2012 m. Lietuvos kultūros sostinėje Anykščiuose kovo 29 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Sakralinio meno centre (Vilniaus g. 11, Anykščiai) įvyks Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) kūrybos parodos „SENOJI LIETUVA“ (veiks iki balandžio 20 d.) atidarymas ir KULTŪROS VAKARAS, skirtas dailininko M. Dobužinskio ryšių su jo protėvių dvaru šalia Anykščių esančiuose Dabužiuose atskleidimui.
2012 m. Lietuvos kultūros sostinėje Anykščiuose kovo 29 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Sakralinio meno centre (Vilniaus g. 11, Anykščiai) įvyks Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) kūrybos parodos „Senoji Lietuva“ (veiks iki balandžio 20 d.) atidarymas ir kultūros vakaras, skirtas dailininko M. Dobužinskio ryšių su jo protėvių dvaru šalia Anykščių esančiuose Dabužiuose atskleidimui. Kultūros vakaro metu Sakralinio meno centrui bus įteiktos JAV gyvenančios kultūrininkės ir meno mecenatės, J. Basanavičiaus premijos laureatės Marijos Remienės dovanotos skulptūros bei supažindinama su knygomis, kurias iš Dobužinskio protėvių dvaro išsaugojo dvarininkų palikuonis Artūras Šajevičius. Renginyje parodą pristatys menotyrininkė, parodos kuratorė Irena Dobrovolskaitė (LDM), koncertuos Anykščių muzikos mokyklos senosios muzikos ansamblis „PaVaNa“, kuriam vadovauja Lina Pipirienė.
Paroda „Senoji Lietuva“ pristato 1933-34 m. dailininko kelionėse po Žemaitiją ir kitose išvykose į Lietuvos provinciją sukurtus 37 piešinius ir akvareles. Piliakalniai, dvarai, Kryžių kalnas, bažnyčios, vienuolynai, sinagogos, koplyčios, varpinės, kryžiai perteikia krašto ir jo architektūros žavesį. Peizažai dokumentalūs ir meniški, atspindi tautines, laiko žymes, individualų miestelių charakterį, nuotaiką. M. Dobužinskis mėgo uždaras gatvelių ir skersgatvių perspektyvas. Dažnai tą patį motyvą kartodavo keliuose piešiniuose, fiksavo ne paradinius fasadus, bet netikėto žvilgsnio pagautas detales, mažus kiemelius ir didelių bažnyčių bokštus. Gaila, kad anykštietiškų vaizdų nėra, nors dailininkas kelis kartus buvo atvykęs į Dabužius, savo tėvonijos dvarą.
Pasaulyje pripažintas dailininkas Mstislavas Dobužinskis (1875–1957) Lietuvos visuomenei daugiau žinomas kaip scenovaizdžių kūrėjas. Valstybės teatre Kaune jis apipavidalino per 40 operos ir dramos spektaklių ir tuo pagrindė lietuvių scenografijos pradžią. Dailininkas garsėjo ir Paryžiaus, Londono, Romos, Neapolio, Briuselio, vėliau – Niujorko Metropoliten operos teatruose, bet neapsiribojo vien scenos meno kūryba. Jis tapė ir piešė lankytų miestų vaizdus, rengė parodas Europoje ir JAV. Pirmoji M. Dobužinskio darbų paroda Vilniuje buvo surengta 1908 m.
Dailininkas gimė 1875 m. Nižnyj Novgorode senos bajoriškos lietuvių kilmės šeimoje, kurios tėvonija – Dabužių dvaras netoli Anykščių. Į Lietuvą M. Dobužinskis atvyko dar vaikas, čia praleido paauglystę ir jaunystę. Pirmieji jo piešiniai gimė vaikštant po Trakus, Vilnių ir jo apylinkes. Vėliau jis piešė ir Kauną, keliavo, fiksavo Lietuvos miestelių, kaimų architektūrą, gamtos vaizdus. Prie Vilniaus motyvų jis vis grįždavo ir studijuodamas Peterburge, Miunchene, gyvendamas Paryžiuje, Niujorke. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ilgam sulaikė dailininką JAV. 1940 m. jis Bostone surengė savo parodą „Lietuva. Tapyba. Piešiniai“. Daugybė jo kūrinių taip ir liko Amerikoje. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį M. Dobužinskis praleido Europoje. Mirė 1957 m. Niujorke, palaidotas Paryžiuje. Po jo mirties sūnaus Vsevolodo Dobužinskio rūpesčiu kūrinių ciklas „Senoji Lietuva“ buvo parodytas Niujorke, vėliau paroda kartota ir Čikagoje.
