Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, griūnant kolūkiams, į atsikuriančių ūkininkų sodybas sugrįžo bėriai, sarčiai, palviai… Susigrąžinę žemę, negalintys ar nenorintys įsigyti traktorių, į savo ūkelius kaimo žmonės parsivesdavo arklį. Kaip kaimo žmogui be jo suarti žemę, parsivežti malkas, nuvažiuoti į parduotuvę, pas daktarą ar į bažnyčią? Kur dar įvairios pramogos ir šventės! Net „mandriausi” miestiečiai į vestuves ar krikštynas besididžiuodami dardėdavo arklio traukiamu vežimu. „Jis turi arklį”, – su pasididžiavimu ar net menka pavydo gaidele apie kaimyną sakydavo Lietuvos Atgimimo laikotarpio sodiečiai.
Laikmetis, nauji įstatymai, sparčiai besikeičianti demografinė situacija pakeitė lietuvių ūkius. Stambių ūkininkų kiemuose arkliukus pakeitė užsienietiška technika. Arklius tebelaiko tik nepataisomi idealistai.
Tačiau tikime, kad daugelio iš mūsų namuose yra nuotraukų, kuriose užfiksuota ne tik šeimos istorija, bet ir naujausių laikų „arklių renesansas” – arimas, šienapjūtė, bulviakasis, arkliuko kaustymas ar šventės.
Arklio muziejus kviečia pasidalinti Nepriklausomos Lietuvos arklininkystės raidą menančiomis nuotraukomis, prisiminimais, vaizdo įrašais, įvairiais dokumentais ir eksponatais. Kartu prisidėkime prie žmogaus ir žirgo draugystės atminties išsaugojimo. Visa surinkta medžiaga papildys Arklio muziejaus rinkinius ir taps virtualia paroda „AŠ TURĖJAU ARKLĮ”.
Medžiagą muziejui prašome siųsti paštu į Arklio muziejų: Muziejaus g. 4, Niūronių k. Anykščių r. Arklio muziejus. Jei nuotraukos, įrašai ar dokumentai yra suskaitmeninti, juos siųsti el. paštu arkliomuziejus@gmail.com