Kurkliai migrantų nelaukia

Spalio pradžios saulės nuauksinti Kurkliai į juos užsukus atrodė kaip miegančioji gražuolė iš pasakos – galbūt kada atjos ir koks princas, kuris savo bučiniu prikels šitą miestelį.
Gilią istoriją turinti vietovė gyvena provincijos nykimo nuotaikomis.
Kalbinti gyventojai supranta, kad miestelis nyksta, tačiau svetimtaučių, kurie savo bučiniu miestelį prikeltų iš letargo, nenorėtų matyti atsikraustančių.

Gyventojų mažėja

Reikia pasakyti, kad Kurkliai, Anykščių rajone už 14 kilometrų į pietus nuo Anykščių esantis miestelis, neteko svarbiausio savo pranašumo, apibūdinančio šį kraštą. Gal ne tiek neteko, kiek pats pranašumas neteko prasmės Anykštėnai gerai žino posakį „Kavarsko mergos, Kurklių pievos“, liudijantį, kad čia gera žemė ir tinkamos vietos ūkininkauti bei iš vešlių pievų imti pinigą, juk ir pienas turėtų būti ypač kokybiškas. Be to, ilgą laiką šiame miestelyje veikė ir pieninė, kurios dabar belikę tik griuvėsiai. Tačiau apie viską iš eilės. 
Geografiškai šis miestelis įsikūręs patrauklioje vietoje, kur susieina dvi upės. Rytiniu miestelio pakraščiu teka upė Virinta, per Kurklius teka jos intakai Kurklė ir Popelė, Nevėža, o pietiniu pakraščiu teka Judinys – Šventosios kairysis intakas. Miestelis ribojasi, kaip nurodoma Anykščių vietovių žinyne, su Pavirinčių, Kališkų, Starkiškio, Kurklių I, Moliakalnio, Janonių, Šilinės, Pakalnių ir Vyliaudiškio kaimais. 2001 m čia gyveno 474 gyventojai, 2011 metais – 374 gyventojai.  

Herbe – Šv.Jurgis

Istorija nurodo, kad Kurklių apylinkėse žmonės gyveno jau XIII amžiuje. Pirmą kartą Kurkliai paminėti 1526 metais, kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis suteikė jo paveldėtojui Ferdinandui Pliateriui privilegiją rengti Kurkliuose sekmadienio turgus. XIII–XIV a. Kurkliai buvo valsčiaus ir žemės centras, XV–XVI a. – didžiojo kunigaikščio dvaro centras. Nuo XIX a. pabaigos iki 1950 m. Kurkliai buvo valsčiaus centras, vėliau iki 1995 m. – apylinkės centras. Nuo 1995 m. iki šiol Kurkliai yra seniūnijos centras, seniūnu nuo 2000 m. dirba Algimantas Jurkus. O pernai gegužės pabaigoje buvo patvirtintas Kurklių herbas – Šv. Jurgio atvaizdas – raitelis ant žirgo, perveriantis ietimi slibiną. 
Kurklių istorija įdomi ir tuo, kad čia veikė evangelikų reformatų bažnyčia, žydų sinagoga, taip pat buvo įsikūręs ir baltųjų augustijonų vienuolynas. 1735 m. pastatyta pirmoji medinė Kurklių bažnyčia,1783 m. įsteigta Kurklių katalikų parapija. Dabartinė medinė Šv. Jurgio bažnyčia stovi miestelio centre. Jos pastatas, perstatytas 1871–1874 m. iš senosios bažnyčios. Beje, priešais bažnyčią yra Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių sovietinės kariuomenės kareivių kapinės. Jose pastatytas paminklas –kareivio figūra. 
Kurkliuose veikė pieninė, Kurkliai augo ir plėtėsi kaip apylinkės centras ir centrinė Kurklių kolūkio gyvenvietė. 1949 m. prie Kurklių miestelio buvo sukurtas Kurklių kolūkis, kuris 1992 m. iširo.
Tai tiek būtų žinių apie šį miestelį, tiesa, šiandieniniams anykštėnams Kurkliai asocijuojasi jau ne su pievomis, o su žvyru, nes didžiausia Kurklių verslo įmonė – UAB „Kurklių karjeras“.