Lietuvių fondas (JAV), kuriam vadovavo Stasys Baras, valdybos nariui Gediminui Balukui pasiūlius, nupirko šį Lietuvai labai svarbų dailininko palikimo rinkinį. 2006 m. Lietuvių fondo taryba, Vytauto Kamanto vadovaujama, kolekciją dovanojo Lietuvai ir 2006 ji buvo perduota Lietuvos dailės muziejui, kuris nuolat saugo ir parodose Lietuvos bei užsienyje eksponuoja unikalų dailės rinkinį (Lietuvoje jis buvo parodytas Vilniaus paveikslų galerijoje, Palangos gintaro muziejuje ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus Frenkelio viloje, taip pat eksponuotas Rusijoje – Rusų muziejuje Sankt Peterburge ir dailininko gimtinėje Nižnyj Novgorode, bei Minske – Baltarusijos nacionaliniame dailės muziejuje). Dabar bus eksponuojamas dailininkų protėvių žemėje – Anykščiuose.
2007 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus ir Europos Komisijos Pirmininkas José Manuelis Barrosas, atidarydami Vilniuje M. Dobužinskio piešinių parodą, ypač pabrėžė europinę dailininko kūrybos vertę. Europos Komisijos Pirmininko mintim, „paroda „Senoji Lietuva“ (…) – tai jaudinantis pasakojimas apie Lietuvos kultūrą ir laisvę branginančią tautą. Šiandien mes visi turime galimybę žavėtis maestro Mstislavo Dobužinskio talentu, kuris buvo vertinamas visoje Europoje – Paryžiuje, Neapolyje, Briuselyje – ir anapus Atlanto – Jungtinėse Amerikos Valstijose“. Respublikos Prezidento Valdu Adamkaus nuomone, „dailininko Mstislavo Dobužinskio piešiniai atskleidžia mums ne tik europietiškosios Lietuvos architektūros vaizdus, bet ir primena, koks sudėtingas likimas ištiko Lietuvos meną po didžiųjų XX a. istorijos kataklizmų, kurie ilgiems dešimtmečiams išdraskė Europą. (…) Mstislavo Dobužinskio piešiniai „Senoji Lietuva“ yra organiška, neatskiriama senosios Europos dalis, viena jos tapatybės formų. Ir kartu – tai baltiškojo pasaulėvaizdžio žemė“. Pasak Mstislavo Dobužinskio parodos „Senoji Lietuva“ koordinatoriaus Vilniuje, Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio, XX a. 4 deš. Mstislavo Dobužinskio įamžinti Lietuvos „provincijos kampeliai saviems, lietuviams, neatrodė kažkuo ypatingi – tiesiog mieli, malonūs, gražiai nupiešti. (…). Šiandien mes vertiname juos kitaip. Šiandien jie mums, be meninių privalumų, brangūs dar ir kaip tolstančios Lietuvos vaizdas“ (parodos katalogas, V. 2007, p. 11, 13, 15).
