Kur skraido liūdesio lėktuvai, arba Dešimties savaičių provokacija Jungtinėje Karalystėje (XII dalis)

52 diena (balandžio 6 d., šeštadienis)

Važinėdamas į darbą autobusu pastebėjau didingą Liverpulio priemiesčio kvartalą – didžiulė aikštė, jos viduryje stovi pastatas, primenantis bažnyčią, o aplink aikštę identiški didžiuliai šimtamečiai namai. Jų kokių 30. Šiandien nuvažiavau apžiūrėti šio kvartalo. Pasirodo, bažnyčia visai ne bažnyčia, o greičiau patalpa, kurioje rinktųsi kvartalo bendruomenė, jei ji tokia būtų. Mat praktiškai visi namai negyvenami. Didingas miręs miestas. Jausmas kaip Didžiasalyje, tik tvarkos daugiau ir statiniai kiek kitokio stiliaus…

52 diena (balandžio 6 d., šeštadienis)

Važinėdamas į darbą autobusu pastebėjau didingą Liverpulio priemiesčio kvartalą – didžiulė aikštė, jos viduryje stovi pastatas, primenantis bažnyčią, o aplink aikštę identiški didžiuliai šimtamečiai namai. Jų kokių 30. Šiandien nuvažiavau apžiūrėti šio kvartalo. Pasirodo, bažnyčia visai ne bažnyčia, o greičiau patalpa, kurioje rinktųsi kvartalo bendruomenė, jei ji tokia būtų. Mat praktiškai visi namai negyvenami. Didingas miręs miestas. Jausmas kaip Didžiasalyje, tik tvarkos daugiau ir statiniai kiek kitokio stiliaus… Kabo didžiulis skelbimas, kad šiame kvartale „fletas” (kaip suprantu tai didžiulis, kotedžo tipo butas) kainuoja nuo 60 iki 200 tūkst. svarų. Dar porą savaičių padirbėsiu ir pirksiu…
Beslankiodamas priemiesčiais išgirstu mikrofonu dudenimus ir einu į garsą. Ir taip atsiduriu žmonių sraute. Einu su srautu, kol pasiekiu į stadioną panašų statinį. Ant jo yra iškabų su arkliais… Būdamas labai išmintingas suprantu, kad pataikau į žirgų lenktynes.Tiksliau, jog pataikau šalia lenktynių, nes, manau, norėdamas jas stebėti turėčiau investuoti bent savaitės algą, tad pinigų kotedžui Liverpulio priemiestyje nebeliktų.
Dabar jau nuo hipodromo braunuosi prieš minią. Keista minia… Įsižiūriu. Ogi merginos su vakarinėmis suknelėmis, o vyrai – su kostiumais. Tūkstančiai gražiai (jų supratimu) apsirengusių anglų… Dalis žmonių apsirengę kitų laikmečių stiliaus drabužiais – štai būrys XIX amžiaus pabaigos darbininkų, o ten, regis, „Titaniko” muzikantai. Renginyje budi šimtai, o gal net tūkstančiai policininkų, virš hipodromo ratus suka kokie penki straigtasparniai.
Braudamasis prieš minią išsitraukiu fotoaparatą. Pradžioje fotografuoju iš pasalų, o įsidrąsinęs imu pliaukšėti prieš nosis. Gal porą valandų blaškausi anglų minioje, bet niekas į mane nekreipia dėmesio. Beveik niekas… Kartą nufotografuotos merginos pamojavo, kartą vyrukas pribėgo pažiūrėti ar gerai nuotraukoje atrodo jo mergina (pagyrė, kad nuotrauka graži, parodė nykštį ir nubėgo prie savo kompanijos). Tiesa, viena nufotografuota ponia suspiegė. Įsivaizduoju, kad tekstas buvo toks: „Tas lochs, mani nufotkin. Petrai, duok jam snukin.”. Bet Petras tik šyptelėjo, timptelėjo ją už rankovės: „Pradėsi čia visiem snukius daužyt, lenktins pramargalinsi.”
Labai gražioms ponioms etiketas nedraudžia vienoje rankoje neštis butelį alaus, kitoje smilkstančią cigaretę arba vidury minios bandyti užsitemti pėdkelnes iki pažastų.
Prie pagrindinio įėjimo policininkų labai daug. Priešais vartus kokių 20 protestuotojų protestuoja prieš arklių žudikus. Viduryje gatvės, aptvertoje salelėje, stovi keli policininkai. Sumetu, kad tai labai gera vieta fotografavimui ir įsimaišau tarp pareigūnų. Jie geranoriškai šypsosi, bet nei mane kalbina, nei į mane kreipia dėmesį.
Pro protestuotojus einu į priešingą pusę nei minia. Protestuotojai mane apdovanoja lankstinukais, matyt, laiko savu, juk aš neinu stebėti, kaip žirgai verčiami bėgti, kol uždus ir suprakaituos.
Vienoje iš parduotuvių perverčiu dienraščius. Jų pirmuosiuose puslapiuose – mūsiškės lenktynės. Pasirodo, jos vadinasi „Grand national 2013″… Gal čia net kas iš karališkos šeimos buvo atkeliavęs….

