Kur skraido liūdesio lėktuvai, arba dešimties savaičių provokacija Jungtinėje Karalystėje (X dalis)

Dalintis Facebook Dalintis Twitter

40 diena (kovo 25 d., pirmadienis)

Dirbame prie rūšiavimo linijos. Veiksmas vyksta pakankamai produktyviai. Nėra labai jau tragiškai nuobodu. Mes dirbame didžiuliame angare, į jį kartais atvažiuoja sunkvežimiai – išverčia statybinių atliekų konteinerius. Į tuos konteinerius nedraudžiama mesti ir kitokį turtą, tad mano bendradarbiai, kai tik atvežamas naujas konteineris, tuoj pat patikrina jo turinį. Viename iš konteinerių buvo koks kubinis metras pliušinių žaislų. Nusprendžiau, kad nuo šiol atliekas rūšiuosiu kartu su žalsva žirafa, patupdžiau ją šalia rūšiavimo linijos, pritvirtinau kabeliu. Sėdi dabar liežuvį iškišus.

40 diena (kovo 25 d., pirmadienis)

41 diena (kovo 26 d., antradienis)

Praėjusią savaitę per keturias dienas uždirbau 208 svarus (apie 850 litų). Šiandien gavome algalapius… Ir darbo sutartis pasirašėme. Jose nurodyta, kad darbas savaitgaliais apmokamas dvigubai. Tačiau kolegos, kurie dirbo šeštadienį, gaus ne po 100 svarų, kas būtų dvigubai daugiau nei įprastinę dieną, o po 70… Bet grynais pinigais, taigi „vokelį”
Visą dieną nieko nedirbome. Per 8 darbo valandas prasminga veikla laikyčiau tik kopėčių pernešimą iš taško A iki taško B. O visą kitą laiką imitavome veiklą. Traktoristai montavo antrąją rūšiavimo mašiną, o mes, juodadarbiai, turėjome apsimesti, kad dirbame. Aš didelę laiko dalį nešiojau lentgalius – medienos atliekų krūva buvo tolimiausiame angaro kampe. Pasiimi lentgalį, labai ilgai jį neši, paskui ilgai grįžti. Žodžiu, vienas lentgalys suteikia veiklos 10-15 minučių…
Vyresnysis anglas gyrėsi, kad pagalbiniu darbininku sąvartyne dirba jau 15 metų. Per savo ilgus darbo metus vyras išmoko vaidinti. Jei mes kuris tempiam lentgalį, akivaizdžiai matyti, kad tik imituojam darbą, o jei ką nors daro anglas – aišku, kad žmogus atlieka kažką labai svarbaus. Net jei jis į ką nors žiūri, tai žiūri su tokiu rūpesčiu, nerimu, jog nekyla abejonių – žmogus kažką labai svarbaus sprendžia.
Ekskavatorininkui Džeikui, regis, nelabai rūpi, kad mes neturime darbo, tačiau panašu, kad jei vadovai pastebės, kad mušam bimbalą – velnių gaus jis. Tai jis kartą liepė prikrauti jo ekskavatoriaus kaušą plytų, paskui vamzdžių. Ir plytas, ir vamzdžius jis galėjo traktoriumi nustumti į tą vietą, kur nuvežė, būtų buvę daug greičiau… Antroje dienos pusėje Džeikas parodė ranka į nuolaužų krūvą: „Jei pasirodys direktorius, griebkit ir neškit ana ten.” Kai tik pamatys direktorių, Džeikas sakė, jog mums praneš…
Jaunasis anglas rausiasi atliekose, randa filmavimo kamerą ir butelį alkoholinio gėrimo. Smagu matyti laimingą vaiką…
Čekas Danielis, pasirodo, yra ne tik Airijoje, bet ir JAV bei Naujojoje Zelandijoje dirbęs. Šioje šalyje jis kartu su žmona praleido dvejus metus. Sakė, namo parsivežė nedaug pinigų, gal kokių 10 tūkst. svarų, nes Naujojoje Zelandijoje pajamos nedidelės. Bet pragyvenimo kaštai irgi neaukšti. Pasak čeko, ta šalis labai patogi, patraukli gyvenimui… Paskutinius trejus metus Danielis dirbo policininku Prahoje, uždirbdavęs 800 svarų per mėnesį…
Įeinant į Kirby geležinkelio stotį, pasitinka būrys kontrolierių – gaudomi iš traukinio išlipantys zuikiai. Ta proga ir mes nusprendžiame nusipirkti bilietus, bet neleidžia patys kontrolieriai: „Lipkit, nes traukinys išvažiuos. Bilietus nusipirksit toje stotyje, kurioje išlipsit.” Glušai tie anglai. SSSR ir ČSSR piliečiai kapitalistinių traukinių bilietų neperka. Niekada!

