Kūrybai įkvėpė… Svėdasų ežerai

Iš Svėdasų krašto kilęs lietuvių literatūros klasikas, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933) savo prisiminimuose „Svėdasiškiai“ rašė: „…Aš čia  gyvenau gamtos padavimų įspūdžiais ir taikių žmonių meile.Tie veiksniai  sudarė mano sielą, jais ir tegaliu save išaiškinti. Mano raštų tipai, vietų vardai, aprašymai ir padavimai  iš čia semti, ne pramanyti…“
Ir tikrai – skaitant Vaižganto kūrinius, juose galima surasti  daugybę Svėdasų krašto vietovardžių, upių, upelių,  ežerų, kalvų, piliakalnių pavadinimų, čia nugirstų padavimų, įvairių nutikimų, autorius visą gyvenimą liko ištikimas ir svėdasiškių šnektai.
Graži Svėdasų gamta ir nuoširdūs žmonės buvo ne tiktai Vaižganto kūrybos įkvėpėjai. Pasirodo, poetas Pranas Raščius (1932-1987) kūrėju tapo, įkvėptas …Svėdasų ežerų.

 
Ir eilėraštyje „suošė“ Svėdasų  ežerai

Kaip juokaudamas apie savo vaikystę pasakodavo poetas, jis šiame pasaulyje atsirado per patį bulviakasį – 1932-ųjų metų rugsėjo 24-ąją. Raščių šeimoje augo ketvertas vaikų: trys sūnūs ir dukra. Pranas buvo antrasis vaikas. Pradinę mokyklą baigė Užpaliuose, o paskui tęsė mokslus Svėdasuose. Čia jis ir pradėjo pirmuosius savo kūrybinius bandymus.
Apie savo kūrybinį kelią jis labai vaizdžiai papasakojo 1977 metais  išleistos knygos  „Tarybų Lietuvos rašytojai“ (Vilnius, „Vaga“) 259-262 puslapiuose. Pranas Raščius, gimęs Utenos apskrities Užpalių valsčiaus Linskio kaime (o dar tiksliau – prie Linskio kaimo  prigludusiame Peldiškių vienkiemyje), 1951 metais baigė Svėdasų vidurinę mokyklą (dabar Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija). Tuomet  įstojo į Lietuvos Žemės ūkio akademijos ( dabar Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) Hidromelioracijos  fakultetą. Šioje rašytojų antologijoje spausdinamuose prisiminimuose poetas rašė:
„Atvirai prisipažinsiu : nelabai mėgau tuos inžinerinius mokslus, niekaip nepripratau  prie Kauno aplinkos ir jaučiausi lyg pasiklydęs vaikas nežinomoje girioje. Akyse ir mintyse visą laiką stovėjo tėviškė, ką tik  skaudžiai perkentėjusi  nirtulingas klasių kovos dienas, sapnuose poškėdavo šūviai, blizgėdavo šlamančių nendrių  apsupta Šventoji, rypuodavo ir klykaudavo vandens paukščiai, ošdavo Svėdasų ežerai, kuriuos buvau įsimylėjęs ne mažiau  kaip Maironio eilėraščius  ar Vaižganto kūrybą. Taigi, vieną vakarą,  trenkęs į šalį logaritminę liniuotę, parašiau eilėraštį „Svėdasų ežerai“. Parašiau ir pajutau  kažkokią šviesią, žodžiais nenusakomą  ramybę…“
Po kelių dienų studentas nunešė pirmąjį savo eilėraštį į tuometinės „Kauno tiesos“ (dabar „Kauno diena“) redakciją ir nedrąsiai pasibeldė į vieno kabineto, kuriame dirbo poetas Juozas Macevičius, duris. Tas susitikimas redakcijoje buvo lemtingas, ir poetas P. Raščius  prisiminimuose to fakto negalėjo nutylėti:
„Perskaitė jis kūrinėlį ir, nė žodžio netaręs, padavė šalia stoviniuojančiam aukštam, liesam, gunktelėjusiam, trumpus pasišiaušusius ūsiukus kažkaip juokingai prikandusiam vyriškiui. Šio pirštai buvo ilgi, kaulėti, nervingai virpčiojantys ir, kaip man tada pasirodė, labai tiko tokiai kaip mano kūrybai plėšyti. Aukštasis vyriškis,  kone smiliumi vedžiodamas kiekvieną eilutę, pusbalsiu perskaitė eilėraštį, užsirūkė ir, geras žydras akis primerkęs, pasakė:
– Žinai, Juozai, man atrodo, kad ošia tie jo ežerai.
Ir po trumpos pauzės pridūrė :
– O ar tikrai ošia –  patikrinsime Kapsuke, kur poryt rengiame literatūros vakarą. Taigi nuvažiuosim, ir pats tenai drauge su kitais rašytojais perskaitysi savo ežerus. Jei publika pritariamai suoš, vadinasi, būsi pataikęs…“
Taip kalbėjo studentui Pranui Raščiui, perskaitęs jo pirmąjį eilėraštį, Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus sekretorius Romualdas Lukinskas. Jo ir poeto Juozo Macevičiaus nuoširdūs žodžiai paliko jaunam literatui neblėstančius įspūdžius, jį paskatino kūrybai. Į bendrabutį studentas grįžo be galo  linksmas ir laimingas, vis dar sunkiai patikėdamas tuo, kad rašytojai jį, „geltonsnapį“, taip draugiškai ir šiltai sutiko. Paskui būta kelionės su rašytojais į tuometinį Kapsuką (dabar Marijampolė), kur Prano Raščiaus skaitomi „Svėdasų ežerai“ buvo gana palankiai sutikti….

