59 diena (balandžio 13 d., šeštadienis)
Buvau Soutporte, Liverpulio aglomeracijai priklausančiame kurorte. Nuo Liverpulio iki šio miesto – apie 30 km. Kelionės tikslas – pagaliau surasti Airijos jūrą, nes Liverpulis driekiasi prie Mersey upės. Kur baigiasi upė ir prasideda vandenynas, neaišku, t.y., aišku, bet per uosto tvoras nematyti… Todėl, kad būtų paprasčiau surasti vandenyną, pavažiavau toliau nuo Liverpulio. Vandenyną tai aš radau, bet jis nuo manęs pabėgo. Kiek akis užmatė vandenyno vietoje plytėjo dumblynas. Aš, durnas geografas, vis dar nesusivokiu, kada būna potvyniai, o kada atoslūgiai, ir atvažiavau per atoslūgį. Šimtatūkstantinis miestas buvo ir yra svarbiausiu Liverpulio aglomeracijos kurortas.
59 diena (balandžio 13 d., šeštadienis)
Buvau Soutporte, Liverpulio aglomeracijai priklausančiame kurorte. Nuo Liverpulio iki šio miesto – apie 30 km. Kelionės tikslas – pagaliau surasti Airijos jūrą, nes Liverpulis driekiasi prie Mersey upės. Kur baigiasi upė ir prasideda vandenynas, neaišku, t.y., aišku, bet per uosto tvoras nematyti… Todėl, kad būtų paprasčiau surasti vandenyną, pavažiavau toliau nuo Liverpulio. Vandenyną tai aš radau, bet jis nuo manęs pabėgo. Kiek akis užmatė vandenyno vietoje plytėjo dumblynas. Aš, durnas geografas, vis dar nesusivokiu, kada būna potvyniai, o kada atoslūgiai, ir atvažiavau per atoslūgį. Šimtatūkstantinis miestas buvo ir yra svarbiausiu Liverpulio aglomeracijos kurortas. Tačiau internete teigiama, kad devintajame dešimtmetyje kurorto reikšmė sumažėjo, jis sunyko. To priežastis – atpigusios kelionės prie šiltų pietų valstybių jūrų.
60 diena (balandžio 14 d., sekmadienis)
Visi trys lietuviai, su kuriais bendrauju, vis dar neturi banko kortelių. Aš jau senokai ją turiu, o kitiems lietuviams pasisekė mažiau. Visi kortelių neturi dėl skirtingų priežasčių – dviem vyrams bankai neatidaro visaverčių sąskaitų dėl ankstesnių neįvykdytų įsipareigojimų Anglijos bankams, o vienam bankas kortelės jau mėnuo nesugeba atsiųsti. Jis po ilgų vargų išsiaiškino, kad bankininkai ant voko vis užrašo tik namo numerį, be gatvės. Tad kortelė, pavaikščiojusi po Liverpulį, vis grįžta į banką…
Mano anksčiau aprašytas Sigitas labai įdomus personažas. Jis jau prarado darbą B&M sandėlyje, paskui prarado ir nelegalų, jam Penktadienio-Zeno surastą darbą automobilių plovykloje, paskui buvo išmestas ir iš būsto. Trisdešimtmetis puikiai angliškai kalbantis vyras liko gatvėje be nieko. Kai paskutinį kartą jį mačiau, sakėsi dar turįs pinigų… Regis, Sigitas nėra alkoholikas, o sandėlyje jis – pirmūnas, nes anksčiau daug metų dirbo analogišką darbą. Tačiau vieną dieną jis nenuėjo į darbą todėl, kad ėjo tvarkytis bankinių reikalų. Antrą dieną nėjo todėl, kad nusprendė, kad jį jau šiaip ar taip atleido. Tada iškeikė vieną už savo viršininkų (už tai, kad neva ji išmetė iš darbo) ir tada jį tikrai išmetė. Zenas surado jam nelegalų darbą, bet ten išsilaikė dvi dienas. Kadangi Sigitas jau yra įsiskolinęs už būstą, o perspektyvos, kad kada nors jis turės pinigų, nesimato – Zenas jį išmetė iš nuomojamo kambario. Supykęs Sigitas informavo policiją apie baisias sąlygas nuomojame būste. Pagal „pliatkinę” informaciją, jis net ir pareiškimą policijai parašęs… Po išmetimo iš būsto jis dar kuris laiką jame slapčia nakvoja – kambariuose yra laisvų lovų, tai įslenka, susirango. Zenas vakarais vizituoja kambarius, nes jaučia, kad name yra partizanas.
