44 diena (kovo 29 d., penktadienis)
Anglai Velykas švenčia keturias dienas – nuo penktadienio iki pirmadienio visiems nedarbo dienos.
Keliavau į Mančesterį. Nuo Liverpulio centro iki Mančesterio centro -33 mylios, taigi kiek daugiau nei 50 km. Mančesteryje gyvena daugiau nei pusė milijono gyventojų, Liverpulyje – šiek tiek mažiau. Tačiau pastarojo miesto aglomeracijoje – per milijoną gyventojų, o Mančesterio – per du milijonus. Įspūdingas žmogynas.
44 diena (kovo 29 d., penktadienis)
Anglai Velykas švenčia keturias dienas – nuo penktadienio iki pirmadienio visiems nedarbo dienos.
Keliavau į Mančesterį. Nuo Liverpulio centro iki Mančesterio centro -33 mylios, taigi kiek daugiau nei 50 km. Mančesteryje gyvena daugiau nei pusė milijono gyventojų, Liverpulyje – šiek tiek mažiau. Tačiau pastarojo miesto aglomeracijoje – per milijoną gyventojų, o Mančesterio – per du milijonus. Įspūdingas žmogynas.
Važiuojant traukiniu nuo Liverpulio iki Mančesterio matyti ir laukai, ir krūmynai, tačiau didžioji teritorijos dalis yra urbanizuota – arba gyvenamieji namai šalia traukinio bėga, arba gamybiniai korpusai. Tarp Liverpulio ir Mančesterio dar yra šimtatūkstantinis Wigan miestas, priklausantis Mančesterio aglomeracijai ir turintis savo futbolo komandą, žaidžiančią Anglijos Premier lygoje.
Traukinio bilietas į abi puses kainavo 11,5 svaro. Mančesteryje tik išėjęs iš Viktorijos geležinkelio stoties įsibedžiau į Pasaulio futbolo muziejų. Grandiozinis ekspresionistinis pastatas. Velnias žino, kiek milijonų tas muziejus kainavo Ekspozicijose sustatytos taurės, iškabintos futbolo garsenybių aprangos, futbolo kamuoliai ir visa kita futbolo atributika. Viena muziejaus dalis skirta futbolininkų žmonoms. Nuotraukomis iliustruota kaip per keliolika metų pasikeitė Deivido Bekchemo šukuosena. Daugybė interaktyvių ekranų, kur spaudydamas rodyklytes gali stebėti gražiausius vaizdus iš futbolo istorijos, daugybė atrakcionų vaikams – pvz. futbolo žaidimas virtualiu kamuoliu arba tikro kamuolio spardymas į taikinius. Mančesteris kaip ir Liverpulis Anglijos Premier lygoje turi du grandus „Mančester City” ir „Mančester Unaited”. Šis klubas įkurtas 1878, o „Mančester City” – 1880 metais. Mančesterio klubai šiemet Premier lygoje užėmė pirmąją ir antrąją vietas.
Pramoninė Liverpulio-Mančesterio zona per Antrąjį pasaulinį karą buvo patrauklus taikinys vokiečių lėktuvams. Didelė Mančesterio dalis buvo sugriauta, suniokota ir miesto katedra. Atstatyta šventovė visai ne įspūdingų gabaritų. Tiesiog priešingybė Liverpulio katedrai – gigantui. Šalia Mančesterio katedros yra labai juokingas katedros sodas – lankytiname objekte stovi keli vazonai su augalais. Apsukau kelis ratus apie katedrą, kol galų gale nusprendžiau, kad tie nupiepę vazonai ir yra mano ieškomas objektas.
Miesto centre, Marketų bei Picadili gatvėse, didžiojo penktadienio vakarą vaikštinėjo dešimtys tūkstančių darbininkiškos išvaizdos žmonių, grojo gatvės muzikantai. Lauko kavinėse alų gurkšnojo jogai (oro temperatūra buvo apie nulį). Kalbant apie praeivius, atrodo, kad dauguma Mančesterio (Liverpulio taip pat) gyventojų pasiskirstę taip, kad jei jie vyrai – tai darbininkai, jei moterys – prostitutės. Ir tikrai ne pačios brangiausios rūšies…
15 proc. Mančesterio gyventojų yra gimę ne Didžiojoje Britanijoje, o 19 proc. – ne baltaodžiai. Iki 1982 metų Mančesteris buvo jūrų uostas – jūriniai laivai iki Mančesterio iš Atlanto vandenyno plaudavo Mersey upe, paskui kanalu.
