24 diena (kovo 9 diena, šeštadienis)
Negavęs darbo sandėliuose neturėsiu problemos dėl logistikos. Tiesa, dar nežinau, koks atstumas nuo mūsų gyvenamosios vietos iki manojo daržovių fabriko. Kol nežinau, nei kur tas fabrikas, nei kokiu režimu ten dirbsiu, o ir apskritai nėra garantijų, kad ten dirbsiu galvos nekvaršinu. O mano bičiuliai sprendžia problemą, kaip nuvažiuoti iš mūsų buto iki darbo. Dirbant vakarinėje pamainoje – nuo 14 val. Iki 22 val. – problemų nėra, kursuoja autobusai. Tačiau einant į rytinę pamainą, darbą pradedant 6 valandą ryto, nuvažiuoti iki sandėlių visuomeniniu transportu neįmanoma. Pirmasis autobusą išvyksta 5 val. 20 min. – 16 km atstumą su persėdimu geriausiu atveju jie įveiks per valandą.
Vienas iš mano draugų, jau šiandien pradėjęs dirbti sandėliuose, šįryt išsikvietė taksi – kainavo 16 svarų, dar 4 svarus kainuos grįžimas iš darbo autobusais. Taigi iš viso 20 svarų arba 80 litų… Aišku, į taksi sėdant keturiese kelionės kaina vienam asmeniui bus keturis kartus mažesnė.
24 diena (kovo 9 diena, šeštadienis)
Negavęs darbo sandėliuose neturėsiu problemos dėl logistikos. Tiesa, dar nežinau, koks atstumas nuo mūsų gyvenamosios vietos iki manojo daržovių fabriko. Kol nežinau, nei kur tas fabrikas, nei kokiu režimu ten dirbsiu, o ir apskritai nėra garantijų, kad ten dirbsiu galvos nekvaršinu. O mano bičiuliai sprendžia problemą, kaip nuvažiuoti iš mūsų buto iki darbo. Dirbant vakarinėje pamainoje – nuo 14 val. Iki 22 val. – problemų nėra, kursuoja autobusai. Tačiau einant į rytinę pamainą, darbą pradedant 6 valandą ryto, nuvažiuoti iki sandėlių visuomeniniu transportu neįmanoma. Pirmasis autobusą išvyksta 5 val. 20 min. – 16 km atstumą su persėdimu geriausiu atveju jie įveiks per valandą.
Vienas iš mano draugų, jau šiandien pradėjęs dirbti sandėliuose, šįryt išsikvietė taksi – kainavo 16 svarų, dar 4 svarus kainuos grįžimas iš darbo autobusais. Taigi iš viso 20 svarų arba 80 litų… Aišku, į taksi sėdant keturiese kelionės kaina vienam asmeniui bus keturis kartus mažesnė.
Šiandien jau su nostalgija atsimenu sandėlių valgyklą. Joje kompleksiniai pietūs kainuoja 2 svarus 70 pesų. Kavos aparatas šio gėrimo puodelį įpila už 30 pensų, arbatos duoda prarijęs 20 pensų… Gal aš savo daržovių fabrike už dyką gausiu agurkų?
Anglai skaito laikraščius. Apžvelgiau vienos Liverpulio spaudos parduotuvės lentynas – ko tik ten nėra: keliasdešimties pavadinimų bulvariniai laikraščiai, solidūs specializuoti žurnalai, aišku, geriausioje vietoje guli „oficiozai”. Liverpulio futbolo klubai „Evertonas” ir „Liverpulis” turi savo mėnesinius žurnalus. „Liverpulis” net ir ne vieną. Viešose vietose žmonės skaito laikraščius, nešasi rankose laikraščius, perka laikraščius. O ir spaudos pardavimo taškų daugybė.
Vidurdieniais miesto autobusai pilni uniformuotų mokinių. Mokyklų uniformos skirtingos, skoningos ir, atrodytų, pigios. Mokiniai švarūs, bet jų uniforminių švarkelių rankovės dažnai nutrintos, sijonėliai apibrizgę…
Prasidėjus lietums, anglai apsivilko striukes. Man atrodo, kad vasarinę ir rudeninę aprangą jie pasirenka ne pagal lauko temperatūrą, o pagal drėgmę. Jei giedra, nors lauke ir +7, tikras britas į gatvę eina su marškinėliais, o jei pradeda krapnoti – lenda į puspalčius.
25 diena (kovo 10, sekmadienis)
Vakar visą dieną skyrėme ekskursijoms po Liverpulį, bet per lietų pasivaikščiojimai po miestą nėra labai malonūs. Tad stengiamės būti po stogu – landžiojome po muziejus, bažnyčias.
