Profesorius Juozas Adomonis sako, kad kurti Keramikos katedrą jam teko iš pat pagrindų – keramikams iš Kauno persikėlus į Vilnių nebuvo nei patalpų, nei krosnių, nei bibliotekos.
Keramikas Juozas Adomonis gimė 1932 m. Seirijuose, nuo 1936 m. augo Skiemonyse. 1947 m. baigė Skiemonių progimnaziją, Anykščių vidurinę mokyklą. Lietuvos dailės istorijoje J. Adomonis yra laikomas naujos tendencijos, orientavusios lietuvių keramikos meną nuo utilitarumo dekoratyvumo link, pradininku. J. Adomonis parašė ir išleido 10 knygų, parašė per 60 straipsnių taikomosios dailės klausimais, surengė 16 personalinių parodų., paskelbė atsiminimų. J. Adomonis yra Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas, apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui jam skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (2004 m.). Į www.anyksta.lt skaitytojų klausimus atsako J. Adomonis.
– Esate laikomas anykštėnu, nors gimėte Dzūkijoje. O jūs pats kuo save laikote?
– Dėl to, kad gimiau Seirijuose, mane ir ten laiko savu žmogumi, bet aš laikau save anykštėnu, čia prabėgo sunkūs pokario laikai. Iš čia kilę ir mano draugai Antanas Tyla, Vladas Vildžiūnas.
– Sakoma, kad muzikuoti vaikus reikia pradėti mokyti kuo anksčiau, o piešti kuo vėliau. Kokia Jūsų nuomonė?
– Na, šito tai negalėčiau pasakyti, pirmą kartą girdžiu, gal reiktų su kokiais psichologais kalbėtis. Manau, kad vaikai patys iš savęs viską turėtų daryti. Būna, kad vaikai gražiai pradeda piešti, bet paskui pamiršta.
– Koks yra parodos Anykščių koplyčioje tikslas?
– Šios parodos tikslas – parodyti, kad menu užsiimti gali kiekvienas. Man jau prasidėjo antra ar gal trečia jaunystė, tai kvailioju. Dirbu su jaunimu jau 50 metų, jei būčiau neatsižvelgęs į juos, nebūtų manęs pakentę, o žmona mane bara, kad nerimtai atrodau.
– Prašom papasakoti, kokie žmonės labiausiai veikė Jūsų asmenybę ir meną?
– Tų žmonių buvo įvairių ir per gyvenimą keitėsi jų įtaka. Negaliu nepaminėti savo dėstytojų iš Kauno meno mokyklos profesorių Liudviko Strolios ir Jono Mikėno. Vėliau atsirado jaunesnių menininkų. Paminėčiau Aldoną Šaltenienę ir Gražiną Švažienę. Žinoma, darė įtaką ir kai kurie užsienio autoriai.
– Anykštėnai karts nuo karto pakalba, kad reikėtų iš Anykščių centro iškelti V. Vildžiūno sukurtą paminklą Laisvei, kad centrinė miesto aikštė yra chaotiška, o paminklas ten nedera. Kaip Jūs vertintumėte tokį rajono vyr. architektės norą? Kas Jums patinka ar negražu Anykščių viešosiose erdvėse?
– Žinau šitą paminklą. V. Vildžiūnas yra mano draugas, aš jį ir prikalbinau stoti į dailės mokyklą. Manau, kad jau per vėlu diskutuoti šituo klausimu, tas paminklas jau „prigijo“, įsitvirtino. Pati vieta reikalauja, kad ten būtų koks nors paminklas. O dėl viešųjų erdvių – pervažiavau Lietuvą, ji smarkiai gražėja, ne tik Anykščiai. Pasakyčiau, kad daugelyje Lietuvos vietų gražiau negu Vilniuje. Aplankiau ir apie 20 užsienio šalių, bet Lietuva man gražiausia.
– Būtų įdomu sužinoti, ar menu reikėtų laikyti tautodailę? Visokius medinius šventuosius, daromus pagal užsakymus…
– Be abejo, tautodailė yra menas, tačiau reiktų skirti mėgėjus ir profesionalus liaudies meistrus. Turim puikių liaudies skulptorių, kalvių, juos reiktų saugoti. Bet tautodailė irgi sumiesčionėja, keičiasi. O kas dėl tų visokių šventųjų, tai, manau, jiems reikia surasti tinkamą vietą. Sakykim, kryžiai ir rūpintojėliai tinka prie kaimo sodybų, keliukų, bet visai netinka kur nors Vilniuje prie Santariškių, kur jų dabar pristatyta, ar Kalvarijų gatvėje.
– Ar Jums žinomi Prano ir Vytauto Brazdžių palikti darbai Lietuvos keramikos istorijoje ir kaip tai susiję su Anykščiais?
– Taip, žinau, broliai Brazdžiai pirmieji atvežė naujas idėjas ir technologijas į Lietuvą iš šalių, kur jie mokėsi. Man padarė didelį įspūdį Pranas Brazdys, su kuriuo bendravau.
– Ar dovanojate kam nors savo kūrinius? Kaip žmonės juos priima?
– Kai kurios moterys mano darbų nepriima, nes prietaringos. Jos sako, kad bijo daužytą stiklą į namus neštis, nes parsineš nelaimę, o aš nesu prietaringas.
– Ar kūryba daro žmogų šviesesniu, ar tik šviesesnius žmones kūryba pritraukia?
– Čia toks provokuojantis klausimas. Stiklui svarbios dvi savybės – šviesa ir spalva. Jeigu yra šviesa, tai ir spalva atsiskleidžia. Manau, kad kūryba irgi abipusis procesas, nes negali žmogus kurti ir nesikeisti. Kuria paprastai smalsesni žmonės, kurie siekia daugiau sužinoti ir patirti.
– Kaip gimsta Jūsų darbai?
– Kai nueinu į dirbtuves, neturiu jokio plano, ką darysiu, tiesiog imu ramiai dėlioti. Man tai šventė. Menas praturtina žmogų.
– Dirbate su jaunimu, ką galėtumėte pasakyti apie šių laikų jaunus menininkus?
– Žinoma, per laiką, kai dirbu su jaunimu, jie keitėsi, kaip ir pačios sąlygos. Sakykim, buvusioje Tarybų Sąjungoje dėl keramikos nebuvo daroma nieko, viską reikėjo pradėti nuo nulio. Dabar jaunuoliams yra kitos perspektyvos – galimybė išvažiuoti į užsienį, knygos, internetas, nebereikia patiems atrasti technologijų. Sakykim, Lietuvoje yra tik raudono molio, anksčiau mes jį ir naudodavom, o dabar kokio tik nori gali nusipirkti. Keramikai jau net nebemaišo glazūrų, o jas perka. Taigi – galimybės jaunimui yra didžiulės.
