29 diena (kovo 14 d., ketvirtadienis)
Ryte Penktadienis šūkteli pro langą: „Ė, tu, rytoj į darbą”. Nei kur tas darbas, nei koks tas darbas, nei kelintą valandą darbas…
Vėl vaikštau po Liverpulį. Nuosekliai revizuoju miestą – nuo senamiesčio iki pramoninių rajonų. Regis, viskas šiame mieste sumaišyta – visai netoli centro stovi šimtamečiai veikiančių gamyklų pastatai, o tarp gamyklų – vienaaukščių gyvenamųjų namų kvartaliukai.
29 diena (kovo 14 d., ketvirtadienis)
Ryte Penktadienis šūkteli pro langą: „Ė, tu, rytoj į darbą”. Nei kur tas darbas, nei koks tas darbas, nei kelintą valandą darbas…
Vėl vaikštau po Liverpulį. Nuosekliai revizuoju miestą – nuo senamiesčio iki pramoninių rajonų. Regis, viskas šiame mieste sumaišyta – visai netoli centro stovi šimtamečiai veikiančių gamyklų pastatai, o tarp gamyklų – vienaaukščių gyvenamųjų namų kvartaliukai.
Sigitas ir Deivydas rytoj ruošiasi eiti į miestą ieškoti papildomo darbo. Eisiu ir aš su jais, jeigu taip ir neišvažiuosiu į sąvartyną. Mano ir Sigito duetas, ieškantis darbo, būtų labai šaunus. Jis laisvai kalba angliškai, bet geriau jau sunkiau šnekėtų… Nes sandėliuose per kelias dienas užkniso visus supervaizerius ieškodamas teisybės. Tačiau jo „nachališkumo” dėka ir jis pats, ir vienas mano bičiulių dirbo dvi dienas be eilės – nuėjęs į darbą jis išaiškina, kad jam tas ir anas liepė dirbti, tai ir būna įleistas. Na, jei jau kažkas kažką sakė – tegul žmogus dirba. Kaip minėjau, trisdešimtmetis Sigitas – be dantų, suvargusiu, lyg narkomano veidu. O aš, potencialus jo bendražygis darbo paieškose, nemoku angliškai. Gera pora. Pats būdamas darbdaviu griebčiau mūsų tandemą net nesvarstęs…
Vienas jaunas čekas, savo noru metė darbą sandėliuose ir pradeda karjerą sąvartyne. Pasak Sigito, čekas sakęs, kad čia geras sąvartynas – jame buitinė technika. „Nu, va, – sakau Sigitui, – Galvojau maisto ten rasiu – nebereiks pirkti, o čia technika”. Sigitas, regis, mano juokelio „nepagavo” – mane jis pradėjo guosti, kad vienas jo pažįstamas, dirbo vieno miesto viename buitinės technikos sąvartyne ir labai gerai gyveno – pilną savo kambarį jis neva prisinešęs kompiuterių ir magnetofonų, net sunku būdavo pro užgyventą turtą iki lovos patekti. „Sidro visos pakuotės, net ir dėžės sidro sąvartyne mėtėsi. Jis iki darbo dienos pabaigos už dyką prisigerdavo…”, – apie svajonių darbą pasakojo Sigitas.
Tuo tarpu sandėlio darbuotojai skaičiuoja, kad jeigu dirbs be viršvalandžių, ant popieriaus uždirbs tik po kokius 600-700 svarų per mėnesį, taigi 3200-3600 litų. Ne fontanai. Tiesa, jie viliasi, kad bus tų viršvalandžių, ypač dabar, prieš Velykas…
Man bičiuliai aiškina, kad ir jie, mokėdami anglų kalbą, sandėliuose dėl savo kalbos žinių nepatogiai jaučiasi, nes ne visuomet teisingai supranta, ką koks viršininkas eidamas pro šalį greitakalbe suburbuliuoja… Pasak jų, ir patiems dažnai reikia kreiptis į viršenybę, kartais ten, kur turi būti krovinys, jo nebūna, kartais vieta, kur reikia nuvežti krovinį, būna jau užstatyta… Per vietinį radiją nuolat aidi kokia nors informacija. Žinoma, ne Saulius Spurga iš Vašingtono per tą radiją šneka… Ne tokia aiškia, ir ne tokia lietuvių sandėlio diktorius kalba…
30 diena (kovo 15 d., penktadienis)
Ši diena buvo gera. Turininga. Penktadienio paliepimu 7 valandą ryto išėjau į lauką – žinojau tik tiek, kad kažkas mane turi nuvežti į darbą. Privažiavo automobilis – jame sėdėjo keturi čekai. Anglijai neįprastą automobilį su kairiniu vairu vairavęs vyras neketina dirbti sąvartyne, jį žemiečiai pasamdė kaip vairuotoją.
Nuvažiavus į sąvartyną paaiškėjo, kad Pentadienis be reikalo mus atsiuntė – prieš savaitgalį nauji darbuotojai nepriimami – mus į darbą priims tik pirmadienį.