Darbo žmonės neranda

Kurkliai pasirodė ganėtinai tuščias miestelis. Nors diena buvo saulėta ir buvo šilta, žmonių praktiškai nesimatė nei gatvėse, nei kiemuose. Tiesa, reikia paminėti, kad bent jau prie kelio esantys kurkliečių sklypeliai juodavo šviežiu arimu. Matyt, dauguma jau pasiruošę žiemai. Apsirengę ryškiaspalvėmis liemenėmis pora žmonių darbavosi šluotomis, kovodami su pradėjusiais kristi lapais. „Mes atidirbam valandas, pasako, ką reikia padaryti, ir darom“,- kalbėjo Vilma Siubienė. Moteris sakė į šį miestelį atvykusi iš Radviliškio rajono, čia apsigyvenusi, užauginusi dukrą ir jau pripratusi. Kartu su ja dirbo ir jos vyras Vytautas Siubas. „Mes vedę 26 metus, dukra Mingailė gyvena Anglijoje. Čia nerado darbo, nors tiksliau ne tai, kad Lietuvoje nerado, bet norėjo užsidirbti“,- pasakojo V.Siubienė.
Pasak moters, jie su vyru dirbo Kurklių kolūkyje, vyras buvo elektrikas, ji dirbo įvairius darbus, kol kolūkis iširo. Paklausti, ar nežada keisti gyvenamosios vietos, sakykim, vykti į Radviliškį, sutuoktiniai sakė, jog to neplanuoja. „Nei čia, nei ten darbų nėra“,- sakė V.Siubas.

Paršiuką auginti – 
per brangu

Kitas gatvėje sutiktas žmogus Alvydas Dervinis varėsi dviratį. Sakė esąs pagal kilmę uteniškis, bet į Kurklius atvyko paskui žmoną. „Čia mano uošvija, o aš pats kilęs iš Utenos rajono Kirdeikių. Tam krašte Dervinių labai daug“,- sakė vyriškis. Jis taip pat nedirba, prižiūri žmoną, kuri turi 1 grupės neįgalumą. „Nors esu bedarbis, bet man nieko nemoka. Šiaip taip verčiamės, turim šešis arus žemės, daržovių užsiauginam. Kaime gyvenant sarmata būtų nieko neauginti“, – sakė A.Dervinis.
Tiesa, vyras teigė, jog auginti gyvulių jis ir neturi kur, ir neapsimoka. „Paršiuką užauginti šiais laikais per brangu, neapsimoka“, – sakė A.Dervinis.
Pasak A.Dervinio, Kurkliai pastebimai tuštėja. „Žmonės miršta, gryčios tuščios stovi, kai kurias nuperka, žmonės keičiasi“,- sakė jis. Paklaustas, ar negalėtų į Europą plūstantys migrantai pagyvinti Kurklius, juk žmonių padaugėtų, A.Dervinis kraipė galvą. „Nežinau, aš tai nenorėčiau. Gal kiti ir kitaip galvoja, bet aš tai nenoriu svetimtaučių“,- sakė A.Dervinis.

Gražiausi – lietuvių vaikai

Kurklių seniūno pavaduotoja Dainora Banevičienė jau devintus metus dirba seniūnijoje, per tą laiką spėjo gerai susipažinti ir su miesteliu, ir su seniūnijos gyventojais bei jų problemomis „Geri žmonės čia, skundų neturiu, konfliktų nepasitaiko, randam bendrą kalbą. 
Daugiau rūpinuosi ūkininkais, seniūnijoje turime 10 didesnių ūkininkų, kurių pasėlių plotas viršija 50 hektarų, yra du pieno ūkiai, bet karvių labai sumažėjo. Prie to labiausiai prisideda žemos pieno kainos. Žmonės, jeigu laiko karvytes, stengiasi patys gaminti varškę, sviestą, patys ir parduoda, ir mums į seniūniją atneša“, – tvirtino D.Banevičienė. 
Pastebėjus, kad gal padėtį pataisytų pabėgėlių apgyvendinimas, juk lakstytų po Kurklius gražūs vaikai, D.Banevičienė nebuvo linkusi pritarti tokiam teiginiui. „Gražūs ir lietuvių vaikai. Man lietuvių vaikai gražiausi. Jei gyventojai norės priimti, aš neprieštarausiu“,- šypsojosi D.Banevičienė.