Vakar Deivydas pasakė, kad Sigitas žaidimų automatuose išlošė 90 svarų. Su kambarioku pasikalbame, ką mes darytume, jei išloštume 90 svarų. Abu vieningai nusprendžiame, kad 90 svarų tokie niekingai menki pinigai, jog neštis jų iš lošimų salono neverta – reikia staigiai pralošti. Ironiškai žvengiame, kai netrukus Deivydas papasakojo, jog vėl sutikęs Sigitą. „Viską pralošiau. Daugiau nė kojos aš į tuos salonus nekelsiu”, – Deivydas perteikė, ką išgirdo iš Sigito.
Beje, lošėjas Sigitas – žiauriai sąžiningas žmogus. Desperatiškai blaškėsi, skambinėjo, žinutes siuntė, kol mane susirado ir atidavė pasiskolintus 5 svarus. Jis jau buvo išmestas iš būsto, tad vargu ar aš jį kur bebūčiau sutikęs, o jei ir sutikęs, kažin ar prisiminęs 5 svarų netektį…
61 diena (balandžio 15 d., pirmadienis)
Į darbą pradedame ir mes su Standa kaip padorūs žmonės važinėti automobiliu. Už savaitės vežiojimą pirmyn ir atgal CCC darbuotojas anglas iš mūsų paima po 10 svarų.
Šiandien buvo gera diena. Traktorininkai vėl pasikeitė, grįžo geraširdis Džeikas. O dar priedo paleido šiukšlių rūšiavimo mašiną. Pagaliau firma gavo dyzelio! Labai gražiai vyko rūšiavimo mašinų pildymo kuru procesas. Ekskavatorius iššleivojo iš atliekų angaro, po kurio laiko grįžo nešinas dyzelio statine. Pompavom, pompavom, pompavom pompavom, kol paaiškėjo, kad statinė tuščia. Ekskavatorius vėl išėjo… Grįžo su kita statine. Vėl pompavom, pompavom, pompavom, pompavom. Nebėga dyzelis, kaip jo beprašytum. Kiek pakrapštęs galvą, Džeikas ėmė atsukinėti statinės žarnas, vienoje rado kelių metrų ilgio skudurą. Kol mašinos buvo užpildytos kuru, praėjo porą valandų, porą kibirų dyzelio išlaistėme ant žemės. „Aš galvoju, kad jau ir Rusijoje šitaip nebūna…”,- kinkavo galva Danielis.
62 diena (balandžio 16 d., antradienis)
Išvarė visus rinkti medžio, plastiko ir visokių kitokių atliekų nuo stambios skaldos krūvų. Su mumis dirbo piktasis traktorininkas. O gerasis Džeikas trynėsi šalia. Piktuolis vis atveža skaldos ekskavatoriaus kaušu, supila į skaldos kalną aukščio kaip penkiaaukštis namas. O mes po tą kalną ropinėjam ir kažką lyg ir renkam. Gerietis Džeikas vis burzda, kad mes su paprastais guminiais, o dirbti šioje firmoje galima tik su specialiais „seifbačiais”, kurių nosis turi metalo apsaugą. Visas burzdėjimas baigiasi tuo, kad aš iš darbo buvau išvytas valanda anksčiau – mat galiu susižeisti… Keturias savaites visiems buvo „dzin”, o dabar, kaip peliukai sakydavo, tik p…t -ir atsirado „seifbačių” reikalavimas.