Preliminariais duomenimis, (o duomenys čia visuomet preliminarūs) sąvartyne turėtume dirbti penkias dienas per savaitę, po 10 valandų kiekvieną dieną. Alga – 6,5 svarai už valandą. Taigi 65 svarai per dieną, 325 svarai per savaitę, 1300 – per mėnesį, kas yra daugiau nei 5000 litų. Neblogi pinigai… Bet aš Anglijoje jau seniai, jau mėnesį, tad niekuo nebetikiu, kol „nepačiupinėju” faktų…
Labai smagiai bendrauju su čekais – anglų, rusų, lenkų ir gestų kalbos mišiniu.
Mūsų sąvartynas pramoninis – ir lentelė prie įvažiavimo taip sako, ir šiukšlių dvoko nėra, ir kalnai sumaltų plytų stūkso. Liūdna, kad nei maisto, nei buitinės technikos į namus iš darbo neparsinešiu. Bet jei rimtai, tai pamatytas vaizdas nudžiugina, nukrenta akmuo…
Tik grįžus iš sąvartyno į svečius ateina Penktadienis. Papasakoju, kaip baigėsi „darbas”. „Palauk, – sako, – Bus kitas darbas”. Po kelių minučių jis grįžta ir nusiveda į gretimą namą, kur vienišas statybininkas anglas rausia pamatus vidinėms patalpos pertvaroms. Netrukus Penktadienis atveda ir čeką Standą. Mes abu Liverpulyje dar negavome jokių pajamų, o aš pirmadienį jau turėčiau mokėti 50 svarų už būstą kitai savaitei. Taigi, Penktadienis gelbsti didžiausius vietinius (t.y. nevietinius) bėdžius. Ir aš, ir Standa, ir anglas statybininkas, šiuo atveju mūsų darbdavys, mojuojame kirtikliu (įsivaizduoju, kad kaip tik tokiu kirtikliu buvo užmuštas Trockis). Daužome plytgalius, rausiame molį, kurio kirtikliu nesujudinęs kastuvu neišrausi. Kirtiklis – vienas, dalinamės. Standa kaip ir aš nekalba angliškai. Anglas vargsta bandydamas mums išaiškinti veiklos strategiją. Matau, kaip jis irzta, nesuprasdamas, kodėl mes vienas kitam nepaaiškinam. Pavyzdžiui, aš suprantu, kokio pločio turi būti pamatų griovys, o čekas nesupranta. Anglas mojuoja ranka: „Taigi kodėl negali jam pasakyti.” Įsivaizduoju, jog anglų supratimu pasaulyje yra dvi žmonių grupės – anglai ir ne anglai. Jei anglai tarpusavyje susikalba, tai ir ne anglai privalo tarpusavyje susikalbėti….
Anglas rūpinasi, kad nenutrokštume – vis neša gaiviuosius gėrimus, o vakarop atneša ir alaus. Atgabena ir čipsų bei saldainių „numirsit, dar Trockio kirtikliu mosuodami”.Ariam iš peties, matyt, ir aš, ir čekas pasiilgom darbo. „Varo” ir pats anglas, kol galų gale prakerta vandentiekio vamzdį… Kokią minutę jis pašūkavo, paskui ėmė skambinti tarnyboms. Vandenį užsuko gal tik už kokios valandos, upė tekėjo į gatvę. Tačiau, anglas greitai nusiramino ir juokėsi: „Oi, gausiu aš velnių, oi, gausiu. Bet nusipelniau, asilas esu”. Su Standa kasdami paralelinius griovius netramdome plačių šypsenų. Manau, kad ir aš, ir jis mąstome: „Ačiū Dievui – pats vamzdį prakiro, o ne mes.” Po vandentiekio avarijos anglas metė dirbti, matyt, palūžo – tik vaikščiojo, komandavo ir gurkšnojo alų.
Šešias valandas pamosavę kirtikliu gavome po 25 svarus. Tokios sumos užtenka susimokėti už pusketvirtos paros nakvynę. Už tiek pinigų Liverpulyje galima nusipirkti 4-5 pakelius cigarečių arba kelis kilogramus mėsos, arba šimtą kiaušinių, arba pusmaišį bulvių. Žodžiu, daug visko galima prisipirkti už 25 svarus. Netyčia prisimenu, kad tuos 25 svarus per dieną uždirbu ir „Anykštoje”. Man regis, ir šį šįvakar rašydamas savo mintis „Anykštai” 25 svarus iš laikraščio uždirbsiu…
„Jei turėsit laiko, pirmadienį vėl galite ateiti padirbėti”, – pakviečia anglas. Savaitgalį mes jam nereikalingi. Atsisveikindamas „dabdavys” man duoda pakutį „žolės”, turbūt marichuanos. Nepretenzingai pavaišina, lyg „žolė” būtų paprasčiausia cigaretė…
Po darbo su Standa Liverpulio gatvės balose plaunamės guminius batus. Nesusišnekame, bet vienas kitą puikiai suprantame – kartu ieškome pačių geriausių (t.y. giliausių) balų ir beveik viduryje „bitlų” miesto plačiai šypsodamiesi bandome atsikratyti gero (nors plytas žiesk) molio… Bet mudviejų linksmumas kiek primena Balio Sruogos „Dievų mišką”..