Liverpulio anglikonų katedra, statyta beveik visą XX amžių ir baigta tik 1978 metais, yra didžiausia Jungtinės Karalystės anglikonų bažnyčia. Visai netoli jos stovi ir didžiulė siurrealistinė katalikų katedra, baigta statyti 1967 metais.
Liverpulis XX amžiaus pirmoje pusėje buvo vienas svarbiausių pasaulio uostų. Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje mieste gyveno beveik milijonas žmonių, Liverpulis buvo antras karalystės miestas. Tačiau po to uostas ir miestas palaipsniui nyko. Dabar Liverpulyje gyvena mažiau nei pusė milijono gyventojų, o uostas pagal krovinių apimtis yra tik 20-as Europoje ir 3-as Jungtinėje Karalystėje.
Šlovinga Liverpulio praeitis atskleidžiama jūros muziejuje. Jo ašimi yra tragiško likimo laivai „Titanikas” ir „Luisitanija”. Pirmasis nuskendo 1912-aisiais susidūręs su ledkalniu, antrąjį 1915-aisiais nuskandino vokiečių torpedos. Per „Titaniko” katastrofą žuvo 1500, per „Luisitanijos” – 1200 žmonių. „Titanikas” niekuomet nubuvo įplaukęs į Liverpulio uostą, jis pastatytas Belfaste, o į savo tragiškąją kelionę leidosi iš pietrytinėje Anglijos dalyje esančio Sautamptono uosto. Tačiau „Titanikas” pagal registraciją buvo Liverpulio uosto laivas, todėl miestelėnai jį ir laiko saviškiu.
Vis dėlto, regis, ne „Titanikas”, o „The Beatles” ir futbolas yra tikrieji Liverpulio simboliai. Liverpulyje susikūrusios legendinės roko grupės pilna visur – ant kiekvieno kampo parduodami suvenyrai su legendinių rokerių simbolika, Liverpulio muziejuje skirta salė „bitlams”, o netoli šio muziejaus veikia ir atskiras „The Beatles” istorijos muziejus. Liverpulio oro uostas pavadintas grupės lyderio Džono Lenono vardu.
Futbolo taip pat pilna visur. Abu Liverpulio futbolo klubai skaičiuoja antrą savo gyvavimo šimtmetį – FC „Everton” įkurtas 1878-aisiais, FC „Liverpul” – 1892 – aisiais metais. Abu klubai ir šiuo metu yra Anglijos Premjer lygos turnyrinės lentelės viršuje. Liverpulyje yra vykę ir pasaulio, ir Europos futbolo čempionatai.
Bendraujame su mūsų naujaisiais draugais lietuviais Sigitu ir Deivydu. Deivydas gyvena gretimame kambaryje, o Sigitas – gretimame name. Deivydas šeštadienį žaidė futbolą, įmušė du įvarčius, jo komanda laimėjo. Jis pasakojo, kad Anglijoje bandys leisti šaknis, keletą mėnesių padirbės, o paskui eis mokytis į universitetą. Pasak vaikino, jis jau turi penkių Anglijos universitetų kvietimus studijoms.
O Sigitas piktas ant viso pasaulio. Grasina, kad jau sekmadienį neis į darbą. Beje, ir šeštadienį, pirmąją savo darbo dieną, jis pramiegojo. Neatėjo prie iš vakaro užsakyto taksi – vyrą prižadino kitas, kartu su juo į darbą susiruošęs važiuoti žmogus. Sigitui nepatinka, kad iki darbo važiuoti toli, kad per mažai darbo valandų (nors kiti sandėlio darbuotojai dar nežino, kiek dirbs) ir apskritai, kad jis visai nebeturi pinigų. Pasirodo, jau pirmą dieną Liverpulyje Sigitas nukeliavo į kazino ir pralošė visus pinigus. Kalti anglai, kad juos kur velniai…
26 diena (kovo 11, pirmadienis)
Vakar patikrinau savo narcizų skynėjo banko kortelę. Neqweyu gavome kažkokias pusiau tikras korteles, prie kurių priėjimą turi ne tik jos savininkas, bet ir darbdavys. Į šią kortelę įkritę 124 svarai. Kukli suma už dvi savaites sunkaus darbo, bet, regis, ji didesnė nei man turėjo būti išmokėta atskaičius pragyvenimo ir transporto išlaidas. Pinigų iš jos išsiimti bankomatas neleidžia, bet parduotuvėje kortele atsiskaitau