Kita vertus, reikalavimas ir nudžiugino, mat kai darbinausi sandėlin, už 20 svarų nusipirkau tuos stebuklingus batus, tad dabar jie turės progą atidirbti…
63 diena (balandžio 17 d., trečiadienis)
Beveik visą dieną veikia rūšiavimo linija. Rūšiuojame, džiaugiamės, negalime atsidžiaugti. Prie linijos geriau eina laikas nei lauke… Jau sakiau, kad jaučiuosi kaip kariuomenėje – čia bet kas bet kur gali pasiųsti. Jaunasis angliukas prikimba, kad lįsčiau į agregato vidų valyti užsinešusių plyšių – anga siaura, darbas – ne pats maloniausias. Angliukui duok Dieve dvidešimt, o man jau net ir ne keturiasdešimt, bet nors jau moku angliškai pasiųsti, bet lendu į agregatą aš…
64-65 dienos (balandžio 18-19 d., ketvirtadienis – penktadienis)
Abi dienas dirbame lauke prie rupiosios skaldos agregatų. Nuo transporterių krinta plytgaliai, kartais atlekia ir kokių 30-40 kg nesumaltas bloko gabalas. Baisiai nuobodu, tad nardau kaip kamikadzė lyg išgelbėti iš po krintančio plytgalių srauto gabalą celofano – mano gyvenimo tikslas. Penktadienį mano darbštumą pastebi piktuolis traktorininkas. Pamoja – ateik į traktorių, rodo pornografinį žurnalą, paskui duoda cigaretę. Sako: „Lenkas yra kvailys ir tinginys, o tu – šaunuolis”. Aš, bendraudamas su anglais, stengiuosi kontroliuoti savo mimikas, nes jaučiu, kad mano ironiškas snukis juos siutina. Jei šnekėčiau angliškai, tai kiek buferiuočiau savo išraiškas, o kai nešneku.- visiems aišku, kad aplinkinius laikau durniais… Ir tai yra teisybė.
Su piktuoliu mūsų santykiai, regis, nuolat gerėja. Štai penktadienį aš jau dirbau pastebimai geresnėje pozicijoje nei čekai ir slovakas. Jie ropinėjo po didžiules skaldos krūvas, o aš su lenku gaudžiau šiukšles prie transporterio… Esu jau beveik sąvartyno elitas. Tiesa, su traktorininku vartydamas pornografinį žurnalą vėl pasirodžiau esąs kvailiu – pagyriau poligrafinę (aišku, suprato, kad noriu pasakyti pornografinę…) žurnalo kokybę, susiradau metriką, įvertinau tiražą…
Ir lenkas tampa draugu. Mat aš jam renku varinius vamzdelius, kraneliu ir t.t. Prašė. Pradžioj prašė lenkiškai, paskui angliškai, bet kol neprašneko lotyniškai – nesupratau, sako: „Kai rasi cuprum, mesk į aną kibirą.” Pasirodo už kilogramą „cuprum” supirktuvėje 4,5 svaro moka. Cigaretėms CCC darbuotojai taip ir „susicuprina”…
Penktadienį parašiau pareiškimą, kad (tiksliau, Danielis parašė), kad nuo kito penktadienio išeinu iš darbo…
Dėl visos kontoros darbo perspektyvų visiška migla. Kiek suprantu, ir anglams niekas, nieko neaiškina – visi bijo, kad bet kuri savaitė bus paskutinė…
Penktadienį prie transporterių privažiuoja žmogus, vadinamas direktoriumi. Jaunėlio angliuko iki tol niekur nematėm, bet likus minutei iki direktoriaus pasirodymo – jis atsirado. Vaikis tiesiog nagais skaldos krūvą rausė (kokias penkias minutes, kol buvo direktorius), nutempė šiukšlių pilną lenko krepšį. Tiesiog nukniso, o tas liko nejaukiai stovėti lyg neturintis ką veikti…
