Labiausiai patiko bendrauti su žmonėmis

Ilgametė Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyriaus renginių organizatorė Aldona BAGDONIENĖ Vaitkūnams atidavė keturiasdešimt savo gyvenimo metų – tiek laiko moteris kaime dirbo kultūrinį darbą: statė spektaklius, šokius, organizavo įvairias šventes, sumanė įkurti talentų sambūrį „Ieškokim deimančiukų savyje ir šalia savęs“, o dabar išėjo iš darbo.
Jos ir sutuoktinio – žurnalisto, fotografo, kultūros organizatoriaus Vytauto Bagdono – iniciatyva Malaišiuose kasmet teikiama respublikine tapusi „Vaižganto“ premija.

Kultūros centro Vaitkūnuose greičiausiai neliks

Daugiau nei pusę gyvenimo dirbusi kultūrinį darbą, visą laiką buvusi su žmonėmis ir žmonėms, A. Bagdonienė apsisprendė, kad jai laikas pailsėti. Ar neskaudėjo širdies palikti darbą, žmones, su kuriais šitiek metų teko bendrauti, bendradarbiauti?
„Po teisybei, tai skaudėjo. Labai sunku buvo apsispręsti, labai gaila viską palikti. Bet ateina laikas, kai reikia ir pailsėti. Ir šeima pradėjo barti, ir pati supratau, kad jau reikia stabdyti. Žinoma, kad labai gaila, įpranti ir atrodo, kad negali gyventi kitaip. Bet, pasirodo, įmanoma, apsipratau, dabar jau gerai“, – prieš du mėnesius į poilsį išėjusi kalbėjo A. Bagdonienė.
Paklausta, ką po savęs paliko, ponia Aldona atsiduso: „Žinokite, nieko nepalikau. Pas mus yra avarinis pastatas. Jau ne kartą buvo spręsta, ką su juo daryti. Anykščių kultūros centro direktorė (Dijana Petrokaitė – aut. past.) kalbėjo, kad, kol Bagdonienė dirba, skyrių dar laikykim, bet dabar, man išėjus, turbūt darbuotojo nebeieškos, nes sąlygų ten dirbti nėra. Pastatas irsta, jame nėra nei vandens, nei šildymo. Pati salę prieš kokį renginį bandydavau pašildyti pečiumi… Bet sąlygos yra labai blogos“, – apie griūvantį kultūros namų pastatą kalbėjo A. Bagdonienė ir teigė nemananti, kad pastatas dar bus gaivinamas: tam reikėtų per didelių investicijų.
„Pastaruoju metu buvo jau taip, kad į salę nebegalėjau nieko pasikviesti, kaip kad būdavo anksčiau. O anksčiau kokių tik koncertų joje būdavo! Remontuoti to pastato turbūt neįmanoma, jis yra kolūkio laikų, 1960-ųjų metų, didžiulis, trijų aukštų. Valdžia vis pasižiūri – ir vienas meras, ir kitas meras – bet taip nieko ir nenusprendžia: ten turbūt reiktų milijonų… Manau, būtų pigiau pastatyti kokią grytelę kaimeliui. Dabar galvoja perkelti muziejų į netoliese esantį Kunigiškių kaimą. Ten yra remontuojamas muziejus, tai turbūt Kunigiškiuose padarys visą kultūros židinį. Be to, netoli yra Svėdasai, galbūt prijungs mus prie Svėdasų“, – apie Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyriaus likimą kalbėjo ilgametė jo vadovė.

