„Kurklių karjero“ direktorius medžiojo Afrikoje
Kurklių Karjero direktorius Kazys Daškevičius laukia siuntinio iš Pietų Afrikos respublikos (PAR), kuriame atkeliaus jo medžioklės trofėjai – orikso, štrimbako ir impalos ragai. Kol kas savo trofėjus direktorius rodo vaizdajuostėje ir nuotraukose, kurios jam pačiam primena 10 dienų praleistų egzotiškoje Pietų Afrikoje.
Kurklių Karjero direktorius Kazys Daškevičius laukia siuntinio iš Pietų Afrikos respublikos (PAR), kuriame atkeliaus jo medžioklės trofėjai – orikso, štrimbako ir impalos ragai. Kol kas savo trofėjus direktorius rodo vaizdajuostėje ir nuotraukose, kurios jam pačiam primena 10 dienų praleistų egzotiškoje Pietų Afrikoje.
„ Valanda skrydžio iš Varšuvos iki Frankfurto o iš ten visa naktis iki Johanesburgo neprailgo, ir rytą po pasų kontrolės, kai pasieniečiai mūsų dokumentus tyrinėjo per padidinamąjį stiklą, mane bei mano bendrakeleivius Utenos kolegijos direktorių Gintautą Bužinską su sūnumi Simonu ir Jasiuliškio (Ukmergės raj.) pensionato direktoriaus pavaduotoją Algirdą Gimžauską pasitiko vokietis Karlas Engelbrichtas, – prisiminė K. Daškevičius. – Dar 300 kilometrų grožėdamiesi įspūdingais Afrikos vaizdais važiavome į pietus nuo PAR sostinės ir buvome apgyvendinti jaukiuose namukuose mus pasitikusio šeimininko valdose. K. Engelbrichtas teigė esąs penktos kartos atstovas giliai įleidęs šaknis Afrikoje. Jis turi 20 000 hektarų nuosavos ir dar 40 000 ha nuomoja iš aplinkinių . Augina mišką, kuris per 12 metų užauga ir tinka parduoti japonams kaip popiermalkės, verčiasi organizuodamas medžiokles svetimšaliams, turi pirminį žvierienos apdirbimo cechelį. Su vietiniais gyventojais zulusais bendrauja kaip darbdavys, tačiau nesibičiuliauja”.
Pirmą kartą Afrikos žemyne buvojusį K. Daškevičių stebino neaukšti kalnai, akmenynai, vaiskus dangus, staigios sutemos ir aušros, raudonas dirvožemis, neregėti medžiai ir augalai, kurių vieno su 5 cm ilgio dygliais ypač reikėjo saugotis važiuojant automobiliuko kėbule, o tikrą „kaifą” direktorius teigia patyręs, kai išsinuomavęs iš šeimininko šautuvą leidosi į pirmąją medžioklę. „Kai kas mano, kad Afrikoje žvėrys nebaikštūs ir medžioklės plotuose tereikia privažiuoti ir nusišauti žvėrį, už kurio sumedžiojimą išgali susimokėti, – pasakojo direktorius. – Man pasisekė į medžiokles važiuoti su kartus su Algirdu Gimžausku ir šeimininku. (G. Bužinskas su sūnum į medžiokles važinėjo kitu automobiliu. Aut. past.). – Pamatai žvėrį, o jo šauti neleidžia šeimininkas dėl sugumo sumetimų arba žvėris dar per jaunas. Oriksą pamačiau iš toli, tačiau jis stovėjo ytin palankiai dėl šūvio. Pastebėjęs, kad jau siekiu šautuvo, vokietis ryžtingai mostelėjo ranka. Negalima. Tuo tarpu oriksas pasisuko ir pasileido per krūmynus, tik ragai sušmėžavo. Tapo šiek tiek apmaudu. Tačiau čia ir prasidėjo tikra medžioklė. Mes apvažiavome iš kitos pusės, vėliau sėlinome prie žvieries kol galėjau šauti ir pataikyti. Mano šūvis buvo taiklus – po kelių šuolių oriksas, kurio ragai siekė 108 cm., krito. Beje, jeigu nepataikai, nieko tokio, tačiau jeigu lydintis zulusas ar šeimininkas surastų sužeisto žvieries kraujo, tektų už jį susimokėti kaip už sumedžiotą. Medžiojami žvėrys labai atsargūs ir juos pamatyti ir šauti tenka iš kelių šimtų metrų atstumo. Kalnai, akmenynai ir medžiai bei krūmai kai kurias vietoves paverčia sunkiai praeinamomis. Beje, teko dalyvauti naktinėje šernų medžioklėje ir valgyti statinėje, ant grotelių, keptos šernienos”.
K. Daškevičius už sumedžiotą oriksą paklojo 790 eurų, dar 200 eurų kainavo nušautas štrimbakas, 250 eurų impala, kurių ragai irgi labai gražūs. Pasak jo, jeigu turi pinigų, Afrikoje gali medžioti krokodilą, liūtą, dramblį ar raganosį. „Už nušautą liūtą reikėtų pakloti 10 – 15 tūkstančių eurų, už metrą krokodilo apie 850 eurų, o va sumedžiojus raganosį tektų mokėti po 2000 eurų už vieną raganosio nosies rago centimetrą”, -sakė K. Daškevčius.
Nors K. Daškevičiaus kelionės tikslas buvo gamta ir medžioklė, visgi jis spėjo šiek tiek susipažinti ne tik su baltųjų bet ir vietinių zulusų gyvenimu. Jis pastebėjo, kad zulusai gyvena varganai, tačiau
ir dirba vangiai, pritingėdami, tačiau kurie yra samdomi baltaodžių, yra tvarkingi ir švarūs. „Juodaodžių gyvenvietėsė vyrauja skurdas, – pastebėjo K. Daškevičius. – Šiukšlina ir, manau, nesaugu. Rodos kad jie gyvena sulig ta diena ir visai nesirūpina apie ateitį. Teko stebėti kaip 2 zulusai kelis kartus nešėsi švendrių, kurių atsinešti buvo galima per vieną kartą. Vienok, pas baltaodžius tarnaujantys yra sąžiningi ir švarūs. Antai bandėme kaip įprasta turistinėse kelionėse kambarius tvarkančiai moteriai palikti arbatpinigių, tačiau ji jų taip ir nepaęmę. Esame įpratę kokį nors mūsų traktorininką matyti iki ausų tepaluotą, gi vairuotojas zulusas bus visuomet su švarutėliais ryškių spalvų drabužiais, baltom kojinėm. PAR iš 60 milijonų gyventojų tik 5 milijonai baltaodžių. Tačiau ir zulusams mokslas iki 16 metų privalomas. Mačiau vaikus einančius į mokyklą, tačiau jie niekada nesinešė knygų. Stebino, kad jie dar tiki į dvasias ir nėra mums įprastų kapinių. Moterys sunkiausius krovinius neša ant galvos. Negalėjau atsistebėti, kaip jos išlaiko lygsvarą”, – dalijosi kelionės įspūdžiais K. Daškevičius.