Dailininkas M. Dobužinskis ir Dabužiai (Anykščių rajonas)
Gyvendamas Peterburge, lietuviškosios savo kilmės įrodymus dailininkas M. Dobužinskis 1921 m. birželio 26 d. pateikė Lietuvos Respublikos konsuliniam atstovui, prašydamas suteikti Lietuvos pilietybę. Pagrindas, išdėstytas dailininko prašyme Lietuvos įgaliotajam diplomatui RTFSR optavimo klausimu, – jo lietuviška kilmė, kuri taip įvardinta rašte: „Iš čia pateiktos 1819 m. gruodžio 13 dienos „Išrašo iš bajorų knygų apie Januškevičiaus – Dobužinskų giminės kilmę“ kopijos matyti, kad Dobužinskių giminė, kuri lietuviškuose aktuose minima nuo 1532 metų, valdė sodybas Ukmergės ir Upytės pavietuose buvusioje Lietuvos – Vilniaus gubernijose. (…) Šitame dokumente minimas ir mano senelis Juozas (Dobužinskis). Jo mažametystės metais šeimos sodyba perėjo kitiems giminaičiams; nuo 1797 metų jis tarnavo Lietuvos pašte, o vėliau, perkeltas į miškų ir karinę žvalgybą, daugiau kaip 35 metus tarnavo karininku Vitebsko, Mogiliovo ir Kijevo gubernijose. Mano senelis Aleksandras (Dobužinskis), taip pat minimas tuose dokumentuose, tarnavo karinėse dalyse Peterburge ir daugelyje metų Lietuvos Brastoje“ (Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 30, ap. 1, Nr. 41). Šie ir kiti argumentai buvo pripažinti tikrais įrodymais. Taip ne tik Rusijoje, bet ir Europos didmiesčiuose pripažintas dailininkas tapo Lietuvos Respublikos piliečiu. Dailininko sūnus Vsevalodas atsiminimuose yra rašęs, kad „mano protėviai šimtmečiais gimdavo ir mirdavo Lietuvoje ir, nors kalbėjo lenkiškai, buvo Lietuvos patriotai. Beje, mano tėvo prosenelis, Juozas Dabužinskis, kuris, mažas likęs našlaitis, neteko tėvų palikimo, buvo išauklėtas Rusijoje ir pasidarė vėliau aukštu intendantūros valdininku Petrapilyje, į klausimą, ar jis esąs lenkas, atsakė: „Ne, esu lietuvis.“ (Dobužinskis V. Prisiminimai apie tėvą, Niujorkas, 1874, gruodžio 19, rankraštis).
Pats M. Dobužinskis ne kartą lankėsi tėvonijos dvare Dabužiuose. 1929 m. spalio 27 dienos laiške žmonai dailininkas M. Dobužinskis rašo: „Tik ką grįžau – iš Dabužių! Ir pagaliau tai atsitiko – esame protėvių žemėje! (…) Supranti, man buvo taip malonu, lyg būčiau įvykdęs kokią šventą pareigą“. Dailininkas nuolat grįždavo prie Dabužių dvaro temos, detaliau paaiškindamas labai svarbius faktus ir aplinkybes. Štai po daugelio metų atsiminimuose dailininko parašyta: „Dabužius, kuriuos nuo 1532 metų valdė mūsų sena giminė, dėl įvairių šeimyninių ir kitokių nesusipratimų (…) jie perėjo į kitų savininkų rankas, ir atgauti dvarą buvo neįmanoma. Mano tėvas ir vienas dėdžių, o vėliau ir aš pats daug kartų lankiausi Dabužiuose, o 1932 metais, per mūsų giminės 400 metų jubiliejų, tuometinė dvaro savininkė senutė Strachova, pas kurią šventėme tas metines, pasiūlė man sudaryti dovanojimo aktą tos protėvių žemės sklypui, bet staiga mirė ir nesuspėjo to padaryti“.
Šios dvarininkės palikuonis pedagogas Artūras Šajevičius, gyvenantis Anykščiuose, išsaugojo unikalius Dabužių dvaro istorinius dokumentus, nuotraukas ir dalį dvaro bibliotekos (lenkų ir rusų klasika, pradedant XIX a. Varšuvoje ir Rusijos sostinėse išleistais Adomo Mickevičiaus, Aleksandro Puškino raštų originalais ir baigiant Vakarų Europos literatūra – populiariaisiais Aleksandro Diuma romanais originalo kalba). Dalis išlikusių leidinių iš A. Šajevičiaus bibliotekos bus eksponuojama parodoje.