Spektaklių trūks…

A. Bagdonienė sakė, kad visoje kultūrinėje veikloje jai mieliausia – bendravimas su žmonėmis. „Man šito reikėjo. Esu toks žmogus. Dar anksčiau, kai kultūros namai buvo šildomi, kai būdavo daug veiklos, buvo ir meno vadovės: viena, paskui kita. Gyvenimas virė. Dirbau, tiesa, su pertraukomis, vienu metu gal 5 metus nedirbau, buvau prisiprašius, kad mane įdarbintų valytoja. Tuomet skyriuje buvo meno vadovė, bet ji ilgai nedirbo ir aš vėl turėjau grįžti“, – apie savo darbą Vaitkūnų kultūros namuose pasakojo moteris.
„Turėjau komandą, žmones, į kuriuos galėjau atsispirti. Vienas ten nieko nepadarysi. Ėjau, žiūrėjau, dariau. Man, beje, vyras visą laiką be galo padėjo, – kalbėjo ponia Aldona, – pagrindinis mano darbas buvo su dramos kolektyvu. Mes bendrai sueidavom ir pastatydavom kokį spektakliuką. Didelių pasiekimų tikrai neturėjom, bet ir nebuvo tokio tikslo. Anksčiau dar dalyvaudavome apžiūrose, kol buvo sąlygos. Kai sąlygų nebebuvo, repetuodavom namuose. O vaidinimui, kai namie išmokstam žodžius, reikalinga juk scena. Tai, būdavo, einam į tą sceną, šąlame… Bet kiekvienais metais vis tiek pasistatydavom spektakliuką, kad pasirodytume kaimo žmonėms“.
A. Bagdonienė sako, kad daugiausia su savo aktoriais mėgdavo įvairias komedijas vaidinti. „Ir tiek įpratom, kad reikia spektaklį pastatyti… Dabar žmonės mane sutinka, sako, Dieve, kaip gaila, vis tiek pamatydavom kažką, susitikdavom. Svarbiausia ne tiek, kad vaidina, o kas vaidina – juk ant scenos – savi. Norinčių susieiti, manau, būtų ir dabar“, – kalbėjo spektaklių režisierė.
Anksčiau, kaip A. Bagdonienė sakė, turėjo ir senjorų šokių kolektyvą. „Šokdavom, net rajoninėj dainų šventėje dalyvaudavom. Vietoje, Svėdasuose, Rokiškyje, Kupiškyje pasirodydavom. Iki pat galo net ir Naujuosius metus sutikdavom šitoje šaltoje salėje. Pavadinome šituos sutikimus „Naktišokiais“ – sueiname, kas prieš 12, kas po, ir šokame per naktį. Žmonės ateina, bendrauja, šoka – juk pabosta vien tik prie stalo sėdėti. Tik mums truputį sutrukdė karantinas, o šiais metais, kaip juokauju, turbūt pirmą kartą Naujuosius namie sutikau…“ – šiltai apie savo kaimo bendruomenę pasakojo ją daugelį metų draugėn suburdavusi A. Bagdonienė.