45 diena (kovo 30 d., šeštadienis)
Sigitas pranešė, kad žaidimų automatų salonas šiandien leidžia nemokamai pažaisti. Gaunu 50 svarų „bonusą”, laimiu – 66 svarus. Kadangi žaidimas nemokamas, tai ir laimėjimas tik teorinis. Labai kvailas užsiėmimas – tik spaudai mygtuką, o kompiuteris sprendžia, kiek tu išloši… Žaidimų automatų nemokama akcija labai logiška. Štai aš neva išlošiau 16 svarų, mano kolega – net 70 svarų. Būdamas naivus gali pradėti lošti ir už savus pinigus… Sigitas taip ir daro. Bandau jam aiškinti, kad lošimų salonas privalo išlaikyti patalpas, mokėti darbuotojams algas ir dar pelną generuoti, tad automatai turėtų būti užprogramuoti taip, kad lošimas lošėjui negali būti pelningas. Sigitui toks mano išvedžiojimas atrodo eretiškas…
46 diena (kovo 31 d., sekmadienis)
Velykų rytas… Kaip ir dera didžiai religingam žmogui, iškeliavau į miestą lankyti bažnyčių. Dešimtą ryto mieste nebuvo nė gyvos dvasios, tik ant asfalto matėsi, jog Velykos švęstos jau išvakarėse – nušnerkšta ne tik gatvė, bet apvempti ir įstabiausių rūmų ornamentai. Nors gal čia toks savotiškas meno konservavimo būdas…
Anglikonų katedroje mane ir kinų porą pasitiko žmogus, panašus į apsauginį – liepė stovėti vietoje ir, gink Dieve, nefotografuoti. Kad jo nenervinčiau, net fotoaparatą į kuprinę įsikišau. Kiek paklausęs giesmių, išėjau pas saviškius, pas katalikus. Katalikų bažnyčioje taip pat kažkoks reguliuotojas, kažką ėmė aiškinti, tačiau jau buvau kiek pafotografavęs… Katalikų pamaldos pasirodė gerokai ekspresyvesnės, šiuolaikiškesnės – artistiškas kunigas, džiazuojantis choras… Šalia katalikų katedros – kryželių parduotuvė ir kavinukė. Tarp kryželių voliojasi ir makartinis su lenonu (trūksta tik FC „Everton” simbolikos), kvepia kava…
Šalia didžiųjų katedrų įsikūręs Kinų miestas. Prie įėjimo į jį kinų ornamentais puošti vartai, gatvės pavadinimas užrašytas dviem kalbomis – anglų ir kinų. Paslampinėjau po kinų prekybos centrą – jame, kaip ir visuose kituose prekybos centruose, labai daug kiniškų prekių. Tačiau šiame prekybos centre didžiąją prekybinio ploto užima visokie padažai, pagardai ir papildai. Žodžiu, pilnos lentynos visokio marmalo…
Užsukau ir į kinų bažnyčią. Būčiau ilgiau pabuvęs, bet prikibo labai draugiškas kinas. Aš jam tradiciškai aiškinu, kad „mano anglų labai mažas”. O jis klausia – „ar jūs turistas”. „Tai ne, blyn, esu Dzin Dzin Xa Xa iš kinų kvartalo”. Tik po to atsiminiau, kad tikrai nė velnio aš ne turistas.
Liverpulio kinų kvartalas įkurtas XIX amžiuje, tai seniausias kinų kvartalas Europoje. Oficialiais duomenimis, Liverpulyje gyvena 7-8 tūkst. kinų, o neoficialiais duomenimis, jų čia gali būti ir apie 30 tūkst…
47 diena (balandžio 1 d., pirmadienis)
Antroji Velykų diena. Mums ši diena taip pat išeiginė. Vėliau paaiškėjo, kad ir už penktadienį, kai nedirbome, ir už pirmadienį mums bus mokama alga, tad papildomai gausime kiek daugiau nei po 100 svarų arba per 400 litų. Ačiū, Anglijos karalienei ir vyriausybei už teisingus įstatymus.
48-51 diena (balandžio 2 d., antradienis – balandžio 5 d., penktadienis)
Gavome algalapius už praėjusią savaitę. Man į rankas bus išmokėta 268 svarai (4 darbo dienos + kompensacija už penktadienį.). Nuo šios savaitės darbo diena nuo 8 valandų ilgėja iki 9, tad atlyginimas, jei šeštadienį ir nedirbsime, neišvengiamai didės dar keliasdešimčia svarų.