Nepanoro „skriausti“ Beragio…

Ir čia istorija su pirmuoju Prano Raščiaus eilėraščiu, skirtu Svėdasų ežerams, dar nesibaigė. Toliau pavartykime poeto prisiminimus, išspausdintus toje pačioje 1977-ųjų rašytojų antologijoje:
„Kiek vėliau R.Lukinskas ir J.Macevičius – geri vyresni bičiuliai ir negailestingi  mano literatūrinių bandymų trumpintojai ir ilgintojai, vėtytojai ir mėtytojai ,– atrinkę geriausių eilėraščių pluoštelį, pasiuntė mane į  III respublikinį  jaunųjų rašytojų seminarą Vilniuje. Pakliuvau į Teofilio Tilvyčio  reiklias rankas. Nagrinėdamas „Svėdasų ežerus“, poetas pasiūlė du posmus, skirtus Beragiui, išbraukti. Ir labai nuoširdžiai kvatojo, kai aš eilėraštį trumpinti  atsisakiau, motyvuodamas tuo, jog Alaušui ir Vosintėliui  liksią po tris posmus, o  Beragiui – tik vienas. Juk tai būsianti  didelė skriauda  mano mylimiausiam ir, beje, didžiausiam ežerui. Taigi, nusikvatojo tada Tilvytis ir tarė:
– Žinai, brolau, tau visai nesvetimas humoro jausmas. Ar nebandai šioje srityje plunksnos? O Binkį  ar skaitei, ar mėgsti?
Tuomet  satyroje plunksnos nebandžiau, bet tie poeto žodžiai, vėliau vėl nuskambėję sąmonėje ir širdyje, tikrai paskatino mane rimčiau  paanalizuoti ir paties  Teofilio Tilvyčio, ir Kazio Binkio  kūrybą, ir apskritai satyrinę literatūrą. Ir ne tiktai  paanalizuoti,   bet ir įklimpti šiame žanre  kaip uodui į smalą…“
Jaunas poetas liko „ištikimas“ visiems trims Svėdasų ežerams, eilėraščio nesutrumpino, Beragio, dar kitaip vadinamo Svėdasu, ežerą apdainuojančių posmų iš teksto neišbraukė. Vėliau dar ne kartą susitikimuose su skaitytojais, poezijos vakaruose kartu su kitais jisai skaitė ir šį eilėraštį. O štai ar „Svėdasų ežerai“ buvo kur nors skelbti, šių eilučių autoriui kol kas nepavyko išsiaiškinti. Bibliotekose kai kurių Prano Raščiaus kūrybos rinktinių neišliko, o gal jų net ir nebuvo, knygynuose jo knygos jau seniai tapo bibliografine retenybe. Visagalis internetas tuo reikalu irgi menkas pagalbininkas. Galėjo būti ir taip, kad tie posmai taip ir liko poeto užrašų knygelėje, net nebuvo paskelbti. Taigi, eilėraščio „Svėdasų ežerai“ paieškos tęsiasi.    