Mieliausias spektaklis – pastatytas pagal mokytojo pjesę

O spektaklius A. Bagdonienė labiausiai mėgo statyti pagal lietuvių autorių kūrybą. „Kazys Saja, Juozas Grušas, Augustinas Gricius – šie mėgstamiausi. „Savo spektakliams aktorius visą laiką kviesdavau, nes jau žinau, kas gali vaidinti. Yra tokių, kaip mūsų bendruomenės pirmininkas – jis labai labai seniai vaidina, net negaliu pasakyti, kiek metų. Dažniausiai vaidina tie patys žmonės. Tik dabar vieną kitą įtraukdavom, jei labai reikdavo. Yra Vytas Balaišis, daug metų vaidinantis, Angelė Belousienė taip pat senbuvė. Tai yra žmonės, kuriems šito reikia“, – šiltai apie savo teatro aktorius atsiliepė jo įkūrėja.
Mėgėjų teatrą, beje, A. Bagdonienė įkūrė vos tik atsikrausčiusi iš gimtojo Labanoro gyventi į Vaitkūnus.
„Aš 1981 metais čia pradėjau dirbti ir pirmasis mano spektaklis buvo pagal K. Sajos kūrinį „Palangos liūtas“. Nuo tada ir prasidėjo šis mano kelias, – prisiminė moteris, – bet buvo ir pertraukų. Kai kuriais metais su suaugusiais nestatydavom spektaklio, bet padarydavom su vaikais. Kelerius metus jiems stačiau spektaklius. Paskui, būdavo, kažkas sutrukdydavo, tai „premjera“ neįvykdavo… Bet dažniausiai stengdavomės parengti kažką nauja. Dabar mano aktoriai pasigenda veiklos, sako, taip nuobodu… Esmė ne ta, kad kažką labai nuveikdavom, visas žavesys yra tai, kad sueini, pabendrauji. Tapome kaip šeima“.
Spektaklių, kaip A. Bagdonienė sakė, yra pastatyta išties nemažai, apie penkiolika. „Pats mieliausias spektaklis? Buvo toks. Aš mokiausi Molėtuose, esu iš Labanoro. Ir buvo ten toks lietuvių kalbos mokytojas Algimantas Meilus, jau iškeliavęs Anapilin. Ir kažkada, gal prieš penkerius metus, būdama Utenos bibliotekoje, matau: išleista jo pjesių knygutė. Pasirinkau vieną jo pjesę, pavadintą „Reketas“, ir pastačiau pagal ją spektaklį. Tas spektaklis buvo man labai mielas. Gal dėl to, kad tai buvo mano mokytojo parašyta.
Bet šiaip visi spektakliai man yra mieli“, – apie savo darbo vaisius kalbėjo renginių organizatorė. A. Bagdonienė teigė, kad, dirbdama kultūrinį darbą, ji visuomet stengdavosi suorganizuoti tai, ko žmonėms iš tiesų reikia, kas jiems yra įdomu. Viena tokių kasmetinių švenčių – tai Derliaus šventė, vykstanti kiekvienais metais.
„Aš nedarau to, ko žmonėms nereikia. Derliaus šventė yra laukiama. Sueinam po darbų, Kunigiškių seniūnaitis net kokią avį papjovęs atsiveža! Dar, būdavo, pasiprašau, kad šiose šventėse kas pagrotų. Labai smagūs tokie suėjimai“, – apie jaukius pasibuvimus su savo kaimo žmonėmis pasakojo A. Bagdonienė.
Ji pridūrė, kad kasmet organizuojamos ir Užgavėnių, Joninių, Tautiškos giesmės šventės, susibūrimai.

Vienas laukiamiausių renginių – „deimančiukų“ sambūris

Dramos, šokių kolektyvai – ne vienintelė veikla, kuria užsiimdavo renginių organizatorė. Viena tokių, kuri tapo kone respublikine – tai talentų sambūris „Ieškokim „deimančiukų“ savyje ir šalia savęs“, kasmet į Kunigiškius, Vaižganto muziejų, sukviečiantis nemažą būrį žmonių.
„Kartu su muziejumi, jei neklystu, jau 13 metų organizuojame šį talentų sambūrį. Su Vytautu (Bagdonu, sutuoktiniu – aut. past.) renginuką sugalvojom. Į renginį suvažiuoja žmonės parodyti savo talentus – kas ką sugeba. Gal kas rezga, kas mezga. Gal kažkas piešia, šoka, dainuoja ar groja. Ir kiekvienais metais talentų vis daugyn ir daugyn. Iš pradžių užtekdavo Svėdasų krašto talentų, po to atvažiuodavo ir rokiškėnai, kupiškėnai, dabar – ir Vilnius, ir Kaunas atvyksta. Žmonės taip nori pasirodyti, taip džiugu! Žiūrėk, močiutės servetyčių primezga, atsineša parodyti, kažkas padainuoti nori. Net himną šio sambūrio turim sukūrę. Kasmet jį darome liepos mėnesį, jau prieš renginį žmonės skambina ir klausia, ar bus, kada bus“, – aktyviais dalyviais džiaugėsi moteris ir pridūrė, kad šiame sambūryje gali dalyvauti kiekvienas, kas tik nori.
„Čiagi, žinote, to profesionalaus lygio nėra, kažkokių reikalavimų – taip pat. Todėl kiekvienas gali parodyti, kas ką sugeba. Pernai atvyko moterėlė iš Rokiškio rajono, Panemunėlio, sako, noriu su armonika pagroti. Ir pagrojo mums porą kūrinių, buvo labai gražu! Išdalijame žmonėms diplomus.
Labai nori žmonės šio renginio, jis tarsi įaugo. Gal pirmais metais ir buvo sunku įtikinti, kas čia vyks, kas per dalykas. Bet kai pradėjom plėstis, sambūris tapo kaip savaime suprantamas dalykas. Pernai bijojom, kad gal dėl „koronos“ niekas neatvažiuos, bet suvažiavo, ir daug. Būna ir per šimtą, ir per 150 dalyvių“, – pasisekusiu projektu didžiavosi viena jo iniciatorių ir sumanytojų A. Bagdonienė.