31 diena (kovo 16 d., šeštadienis)
Miesto traukinuku važiuojame į West Kirby gyvenvietę žiūrėti futbolo rungtynių – Deivydo komanda lošia išvykoje. Futbolas nėra labai jau aukšto lygio, todėl po pirmojo kėlinio išvažiuoju. Futbolo aikštė, kurioje vyko rungtynės, turi reljefą – yra kalnelių ir klonių. Žiūrovų rungtynėse nėra. Deivydas, mano supratimu, yra geriausias žaidėjas aikštėje – ir kitus futbolininkus mato, ir pats į vartus smūgiuoja…
Liverpulio traukinukas yra lyg ir metro, bet ne visai metro. Nes jis daugiau važiuoja paviršiumi nei požeminiais tuneliais. Todėl jis metro ir nevadinamas.
Šalia Liverpulio teka Mersey upė. Ji yra riba tarp Liverpulio ir Birkenheado. Birkenheade gyvena kiek daugiau nei 100 tūkst. žmonių, tačiau prie jo prigludę kiti miesteliai ir su jais Birkenheado aglomeracijoje – per 300 tūkst. žmonių. Liverpulio aglomeracijoje – per milijoną gyventojų. Abi aglomeracijos yra Merseyside grafystės pagrindas.
Mersey upė ties Liverpuliu yra nuo 1,1 km iki 4,8 km pločio. Čia pat jos žiotys. Prabėgus pro Liverpulį ji įkrenta į Airijos jūrą. Mersey į Liverpulio dokus plaukia laivai. Internete atradau, kad Liverpulio nuosmukio priežastis – per maži dokai šiuolaikiniams laivams. Buvęs vienu didžiausiu pasaulio uostų Liverpulis, XX amžiuje vystantis laivininkystės technologijoms, „augant” laivams, išgyveno skaudžia krizę – miestas nyko, 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nedarbas Liverpulyje buvo viena didžiausių visoje Didžiojoje Britanijoje.
Birkenheadas ir Liverpulis sujungtas tuneliais. 1886 metais pradėjo veikti geležinkelio tunelis, 1934 metais – kelių tunelis. Išlipęs iš traukinuko Birkenheado stotyje į viršų kopiau laiptais – regis, lipau vienuolika aukštų, kol pasiekiau žemės paviršių. Visai netoli Liverpulio centro įsikūrę senieji pramoniniai kvartalai, o Birkenheade gamyklos stovi pačioje miesto širdyje, prie pat upės, nuo kurios veriasi Liverpulio panorama. Nors ir Liverpulis, ir Birkenheadas per Antrąjį pasaulinį karą buvo bombarduojami, tačiau karas šių miestų veidus, matyt, nedaug pakeitė. Ne tik gyvenamieji, bet ir dideli pramoniniai kvartalai šiuose miestuose, mano supratimu, tokie patys, kokie buvo ir prieš šimtmetį….
32 diena (kovo 17 d., sekmadienis)
Vis laukiu darbo… Rytoj turi įvykti stebuklas – pagaliau turiu atsidurti sąvartyne.
Lyja. Čia nuolat lyja. Tad, net jei sąvartyne mano pareiga bus lošti kortomis – vis tiek nebus labai malonu, kortos sudrėks…
Dar vienas čekas pareiškė, kad iš sandėlių pereis į sąvartyną. Tiksliau, kol kas jis darbo nekeis – sakė, kad sandėliuose pasakys, jog serga, ir išbandys save sąvartyne. Jei sąvartyne teks nerti į mėšlą iki ausų ar bent iki kaklo, pasak čeko, tada jis darbo nekeis, o jei tik iki kelių – rinksis sąvartyną. Mat informacijos šaltiniai teigia, kad alga sąvartyne geresnė nei sandėliuose…
33 diena (kovo 18 d., pirmadienis)
Kaip ir buvau sutaręs su čekais, į lauką išėjau pusę septynių. Čekų taip ir nesulaukiau…. Paskui paaiškėjo, kad jie pakeitė planus ir į darbą sąvartyne išvažiavo pusvalandžiu anksčiau… Neturėjau žalio supratimo, kaip patekti savarankiškai į sąvartyną, tad likau ant ledo…
Neišvažiavęs į darbą, nuėjau pas jau pažįstamus statybininkus. Sako: „Smagu, dirbk pas mus”. Dirbau nuo 9 val.iki 14 val.. Pradžioje kasiau griovį pamatui, paskui – užkasiau, Nes atvažiavo kažkoks žmogus su kostiumu (gal „prarabas”) ir, regis, statybininkams paaiškino, jog griovys per gilus…
Atsisveikinant vienas iš statybininkų (jų šį kartą buvo du) man į delną įdėjo … 10 svarų. Labai šypsojausi … Seniai jau kas iš manęs taip nebuvo pasityčiojęs. Visą dienos uždarbį investavau į alų – nusipirkau 8 skardines ne paties pigiausio alaus.
Penktadienis labai intensyviai aiškinosi, kodėl neišvažiavau į darbą, ir prigrasė čekus daugiau manęs nepalikti.