Netapo nei inžinieriumi, nei ekonomistu – tiktai poetu

Inžinieriumi Pranas Raščius  taip ir nepasidarė. Pusantrų metų „pakrimtęs“ techniškuosius mokslus Hidromelioracijos  fakultete, jis perėjo į Žemės ūkio ekonomikos  ir organizacijos fakultetą, kurį baigė 1956-aisiais metais. Tačiau ekonomistu  nedirbo. Darbavosi spaudoje – „Tiesos“, „Literatūros ir meno“, „Šluotos“, „Pergalės“ redakcijose. Ir intensyviai kūrė, išleido keliolika lyrinių eilėraščių ir satyrinių kūrinių knygų. Kas domisi satyriniais eilėraščiais, epigramomis, be abejo, yra skaitę Pr. Raščiaus knygas: „Slegiam sūrį“, „Pirštai tarp durų“, „Trauklapiai“, „Musę per pusę“, „Valio ir amen“. Vaikams skirtos knygos „Takeliu ir žiogeliu“, „Sakmės, peizažai ir…“
Pradėjęs savo kūrybinį kelią Svėdasų ežerus apdainuojančiu  eilėraščiu, Pranas Raščius  liko ištikimas gimtajam kraštui, tėviškės grožiui, Lietuvos gamtai. Neatsitiktinai lyrikos rinkiniai buvo pavadinti „Kokia dangaus spalva“, „Gimtinė“, „Miško šulinys“, „Po medžio ir paukščio sparnais“, „Tu, mano žiburys“.

Kartu su V.Grivicku Pr. Raščius parašė libretą B. Gorbulskio satyrinei operai „Frank Kruk“ (Petro Cvirkos to paties pavadinimo romano motyvais), 1959 m. pastatytai Kauno muzikiniame teatre, su Č.Valadka sukūrė libretą V. Telksnio operetei „Girnų muziejus“, 1974 metais pastatytai Lietuvos televizijoje. Kompozitoriai V. Telksnys, T. Makačinas ir kiti kompozitoriai sukūrė melodijas  Prano Raščiaus žodžiams.
Išbandęs sėkmę įvairiuose kūrybinio darbo baruose, poetas liko ištikimas lyrikai – tokiai skambiai, dainingai, paprastai, suprantamai poezijai.
Vien eilėraščių pavadinimai, pavyzdžiui, iš 1982 metais „Vagos“ leidyklos išleistos eilėraščių knygos „Žemėje prie mėlyno dangaus“ daug ką pasako: „Kurgi jūs, laukai gėlėti“, „Saulėtoj pušies viršūnėj“, „Lopšinė paparčiui“, „Pavasarį miške“, „Pokalbis su medžiais“, „Beržų sodinimas“, „Prie žydinčio kaštono“, „Gervės“, „Kai paukščiai prabyla“, „Dangaus ir ledo šviesoje“, „Žeme mano!“, „Ką šlamėjo miškas…“, „Vakaras vienišame vienkiemyje“, „Iš Lietuvos į Lietuvą“, „Šventoji“, „Gimtinė“.
Šiame rinkinyje viename iš savo kūrinių, eilėraštyje „Šventoji“, poetas rašo:
Per Aukštaitiją rangosi Šventoji
žalčiu,
kuris senovėje žiloj,
kai protėviai pagonys šventą ugnį
kūreno,
buvo laikomas šventu…  

… Ak, upe mano,
apsupta žydrynės,
meldų ir nendrių
ir pušų lieknų,
jei negaliu tavęs
atskirti nuo gimtinės,
kaip  ąžuolo nuo jo tvirtų šaknų,-
tai kaipgi nevadint tavęs
Šventąja…