Keistas jausmas, kai esi bedarbis… Atrodytų, jau aišku, kad pinigų neuždirbsiu, vis tiek Anglijoje neplanavau išbūti daugiau nei poros mėnesių, tačiau pikta, kad nieko nedirbu. Jaučiu tuoj pradėsiu liumpeniškai kaltinti visus aplinkinius, kad už narcizų skynimą prastai mokėjo, kad į sandėlius manęs nepriėmė, kad kito darbo Loydas nesiūlo, kad nuolat lyja… Nors šiandien ir nelyja…
Name, kuriame mes gyvename, yra per dešimt kambarių – juose įkurdinti darbininkai iš Rytų Europos. Žmonės kambariuose gyvena po 2-3. Visi namo gyventojai yra vyrai, išskyrus dvi keturiasdešimtmetes čekes, daržovių fabriko darbuotojas. Name visiškai tylu. Jokio triukšmo, keiksmų ir orgijų…
Vienas iš mano bičiulių vakar dirbo nuo 6 val. ryto iki 7 val. vakaro. Dar geras dvi valandas jis praleido kelyje į darbą ir atgal. Jei ir kiti taip aria, natūralu, kad triukšmo name nėra. Paršliauži iš darbo ir į lovą…
Tą mano bendrakeleivį, kuris jau dirba, vakar balsas sandėliuose pašaukė vardu – Liverpulio sandėlyje autokarą vairuojantis buvęs Anykščių „Bikuvos” darbuotojas jį atpažino. Arba pasaulis nėra didelis arba anykštėnų labai daug…
Mūsų name yra skalbykla. Stovi dvi buitinės skalbimo mašinos. Viena neveikia, antra vandenį leidžia ne tik į kanalizaciją, bet ir ant grindų. Matyt, jai nuobodu užsiimti tik monotonišku skalbimu, todėl šitaip linksminasi. Skalbimo mašinos dėka šlapia visa skalbyklos patalpos kiliminė danga, drėgmė sėkmingai slenka ir koridoriaus kilimu. Nepaisydamas tokio skalbimo mašinos išdykavimo, išsiskalbiau savo drabužius – visi gadina grindis, kuo aš blogesnis?..
Kai stebiu gatvėse vaikštančius žmones, nematau nei lordų, nei grafų. Net ir paprastų britų nesutinku. Visi, vaikštantys po miestą, spendžiant iš aprangos, geriausiu atveju yra lenkai – blizgančiomis kniedėmis puoštos striukės, treningai, balti sportbačiai, persirpusiems užpakaliams dviem numeriais per mažos kelnės arba dviem numeriais toms kelnėms per dideli užpakaliai. Vieną vakarą mačiau iki pat sėdmenų dekoltuotą moterį – iššoko iš taksi ir visa graži šuoliais pasileido per gatvę. Jos aukštakulniai pyktelėjo, kad turi atlikti tas pačias užduotis kaip ir paprasti sportbačiai, ir viduryje gatvės pasitraukė nuo kojos… Bet gražuolė gražiai atsikėlė nuo asfalto ir oriai įžygiavo pro švytinčias restorano duris.
Trečiu bandymu pavyksta atsidaryti sąskaitą „Lloyd” banke. Buvome užėję dar į porą kitų bankų, tačiau juose procedūros dar sudėtingesnės – reikalavo įvairių dokumentų, apie kurių egzistavimą mes net nežinojome…
27 diena (kovo 12 d. antradienis)
Važiuoju į susitikimą su bulgaru vadybininku Arpadu dėl darbo konservų fabrike. Pakeliui Arpadas paskambina, kad niekur nevažiuočiau… Susitikimas nukeliamas į trečiadienį. O vakare telefonu jis pareiškė, kad darbo perspektyvos konservų fabrike dar labiau tolsta – mudviejų susitikimas įvyks tik po savaitės… Ima pyktis. Turiu laiko, sveikatos ir daug noro dirbti, bet darbo nėra… Užkniso ir nieko neveikimas, ir slankiojimas po miestą… Galvoju, kad nebijočiau eiti net ir sąvartyną (dirbti, o ne jame gyventi)… Kai galvoje pradeda suktis tokios mintys, matyt, jas telepatiškai pasigauna mūsų darbu besirūpinantis Loydas. Jam mes vakare neprisiskambiname, bet apie 11 vakaro į kambarį pasibeldžia jo Penktadienis. „Yra tau darbas, labai geras darbas – šiukšles rinksi, gausi 300 svarų per savaitę”, – pradžiugina Penktadienis. Iš to „džiaugsmo” net lūpa nutįso… Panašu, kad sėdu į visišką Anglijos darbo rinkos dugną. Beje, ir tas šiukšlynas man duris atvers ne rytoj, o tik ateinantį pirmadienį. Taigi, regis, geriausiu atveju dvi savaites Liverpulyje būsiu praleidęs tuščiai (juk viešnagės tikslas buvo ne ekskursijos, kurioms dabar turiu begales laiko, o darbas) ir gausiu patį juodžiausią darbą iš visų galimų variantų…
