”, – rėžiu jiems angliškai. „Tai ko čia šlaistais?”, – ne iš žodžių, o iš ironiškos veido išraiškos suprantu repliką.