Šiuo eilėraščiu poetas atidavė savotišką „duoklę“ gimtinei, juk Šventoji teka ir Užpalių, ir Svėdasų žeme. O tas dvi vietoves Pranas Raščius tiesiog garbino…
Ne viename šio poeto  eilėraščių galima surasti ir užpalietiškų, ir svėdasietiškų motyvų – Pranas Raščius visą laiką žavėjosi gimtine ir skyrė jai pačius skambiausius savo posmus iki paskutiniojo atodūsio.
Nors poetas Pranas Raščius savo lyrika, taip pat ir satyriniais posmais buvo gerokai išgarsėjęs, tačiau Vilniaus „Vagos“ leidyklos 1980 metais išleistoje solidžioje, beveik pusšešto šimto puslapių knygoje „Interviu su rašytojais“ vietos jam neatsirado. O tos pačios leidyklos 1984 metais išleistame bibliografijos žodyne „Tarybų Lietuvos rašytojai“ duomenų apie  Praną Raščių jau yra pakankamai.

Eilėraštis dedikuotas svėdasiškiui mokytojui

Vieną eilėraščių rinkinyje „Žemėje prie mėlyno dangaus“ poetas skyrė savo mokytojui, dėsčiusiam lietuvių kalbą ir literatūrą Svėdasų vidurinėje mokykloje ir, be abejo, skatinusiam jaunuolius kurti, bandyti savo jėgas poezijoje, prozoje, Jonui Beleckui. Šiame mokytojui skirtame eilėraštyje, pavadintame „Šviesią naktį“, vėlgi neapsieinama be gamtos motyvų, taip brangių autoriui ežero, dangaus įvaizdžių:
Žiūri žiūri  ežeras į dangų,
o dangus – į ežero gelmes.
Laukia ežeras,
kol spindulėlį  brangų
pailsėjus saulė jam numes.
O dangus nekantriai irgi laukia,
kol  rytai užsiplėvos žara,
kad atbėgus per rasotą lauką
išsiprautų saulė ežere.
Draiko vėjas debesėlį vangų,
gąsdindamas epušes šlamias.
…Žiūri žiūri ežeras į dangų,
o dangus – į ežero gelmes.   

Svėdasiškis pedagogas, literatūros mylėtojas, šio krašto šviesuolis Jonas Beleckas, prieš keletą metų iškeliavęs į Amžinybę, visuomet su pasididžiavimu cituodavo jam dedikuotą eilėraštį, pačiais geriausiais žodžiais atsiliepdavo apie savo buvusio mokinio, poeto Prano Raščiaus kūrybą. Beje, skirdamas eilėraštį apie gamtą mokytojui J. Beleckui, pataikė į „dešimtuką“. Juk mokytojas buvo tikras „gamtos vaikas“: mėgdavo laisvalaikiu vaikštinėti Alaušo ar Beragio pakrantėmis, dažnai atvažiuodavo čia ir dviračiu, žiemos metą svėdasiškiai jį nuolat regėdavo šliuožiantį  slidėmis. Mėgo žvejoti, grybauti ar ir šiaip būti gamtoje, mėgautis saulėtekių ar saulėlydžių varsomis. Iki pat garbaus amžiaus jis išliko sportiškos išvaizdos, kupinas energijos, nepasiduodavo ligoms, senatvei.
O Pranas Raščius savo lyrikoje ir toliau garbino Tėviškės grožį, emocionaliai išreiškė patriotiškus jausmus.
Eilėraštyje „Iš Lietuvos – į Lietuvą“ autorius tiesiog išsakė viso savo gyvenimo ir savo kūrybos credo –  meilę Tėvynei Lietuvai, meilę gimtajam kraštui :
…Taip kas pavasarį, kas vasarą, kas žiemą
Prie ežerų ir girių mėlynų
Lankydamas kiekvieną jaukų kiemą –
Iš Lietuvos
į   Lietuvą einu…

Ir net tada, kai į kalnelį vėsų
Lydės bičiuliai neramių dienų –
Linksmom pušų viršūnėm sušnabždėsiu:
„Iš Lietuvos –
į  Lietuvą einu.“

Ne mažiau įspūdingas, iki sielos gelmių jaudinantis ir eilėraštis „Gimtinė“:
Genio gimtinė – miškas.
Laumžirgio – upė rami.
Klevo gimtinė – žemė.
O debesėlio – dangus.
Nendrės – ežero krantas.
Smilgos – pilka pakelė.
Bitės kamanės – pieva.
Grūdo gimtinė – dirva.
Mano gimtinė – miškas,
upė, dangus ir dirva,
ežero krantas…–
viskas,
o viskas – tai Lietuva!