53 diena (balandžio 7 d., sekmadienis)

Maistą perkamės savaitei. Racione vyrauja vištiena. Ją kepame orkaitėje. Neblogi santykiai ir su dešrelėmis, žuvų piršteliais. Žiūrim į produktų kainas, todėl maitinamės pigiau nei Lietuvoje. Nežiūrint į kainas už maistą galima mokėti daug, regis, tokių pačių produktų kaina skiriasi du, tris ir net penkis kartus. Pavyzdžiui, apyjuodės (arba apybaltės) duonos kepalas „Sainsburys” prekybos centre kainuoja nuo 80 pensų iki 2,8 svaro. 2,8 svaro – jau daugiau nei dešimt litų.
Neaptikau dar jokio prekybos centro, kuris savo masteliais atitiktų bent Anykščių „Norfas”. Standartiniai Liverpulio supermarketai, mano supratimu, yra dvigubai-trigubai mažesni nei lietuviškieji. Yra parduotuvių, kurios laikytinos specializuotomis parduotuvėmis tinginiams – nieko jose nėra išskyrus šaldytus ar konservuotus pusfabrikačius. Ir išvažiuoja šeimos iš tokių centrų su kubiniais metrais maisto, paskui ryja jų riebios ir todėl laimingos atžalos šaldytas bulves ir konservuotas dešreles, užgerdami ekologiška „Coca-Cola”.

54-56 dienos (balandžio 8-10 d., pirmadienis- trečiadienis)