„Vaižgantinės“ į Malaišius sutraukia lankytojus iš visos Lietuvos

„Vaižgantinės“, praėjusiais metais vykusios jau tryliktą kartą, – taip pat A. ir V. Bagdonų „kūdikis“. Tai lietuvių literatūros klasiko, kanauninko Juozo Tumo -Vaižganto gimtajame Malaišių kaime organizuojamas respublikinis renginys, kuriame pagerbiami nusipelnę meno ir kultūros žmonės.
„Vaižgantines“ irgi abu su Vytautu sugalvojom, tapo renginys respublikinis. Anksčiau teikdavo premiją tai Svėdasuose, tai kažkur prie ežero, tai bažnyčioje, muziejuje… Mes pagalvojom: darykim Malaišiuose, Vaižganto gimtinėje. Ir padarėm! Ir jau 13 metų į Malaišius suvažiuoja žmonės, laureatus apdovanoja. Sugalvojom ir savo laureatą Mažąja premija apdovanoti – mūsų, Svėdasų kraštui, nusipelniusį žmogų. Visi įprato „Vaižgantines“ paminėti, todėl į Malaišius atvažiuoja, koks bebūtų oras. Pagerbiame ir patį Vaižgantą“, – apie dar vieną didelį renginį, kuris yra žinomas visoje Lietuvoje, pasakojo A. Bagdonienė.

Kaime jaunimas likti nenori

Paklausta, ar neteko per šitiek darbo metų susidurti su sunkumais, A. Bagdonienė pasakojo: „Aš turėjau labai didelį palaikymą iš Anykščių kultūros centro. Man labai padėdavo. Aš juk nebuvau specialistė, o reikėjo susirinkti šokių kolektyvą, mokyti šokti. Ir mane kultūros centro darbuotojai išmokė ir kaip tuos šokius pastatyti, ir viso kito. Sunkumų nebuvo tik kolūkio laikais: ten būdavo tai komjaunimas, tai profsąjunga, o kai visa tai baigėsi, pasidarė ypač sunku. Atjungė šildymus, sąlygos tapo prastos ir dirbti turėjau sunkiai. Kartais, pripažinsiu, dirbau iš patriotizmo, gal – net iš reikalo. Bet vis galvodavau, kad kaip čia viską paliksi, gaila, reikia dirbti. O juk esu jau pensijoj…“
Paklausta, ar Vaitkūnuose gyvenantis jaunimas galėtų bei norėtų dirbti kaimo labui, jį „kultūrinti“, A. Bagdonienė teigė abejojanti: „Galbūt ir atsirastų vienas kitas. Bet labai abejoju, nes jaunimas nelabai nori likti kaime. Pasižiūriu, kiek jau išvažiavusių gyventi į miestus arba dirbti važiuojančių į miestą. Aš pati dirbau su vyresniais žmonėmis, o jaunimą sunku būdavo pritraukti. Dar anksčiau, kai buvo šokiai, būdavo ir jaunimui įdomiau. Bet dabar turbūt, kaip ir visur, – jaunimo paprasčiausiai nėra, kaimai nyksta“, – apgailestavo pašnekovė.