Visą savaitę neveikia mūsų firmos rūšiavimo mašinos, sukasi tik dalis skaldos malimo agregatų – nėra dyzelio. Suprantu, jog tai teisybė, nes penktadienį rūšiavimo mašinos trumpam paleidžiamos, o traktoristas vis kaišioja pagalį į mašinos kuro baką, aiškindamasis, kiek laiko dar galime mėgautis atliekų rūšiavimu…
Ketvirtadienį gerą pusdienį mes gramdome žemės nuo kelkraščio ir jas vežame į kitą kelio pusę. Vyresnysis anglas šepečiu šluoja bordiūrą. Kai tik per purvyną pervažiuoja skaldos prikrautas sunkvežimis, viskas būna užtaškyta nė kiek neprasčiau, nei buvo iki mūsų valymo. Kelias į mūsų įmonės teritoriją yra atskira tema. Regis, yra kalnai nuosavos skaldos, yra galinga technika, tad per valandą būtų galima pigiai užtaisyti duobes. Tačiau, sunkvežimiai daužosi per purvyną, kad būtų dar linksmiau, porą kartų per dieną ant kelio išpumpuojamas kanalizacijos turinys. Bet anglams rūpi švara ir tvarka, todėl firmos technika bent kartą per diena užvažiuoja į automatinę plovyklą ir vėl nyra į pliurzą…
Atmetus kelias valandas, kurias gramdėme žemes nuo kelio, ir porą valandų, kai sukosi rūšiavimo mašina, visą kitą laiką rankiniu būdu rūšiavome atliekas. Kartais sandėlyje būdavome tik mes trys – aš, čekas Danielis ir slovakas Juzefas. Kartais ir vyresnysis juodadarbis anglas (jaunėlio visą savaitę nėra darbe, matyt, jo organizmas dar nepratęs prie suaugusių žmonių velykinio režimo), o penktadienį kartu su mumis dirbo (t.y. nedirbo) visas būrys anglų. Atliekų rūšiavimui vėl buvo mestas traktoristų ir ekskavatorinkų desantas.
Atliekų sandėlyje intensyviai kuriu namų jaukumą. Papuošiau plastikinę eglutę, vampyro kauke aprengiau kanalizacijos vamzdį, pliušinius žaislus susodinau į milžinišką piltuvą. Penktadienį radau sodo krėslą, įsitaisiau jame ant atliekų krūvos, šalia pasitiesiau kiliminį taką, pasidėjau magnetofoną ir užsirūkiau. Anglai žviegė susiėmę už pilvų. Žaidime mielai dalyvauja ir anglai. Jų rūpesčiu jau eksponuojamas didžiulis vandalų suspardytas„Evertono“ stendas (pro vieną iš skylių prakišau pliušinio šuns galvą), o prie įvažiavimo į sandėlį puikuojasi užrašas, kviečiantis vairuotojus būti atsargiais kelyje. Kampe, kuriame dažniausiai „sisiojama“, pakabinta lentelė „Po savęs palik švarų tualetą“…
Tarp atliekų radome važiuojantį dviratį. Kiekvieną darbo dieną juo apvažiuoju ratą, apžiūriu teritoriją.
Standa visas šias dienas rinko medžio gabaliukus nuo skaldos krūvos. Transporteris neveikia, naujas atliekas tik vėjas atneša, o jis vis vaikšto ir vaikšto bandydamas ką nors rasti… Ir taip devynias valandas per dieną. „Mes labiau išsilavinę, vyresni žmones, todėl dirbame intelektualų darbą“, – kodėl Standa paliktas lauke, o mes „dirbame“ atliekų sandėlyje, aiškino Danielis.
Vyresnysis anglas pasakoja, kad sąvartyne yra daug laisvų etatų. „Čia labai trūksta darbo rankų“, – paaiškino anglas. Ši frazė iš karto tapo mūsų mėgstamu aforizmu.
Juzefas paleido dar vieną aforizmą – „save work“…
Anglijoje juodžiausius darbus dirba Rytų Europos gyventojai. O mūsų įstaigoje vyrauja anglai – iš kokio šimto darbuotojų tik mūsų ketvertas ir mūsų „kolektyvui“ nepriklausantis lenkas yra užsieniečiai. Beje, lenkas dvi savaites dvejojo, kol pagaliau ryžosi su manimi susipažinti. Pradžioje aiškinosi, kuria kalba su manimi geriau šnekėti – anglų ar lenkų, jam atsakiau, kad aš poliglotas, kad jau ir čekiškai neblogai suprantu, tad man nesvarbu, kokia kalba jis kalbės. Jis nudžiugo ir pranešė, kad prieš dvejus metus jį Londone apvogė lietuviai. „O, kaip smagu“, – atsakiau lenkui ir nuėjau prie šuns voljero… Likusią dienos dalį lenkas taisė santykius, pasakojo, jog Lenkijos vyriausybė blogiausia pasaulyje ir kad jo gimtoji Krokuva – ne toks jau gražus miestas. „Jau perlenkei“, – šypsodamasis lietuviškai atsakiau lenkui…