Šią savaitę, mūsų vadovu tapo naujas traktorininkas. Spėju, kad geraširdis Džeikas „nesusitvarkė su pareigomis” ir dabar mums vadovauja kažkoks piktas rėksnys. Beje, jis vienas iš dviejų spintelių rakintojų – kai tik sąvartyne pasirodėme mes, rytų europiečiai, du iš anglų ant virtuvinių spintelių užkabino pakabinamas spynas. Kai naujasis mūsų viršininkas pravėrė savo rakinamą spintelę, pažiūrėjau, ką jis joje saugo – ten guli „Coca-Cola” butelis, buteliukas indų ploviklio ir virtuvinis rankšluostėlis. Seniai svajojau užvaldyti tokį turtą…
Pirmadienį ir antradienį naujasis viršininkas mus „dusina”. Rankiniu būdu rūšiuojame atliekas, nes dyzelio vis nėra. Kartu su mumis dirba ir keletas anglų. Pastebėjau, kad rėksnio anglai daug labiau bijo nei Džeiko – kai tik jis įlekia į angarą su traktoriumi, anglai būtinai ką nors kur nors neša. O traktorininkas vis įlekia, ir vis žiūri, kad niekas be darbo nestovėtų.
Antradienį traktorininkas didžiuliu ekskavatoriaus kaušu veža atliekas į lauką. Kai prisikasa iki pernykščio sluoksnio, angare pasklinda amoniako debesys. Pasižiūriu, kad tarp pernykščių statybinių atliekų kažkodėl vyrauja skudurai. Matyt, buvęs kažkoks Nuf-Nufų statybų periodas.
Anglai nuo amoniako baisiai žiaukčioja, beveik miršta ir lekia į lauką. Ir aš greit sumečiau, kad mirštu… Vienas Standa tempia pagalius ir nesupranta problemos esmės. „Durniau, – sakau, – Tau irgi bloga”. „Tai, kad ne”, – mykia. Vargais negalais įrodžiau, kad jis jau beveik nualpęs…
Trečiadienį, regis, viskas stojosi į savo vietas. Traktorininkas į angarą užvažiuodavo retai, tad kartu su anglais draugiškai imitavome darbą. Kartą atvežė konteinerį iš zoologijos sodo, jo turinio pagrindą sudarė mėšlas. Traktorininkas liepė mėšlą rūšiuoti ir stebėjo, kaip jo bičiuliai anglai vaikšto aplink krūvą (nors, atrodytų, net ir drambliai armatūra nekakoja). Aš tai labai arti tos krūvos nelindau
Kitą kartą atlėkęs traktorininkas pravėrė savo kabinos duris ir kažką rėkia rodydamas į atliekų krūvą. Galvojau, kokio nors daikto iš tos krūvos nori, pažvelgiau, kas ten gražiausia, ir ištiesiau jam nuotraukų albumą. Žmogus visai sužvėrėjo… Pasirodo, jis norėjo, kad aš pagalius nuo krūvos paviršiaus nurinkčiau. Likusią dienos dalį rinkau pagalius. Viršininko nurodymu rinkau ir piršto storumo pagaliukus. O kai atsibodo, likusią krūvos dalį užtiesiau stiklo vata.
Viename iš konteinerių buvo kalnas žaislų. „Liūdna”k – žiūrėdamas į žaislus kinkavo galva Danielis. „Jei žaislus išmetė, vadinasi, išmetė ir vaiką”, – paaiškino liūdesio priežastį.
Anglai statybininkai, baigę darbą, dažnai į atskirą maišą sudeda darbinius drabužius, tuščius ir nebaigtus gerti butelius bei kirvius ir plaktukus. Įrankius surenkame ir krauname vienoje vietoje. Ir tikslas yra, ir gal kam jų prireiks.
Dar anglai statybininkai labai mėgsta naujus durų ir automobilių raktus. Todėl jie senuosius raktus susega į ryšulėlius ir meta į statybines atliekas.
Po darbo dienos trečiadienį visi juodadarbiai buvome pakviesti į kontorą. Pasirodo, kontoroje yra prabangus kabinetas, kuriame sėdi ori ponia. Mačiau ją kartą automobiliu važiuojant, tada pagalvojau, kad močiutė pramoninėje zonoje paklydo, netyčia pateko į sąvartyną.. O šį kartą ji visai neatrodė panaši į močiutę, juolab į paklydusią… Ori ponia! Ponia sėdėjo prie stalo ir kalbėjo, darbininkai stovėdami klausė. Ji pranešė, kad nuo birželio 1-osios sąvartynas reorganizuojamas, o rytoj bus priimtas sprendimas, kaip jau dabar keisis mūsų visų darbo grafikas (Taigi, gali būti, kad dyzelinio kuro jau antra savaitė nėra dėl logiškų priežasčių). Darbininkai, išklausę ponios pranešimo, klausimų neuždavė…
Vyresnysis juodadarbis anglas pasakoja, kad Margaret Tečer laidotuvės kainavo 10 mln. svarų. Pyksta jis ant mirusios premjerės, net prisimena, kad ir gyva būdama ji daug kainavo, gyveno valstybės išlaikoma, tarnus turėjo. Dar M. Tečer buvo blogas žmogus, todėl, kad, kai vadovavo Britanijos vyriausybei, nesirūpino futbolu. Paklausėme, o ką jis mano apie karalienę. Anglo veidas visas praskaidrėja, giria, džiaugiasi, sako… vakar išgėrė. Ar Danielis jo neaiškiai paklausė, ar čia kažkoks žodžių žaismas… Kai paaiškinome, kad ne apie alkoholį jo klausiame, o apie Elžbietą II, anglas pasibjaurėjo. Susiraukė, kaip citrinos atsikandęs. Nepatinka jam karalienė. Vienareikšmiškai. Be diskusijų..
Autobuse mačiau dvi durnas jaunas bobas. Paleido pusantrų metų vaiką pasivaikščioti po autobusą ir susirinko tik tada, kai vairuotojas sustabdė transporto priemonę ir ėmė bartis. Kai vaiką viena iš bobų pasigriebė, tas ėmė žviegti. Tada viena jų vaiką laikė, o kitą kokių dešimt minučių mušė. Vos valdžiausi boboms neįspyręs. Prieš tai kažką jos biraus rijo, kabindamos rankomis – gal makaronus, o gal kruopas…
Gavau praėjusios savaitės algalapį. Nors darbo diena ilgėjo, bet gausiu mažiau nei užpraeitą savaitę. Tada gavau 268 svarus, dabar bus 260. Nes pradėjo išskaičiuoti mokesčius…

57-58 dienos (balandžio 11-12 d., ketvirtadienis-penktadienis)

Ketvirtadienį mums išdalinami lapai, kuriuose parašyta, jog savo sprendimą, ar liksime dirbti CCC kompanijoje, praneštumėme iki balandžio 19 dienos. Ką tai reiškia, regis, nesupranta ir anglai, jie svarsto, jog gal po balandžio 19-osios visa įstaiga bus paleista atostogų…
Abi dienas renku nieką. Piktasis traktorininkas mane išvarė į lauką ir liepė rinkti smulkias šiukšles nuo skaldos krūvų. Kai sukasi transporteris, tai ant tų krūvų nukrenta medžio gabaliukai, vienas kitas varžtas… Bet kai niekas nesisuka, tai šiukšlių ir neatsiranda… Atsisėsti negali, nes esi labai gerai iš visų pusių matomas, dirbti nėra ką, o turi 9 valandas vaidinti, kad dirbi…