42 diena (kovo 27 d., trečiadienis)

Beveik visą dieną dirbame. Rūšiavimo mašinos sukasi, aš nuo slenkančio konvejerio nurinkinėju medienos atliekas ir metu jas į keliolikos kubinių metrų dydžio konteinerį.
Juzefas susitaria su vienu iš sąvartyno darbininkų, kad jį ir Danielių šis vežios į darbą. Tad mes su Standa pradedame keliauti visuomeniniu transportu savarankiškai. Traukinį, kuriuo važinėjame „zuikiu”, keičiu į autobusą. Nuo autobuso stotelės iki mūsų sąvartyno yra apie 1,5 km. Savaitinis bilietas kainuoja 12 svarų.
Standa kalba tik čekiškai. Tačiau, kai kartu einame, jis lenda bendrauti. Kažkodėl jam net būtina išsiaiškinti, kiek metų mano dukrai… Nors sunkiai susikalbame, bet pakankamai triukšmingai susiginčijame, kuri autobusų stotelė mums artimiausia…
Einant keliu pro šalį nuolat lekia CCC (mūsų sąvartyno) sunkvežimiai. Visi vairuotojai sveikinasi – arba šviesomis mirksi, arba pypsina. Mes mojam ranka… Net neramu, kad mus visi pažįsta, lyg ir neturėtų. Pačiupinėju ranka galvą – sakau, gal užmiršau šalmą nusiimti…

43 diena (kovo 28 d., ketvirtadienis)

Kokią valandą ruošiamės darbui, t.y Džeikas stumdo atliekų krūvas, o mes vaikštome kažką laikydami rankose. Paskui paleidžiamos rūšiavimo mašinos. Širdį užplūsta džiaugsmas. Šiandien atliekų rūšiavimas – strateginis darbas įmonėje. Sandėlyje sukamės ne tik aš su Juzefu ir Danieliumi (Standa tradiciškai vaikšto aplink skaldos krūvas) bei du anksčiau minėti anglai, bet ir dar keturi britai. Tiesa, „naujokai” nestoja prie rūšiavimo mašinos – jie vaikšto su pagaliais. Atseit, atliekas rūšiuoja rankiniu būdu…
Gal po valandos rūšiavimo į sandėlį atvažiuoja direktorius. Kai šis išvažiuoja, Džeikas išjungia rūšiavimo mašinas ir kokių penkiolika minučių labai greitai po sandėlį laksto savo galinguoju „Kamatsu”. Paskui išsiaiškiname, kad direktorius jį barė, jog rūšiavimo mašinos blogai sujungtos… Iki pat darbo dienos pabaigos buvo perjungiamos mašinos – angare trynėsi 9 darbininkai, Džeikas ir dar du techniniai darbuotojai (jie turėjo po raktą).
Mano žalsva žirafa tvarkingai sėdi prie rūšiavimo linijos. Niekas jos neliečia, regis, net pagarbiai į ją žiūri. Tepaluotas mechanikas užkliudė mano žirafą, tačiau pataisė, gal net jos atsiprašė.
Radau gražios kiliminės dangos. Paklojau ant rūšiavimo linijos „grindų”. Dabar reikalauju, kad pas mane ateinantys nusiautų batus… Žvengia ir anglai.
Yra toks angliškas erotinis laikraštis „Savaitgalio sportas”. Šio laikraščio nuotraukomis ėmiau puošti angaro sienas. Bičiuliai mano idėją palaiko. Jie taip pat pradeda užsiimti „kontoros” gražinimu.
Kai atveža konteinerį su statybinėmis atliekomis, anglai puola rūšiuoti atliekas rankiniu būdu. Kai ir mes pradedame „dirbti”, jie pasitraukia. Panašu, kad visiems imituoti darbą nebūtina – užtenka tik atstovų…
Atliekų krūvoje randu duris su daug stiklinių langelių. Mėtau į langelius plytgalius – iš šalies atrodo, kad rūšiuoju atliekas, stiklą atskiriu nuo medienos. Juzefas juokiasi… Sakau: „O tu kada paskutinį kartą mėgavaisi langų daužymu?”. Nuo tos akimirkos keturiasdešimtmetis slovakas turėjo tikslą – surasti ne blogesnes duris nei maniškės…
Danielis vaikšto su lazda. Kurį laiką jo svarbiausias tikslas yra surasti žiurkę. Iš šalies čekas atrodo oriai – vaikšto, įdėmiai žiūri, kruopščiai baksnoja lazda. Galvoju, kad net direktorius jį stebėdamas pagirtų…