28 diena (kovo 13 d. trečiadienis)
Toliau revizuoju Liverpulio muziejus ir parduotuves. Randu Pasaulio muziejų, Nacionalinį Liverpulio muziejų, Dailės galeriją… Pasaulio muziejuje ekspozicijos skirtos įvairioms Pasaulio šalims, o šalia ekspozicijų – būriai mokinių. Muziejuje vyksta pamokos ir jis keletui valandų virtęs mokykliškai triukšminga erdve…
Išanalizuoju vieną miesto centre esantį didžiulį prekybos centrą. Teisybę sako emigrantai – Anglijoje visos prekės pigios. Batai, kelnės, sijonai, suknelės kainuoja 10 svarų, o kai kur už 10 svarų gali gauti dvi prekes… Drabužių parduotuvėse vyrauja treningai (ir prekių lentynose, ir ant pirkėjų kūnų), tarp batų irgi labai daug sportbačių, bet daugiausia storapadžių platformų, dauguma jų turi gražių blizgančių detalių… Ir prekybos centro knygyne tas pats vaizdas – daugelis knygų kainuoja 1-2 svarus, bet net ir nemokėdamas angliškai suprantu, kad tai meilės romanų tipo šlamštas. Trečiame prekybos centro aukšte veikia mėsos paviljonas, gal net mėsos turgus, kuriame populiariausia prekė – žalia kiauliena.
Bandau ieškoti brangesnės parduotuvės, užeinu vienoje iš pagrindinių gatvių esančią „Mark Speancers” prekybos centrą ir staigiai išeinu – jame šimtai moterų drabužius tampo. Atrodo, kad nėra nė vienos prekės, kuri ramiai lauktų pirkėjos – viskas, kas kabo ar guli lentynose, judinama, čiupinėjama, matuojamasi. Išeidamas pamatau stendus, kad tą dieną parduotuvė prekėms taiko 50 proc. nuolaidą.
Penktadienis man dar kartą praneša, kad eisiu dirbti į sąvartyną – sako, labai geras darbas, gerai apmokamas. Aš žvengiu. Sako: „Tu nežvenk – kiti man po 100 svarų moka, kad įdarbinčiau. Sąvartyne po 500 svarų per savaitę, kas netingi, uždirba.” Taigi, uždarbį sąvartyne šis vyras gerokai kilsteli, mat vakar sakė, kad sąvartyne gausiu 300 svarų per savaitę. Jam aiškinu, kad pagalvosiu, ar noriu į sąvartyną. „Dirbti reikia, o ne galvoti. Nedirbsi – išmesiu iš kambario”, – grasina Penktadienis. Aš toliau juokiuosi. Penktadienis galvoja: „Paskutinis idiotas”.
Paskambinu į Lietuvos įdarbinimo agentūrą, per kurią mes išvažiavome į Angliją. Sakau mergaitei, kad iš manęs tyčiojasi, į sąvartyną varo dirbti. Ji man pataria apsiraminti, aiškina, kad po sąvoka „sąvartynas” greičiausiai slypi buitinių atliekų perdirbimo įmonė, kurioje darbas gerai apmokamas, sunkus, bet tarp naudotų sauskelnių knistis nereikia, kad paprastai tokiose įmonėse organikos nebūna, tik metalas, popierius, stiklas.. Alternatyvų Liverpulyje ji sako man pasiūlyti negali. „Grįžk į Newkquy – ten narcizų skynėjai dabar jau gerai uždirba, man skambina ir džiaugiasi”, – dėsto agentūros mergaitė. Toliau ji kalba apie darbo galimybes Vokietijoje ir Kipre. Nuramina… Dar ji aiškina, kad jei jau išvažiavau linksmintis į Angliją – tai ir turėčiau linksmintis. „Važiavote nuotykių, tai ir neišsigąskite, patirkite tuos nuotykius”, – kažkodėl ir ji netiki, kad aš šitoj, kad ją kur, Anglijoje esu „ne ant durniaus”. „Žinot, ir mane darbas, problemos užkniso. Kipre yra pasiūlymas sodininkams. Gal važiuojam kartu…”, – juokiasi jinai, juokiuosi ir aš, bet nė velnio man nejuokinga…
Vakare dar kartą į mūsų kambarį užeina Penktadienis, aiškina, kad mano būsimas darbas labai šlykštus – lauke, iki kelių purve ir t.t.
Peržiūrėjau internete skrydžių Liverpulis-Vilnius grafiką. „Widzair” lėktuvai skrenda kas 3-4 dienas. Bilieto kaina -40-50 svarų. Tiek pinigų dar turiu… Sužinosi, ką praradai, tada suprasi. Girdi, Anglija?