Agronome netapo

A. Bagdonienė prisiminė, kad ne tik Vaitkūnuose buvo aktyvi renginių organizatorė – jau mokykloje panelė Aldona Maigytė ir šoko, ir dainavo, ir vaidino, ir, kaip pati sako, visur buvo, kur tik reikėjo. „Traukė mane tokia veikla. Bet nepasirinkau šitos sferos, tapau agronome. Kai atėjau čia, į Vaitkūnų kolūkį, kultūros namai buvo tušti. O man reikėjo darbo. Tuomet ir pasiūlė padirbėti kultūros namuose. Lankiau kultūros darbuotojų kursus tobulinimosi institute Vilniuje. Aš negalvojau dirbti šitoje srityje, galvojau tik eiti į saviveiklininkus. Dirbau laikinai, kol atsiras darbuotojas, bet tempiau tempiau ir ištempiau iki galo. Pagal specialybę teko dirbti šešerius metus Raguvėlėje. O Anykščių krašte iš Molėtų rajono atsiradau ištekėjusi. Vytautas čia kolūky dirbo, čia likau ir aš“ ,– apie jaunystės pasirinkimus papasakojo A. Bagdonienė.

Geriausias patarėjas – vyras

Jau keturiasdešimt metų A. Bagdonienė koja kojon žengia su savo gyvenimo žmogumi – žinomu žurnalistu, fotografu, kraštotyrininku Vytautu Bagdonu. Ar, abiem dirbant kultūrinį darbą, tekdavo vienam kitą pakritikuoti, duoti vienas antram patarimų?
„Ištisai! Ištisai vienas kitam patarinėjam. Jei sugalvodavau kokį renginį ar rašydavau scenarijų, tai jo vis klausdavau, ką dar padaryti, ką dar patartum. Dukra taip pat daug pataria. Vienas visko nepadarysi. Ir jis, kai kažką daro, klausia manęs patarimų. Ir aš jam padedu. Dirbam abu kartu ir tas kultūrinis darbas buvo abiejų. Abu dirbome šitam kraštui. Pasitardami. Su kuo gi daugiau pasitarsi? Renginys praėjo. Tik su juo aptarsi. Buvai, matei, tai sakyk, kiek parašytum? Žinokit, kitas galbūt nedrįsta pasakyti teisybės, o savas visąlaik pasakys. Aš jam viską pasakydavau, jis – man. Visą laiką ranka rankon. Ir man be jo būtų buvę sunku, ir jam turbūt be manęs. Kiek galėjau, tiek padėjau – ir muziejuje, ir renginius kartu darydavom. Taip pat jis be galo padėdavo man“, – atradusi puikiai tikusią savo gyvenimo puselę, džiaugėsi A. Bagdonienė.
A. ir V. Bagdonai užaugino dukrą Simoną, kuri, pasak moters, toli nuo kultūros nepabėgo. „Dukra baigė magistrantūrą ir dirba Kaune, spaustuvėje, jos specialybė – literatūra ir leidyba. Bet vis tiek, kaip sakau, su kultūra nesusipykusi. Ji pas mane ir vaidinti eidavo“, – kalbėjo moteris.

Laiko lieka ne tiek ir daug

A. Bagdonienė, išėjusi į pensiją, sakė tikėjusis, kad atsiras marios laiko sau. Tačiau moteris juokiasi: pasirodo, to laiko vis tiek nepakanka! Kaime yra daugybė darbų, tik spėk suktis.
„Mano didžiausias pomėgis – gėlininkystė. Mano namuose tų gėlių tiek daug! Ir pykstu ant savęs, bet vis tiek nieko negaliu padaryti. Nebijau ir žemę „knisti“, daug sodinu. Taip pat mezgu, labai mėgstu skaityti. Sakiau, kad, kai išeisiu į pensiją, tiek laiko turėsiu! Bet žiūriu, kad aš jo visai neturiu! Tai tą griebi, tai aną – kaime daug darbų. Ateis pavasaris, vėl eisiu sėti, sodinti“, – apie savo pomėgius bei planus papasakojo dabar jau buvusioji Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyriaus renginių organizatorė Aldona Bagdonienė.