55 nugyventiems metams – 55 ąžuolai

Jau daugiau kaip trisdešimt metų, kai poetas Pranas Raščius  ilsisi Amžinybėje. (Mirė Vilniuje 1987 metų liepos 21-ąją). Įsigijęs vasarnamį Varėnos rajone, Puvočiuose, poetas čia praleisdavo daug laiko, mielai bendraudavo su vietiniais gyventojais, prisimindavo seną savo pomėgį – žvejybą, kartais prie Merkio su meškere galėdavo išsėdėti valandų valandas.  Kol dar jėgos neapleido, kol visai nepakirto sunki liga,  vis rašė, kūrė. Gimtajame Užpalių krašte apsilankydavo retokai, tačiau važiuodamas pakeliui visuomet užsukdavo ir į Svėdasus, čia pasivaikščiodavo, pravažiuodavo pro savąją mokyklą, pamėgtuosius ežerus. Būdavo laimingas, jei sutikdavo buvusių mokytojų ar klasės draugų. Ne vienas garbaus amžiaus svėdasiškis dar  prisimena Praną Raščių iš mokyklinių laikų: koks jis buvo draugiškas, kaip gerbė mokytojus ir tėvus, kaip mėgo literatūrą, gamtos mokslus, sportą. O kai susitikdavo, tai džiaugdavosi, kad garsus poetas nė kiek neišpuiko, liko toks pat paprastas, linksmas, kuklus, gebantis bendrauti žmogus…
Dar pačiame kūrybinių jėgų ir gyvenimo žydėjime 1982 metais išleistoje poezijos knygoje „Žemėje prie mėlyno dangaus“, eilėraštyje „Kai padangė nebešvies“, poetas taip nuotaikingai, be jokios blogos nuojautos, įsivaizdavo savo kelio baigtį:
Kopsiu aš į aukštą kalvą,
kai padangė nebešvies,
ir padėsiu sunkią galvą
ant puriausio debesies.
Ir užmigsiu palaimingu –
kaip vaikystėje – miegu.
Ir nuplauksiu – lingu lingu
virš garuojančių vagų.
Kai pasieksiu gimtą Linskį –
pasiversiu lietumi
ir nudulksiu ten, kur linksi
mano gluosniai mylimi.
O pagirdęs juos lig soties,
aš pavirsiu vėl Pranu,
ir – lankom, laukais rasotais
aplankyt draugų senų.
Spaus artojai ir sėjėjai
Mano dešinę tvirtai
–Tai netikėjom!
–Iš dangaus gal nukritai?
Aš patenkintas klausysiu
šito šurmulio brangaus
ir visiems,
visiems sakysiu:
–Taip, bičiuliai,
Iš dangaus!
Po ankstyvos Prano Raščiaus mirties geraširdžiai dzūkai, Puvočių gyventojai, prie įvažiavimo į miestelį aukštaičio poeto atminimui pasodino 55 ąžuolų alėją – po ąžuoliuką kiekvieniems jo nugyventiems metams.   
Poeto nebėra. O jo poezija tebeskaitoma. Ir tebeošia Svėdasų ežerai, tebedžiugina visų  širdis, suteikdami įkvėpimą  naujiems poetams. Beje, nuostabi Svėdasų krašto gamta įkvepia kūrybai ir vietinius literatus, kurių čia  net kelios dešimtys. Juos vienija  prie Svėdasų bibliotekos veikiantis literatų klubas „Sietuva“. Svėdasiškiai literatai jau išleido tris savo kūrybos rinktines, pavieniai autoriai  nuolat pradžiugina kūrybos  knygomis…