Beje, dar įdomu, kad traktorininkas lenką vadino kvailiu ir tinginiu. Ko gero, vis dėlto tie prižiūrėtojai nėra labai kvaili. Mat aš, jei rūkau, tai ir rūkau, bet jei nešu, tai ne 300 gramų. O lenkas visada judesyje. Jei nėra ką veikti, tai jis kelią šluoja. Tad dar klausimas, ar reikia čia kam tos kvailos darbo imitacijos, ar patys juodadarbiai tą teoriją susigalvojo…
Su lenku kontroliuojame teritoriją – kai traktorininkas nuvažiuoja iš regėjimo lauko – vienas sėdam ant skaldos krūvos, kitas – stebime, kada jis pasirodys. Taip paeiliui ilsimės. Lenkas liepė nesėsti ten, kur gali pastebėti ir koks kitas traktorininkas. Panašu, kad visi be išimties traktorininkai laikomi proletariato priešais…
Gražu žiūrėti, kaip keičiasi Standa. Pradėjęs dirbti sąvartyne jis į darbą nešdavosi pusę kepalo duonos, visuomeniniu transportu važinėjo purvinais darbiniais drabužiais. Gal po antros algos jis į darbą pradėjo neštis dubenį su troškiniu, po trečios – pradėjo persiauti batus, o dabar po darbo jis rengiasi naujais džinsais. Žmonės kalba, kad tapus angliškuoju juodadarbiu galima greitai degraduoti. O aš, žiūrėdamas į Standą, matau jo akivaizdų progresą. Ir anglų kalbą jis išmoks labai greitai, nes ir dabar, kai jo kalbos žinios labai varganos – drąsiai lenda šnekėti. Mus vežiojantis vairuotojas nuolat mudu kalbina. Tad kiekvieną dieną bent pusvalandį bendrauju atseit angliškai. Anglui labai įdomu, kada mes grįšime namo, kodėl grįšime. Sakau: „Reikia”. Standa, matyt mano, kad toks atsakymas yra nemandagus, ir puola vairuotojui perpasakoti visą mano gyvenimą. Suprantu, jog anglas suprato, kad skubiai grįžti į Lietuvą turiu todėl, kad namuose vienus palikau mažus vaikus…
66 diena (balandžio 20 d., šeštadienis)
Sandėlio darbuotojai kelias savaites keikėsi dėl vos 33 valandų savaitinio darbo krūvio, mažų algų ir didelių transporto išlaidų. Dėl pinigų ne vienas jau buvo susiruošęs mesti šlovingą krovikų karjerą ir eiti į mažiau prestižinį darbą sąvartyne. Mums švietėsi papildomas darbas savaitgaliais, tad ir visai padori alga. Tačiau, kaip rašiau, sąvartyne vieną dieną visai netikėtai buvo pranešta, kad mūsų darbo perspektyvos neaiškios, o tuo tarpu sandėlininkai pradėjo gauti marias papildomų darbo valandų ir solidų atlyginimą.
Viena iš sandėlininkų sėkmės priežasčių – šioje įmonėje atliekami narkotikų testai. Dalis darbuotojų neva išmesti todėl, kad nustatyta, jog jie vartojo narkotikus, o kiti ima nedarbingumo pažymėjimus ir tempia laiką, valo organizmą. „Žolės” rūkymas Anglijoje, mano supratimu, daug įprastesnis reiškinys nei Lietuvoje, tačiau, regis, dalis kontorų narkomanų netoleruoja… Kalbama, jog po narkotikų testo iš darbo B&M sandėlyje išmestas ir supervaizeris Džeimsas (tas, kuris manęs į darbą nepriėmė). Vieną dieną jį sandėlio darbuotojai matė, o kitą – jis dingo visiems laikams…
