„Laimė ir garbė ilsėtis tėvynėje…‘‘

Šių metų Miesto šventės, Pasaulio anykštėnų VII suvažiavimo dienomis Anykščių XIX a. kapinėse prie koplyčios buvo atidengtas Kalifornijos Los Andželo ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetų profesoriaus emerito mecenuotas paminklas čia palaidotų senųjų anykštėnų atminimui, iškilmingą ceremoniją stebėjo šimtai anykštėnų. Ko gero, kai kas tik tada sužinojo, kad šioje teritorijoje, kurioje jau buvo bepradedančios plyšoti estrados garso kolonėlės, ilsisi sentėvių kaulai.
Profesorius Algirdas Avižienis apie senasias kapines ir čia palaidotų anykštėnų įamžinimą kalbasi su rašytoju Rimantu VanagU.

– Koks šių kapinių vaizdas įstrigęs Jūsų atmintyje?  

– Šios Anykščių kapinės mano vaikiškoj atminty labai ryškios, nes slūgsojo tiesiai prieš mūsų namų langus. Koplyčia, kryžiai, medžiai, klaidžiojantys šešėliai… Kai vasarą tėvų šeima atvažiuodavo į Anykščius atostogų, pirmiausia kapines ir pamatydavom. Dieną dar nieko, bet pritemus Kauno vaikams jos atrodydavo paslaptingos ir baisios, stengdavomės pro jas nevaikščioti arba apeidavom lanku, per javų lauką. Žinojom, kad jose palaidoti ir mūsų artimieji – jų kapai, kiek pamenu, buvo panašiai toj vietoj, kur dabar paminklas, netoli tvoros, tik toliau nuo gatvės. Bet kaip atrodė paminklai ant artimųjų kapų, kokio dydžio jie buvo, jau išdilo iš atminties. 

– Jūsų gyvenimo odisėja – audringa, spalvinga, kupina įvykių ir atradimų. Dar tais laikais, kai Lietuva nė nekvepėjo Sąjūdžiu, jau įsigudrinote aplankyti Lietuvą, tėviškę, artimųjų kapus. Kaip tai įvyko, kokiomis aplinkybėmis?  

– Pirmą sykį atvykau į Anykščius 1968-aisiais, praėjus 44 metams nuo šeimos pasitraukimo į Vakarus. Tada Vilniaus universitete paskaičiau paskaitą, ir leidimas aplankyti Anykščius bei savo gimines, matyt, buvo savotiška sovietinės valdžios kompensacija už tą paskaitą. Džiaugiausi gavęs progą nuvykti į Pečiulių kaimą, kur radau iš tremties grįžusią savo „auklę“ pusseserę Teofilę Žemaitytę-Šližienę su šeima ir tetą Julę. 

O štai senųjų Anykščių kapinių neberadau nė ženklo. Man tai buvo labai skaudi staigmena – kaipgi šitaip? Galima buvo išsaugoti tuos senovinius paminkliukus – gal jie ir nebuvo labai meniški, betgi tai dalis mūsų kultūros ir istorijos. Kryželiai, akmenys, vardai ir pavardės, datos. Deja, deja – vėliau sužinojau, kad antkapiai buvo sudaužyti ir supilti po tiesiamu keliu kaip skalda… Iki šiol nemalonu tai prisiminti.

– Dabar jau turite kur padėti gėles, uždegti žvakutes savo seneliams ir proseneliams. O naujosios kapinės – kam Vėlinių vakarą uždegsite žvakutes jose? 

-Naujesniosiose Anykščių kapinėse palaidoti kiti mūsų giminės – senelė Ona Černiauskaitė-Avižienienė, prie jos atgulė duktė Julija su vyru Adomu Žemaičiu. Mano tėvai, gyvendami Amerikoje, nė nedrįso svajoti apie tokią laimę, kad jų kauleliai kada nors bus perkelti ten, kur privalo būti – į savo gimtinės žemę. Neįsivaizduojat, kiek karo išblaškytų tautiečių būtų palaikę tai didele garbe ir laime! 

Viskas pasikeitė, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, man pradėjus dirbti pirmuoju atkurtojo Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi. Tada su seseria ėmėm planuoti, kaip ir kada atvežus tėvų palaikus. Pagaliau sulaukėm tinkamo meto: urnos su tėvų palaikais buvo iškilmingai perlaidotos Anykščiuose 2004 metų liepą. Lietuvos kariuomenės majoras Antanas Avižienis su žmona Stase dabar ilsisi prie kelio, kuriuo 1919 metų gegužės 19 dieną jis įžengė į Anykščius kaip išvaduotojas.

O pačiose naujausiose Anykščių kapinėse ilsisi mums labai artimi Šližių giminės žmonės, jau minėtoji Teofilė, dar prieš karą prižiūrėjusi mane ir sesutę, paskui savo noru iškeliavusi paskui vyrą į Sibiro tremtį, vėliau pasitikusi mane Lietuvoje…  

– Didelę gyvenimo dalį gyvenęs JAV, puikiai žinote amerikietišką kapų kultūrą, tenykštes mirusiųjų pagerbimo ir atminimo tradicijas. Ar jos labai skiriasi nuo mūsiškių?

-Amerikietiškos ir lietuviškos kapinės gerokai skiriasi, tad jose ir jautiesi skirtingai. Amerikoje katalikų kapinės – atviros, labai gerai prižiūrimos, bet kuklios, o Lietuvoje – antkapių ir kryžių miškas, akmenų muziejus… Prisimenate Los Anželo katalikiškas Šv. Kryžiaus kapines? Vaizdingi kalvos šlaitai su preciziškai apkirpta žole, su vienodomis akmens ar metalo plokštėmis – visi lygūs, visiems vienoda pagarba, paminklas jokiam mirusiajam negali būti aukštesnis ar didesnis – tai reglamentuoja specialūs įstatymai. Bendruomenės paprastai turi vieną didelį centrinį paminklą, o visi kiti aplinkui – panašūs kaip vandens lašai. Šiose kapinėse daug lietuvių, jie stengėsi laidotis arčiau savųjų – ir numirę norėjo likti viena tauta. Lankydami vienus kapus, guldėme gėles ir ant gretimų, prisiminėme vieni kitus…     

– Lietuviams nuo seno būdingas mirusiųjų kultas, kapinės – šventa vieta su atitinkamais pagarbos ir liūdesio simboliais, kai kada netgi gana prabangiais, įmantriais. Kaip juos vertinate?   

-Istoriniams simboliams teikiu labai didelę reikšmę, o tėvynės simbolikai – ypač. Tai tęstinumo, dvasingumo simboliai ir ženklai. Visi turi žinoti ir matyti, kas lietuviui brangu – tai jo namai, šeima, gimtoji žemė, kalba. Mūsų protėviai, mūsų šaknys! Pasaulyje esama tautų, kurios savo artimųjų atminimui netgi įrengia šventyklėles namuose – kad savieji visą laiką būtų kartu. Tai labai svarbu – jausti, jog esi ne plyname lauke, jog tave nuolat stebi ir globoja artimųjų akys…          

– Manyčiau, jau seniai metas Anykščiuose parengti leidinį su nuorodomis, kur palaidoti žymiausi visų atmenamų laikų anykštėnai, kad kiekvienas norintis galėtų rasti jų kapus, pagerbti juos, pasimelsti prie jų. Ką apie tai manote Jūs?

– Kol kas ant mudviejų su seseria Aldona sumanyto, skulptoriaus Antano Žukausko sukurto paminko plokštės surašyti tik mūsų proprosenelių, prosenelių ir senelių pavardės. Tai tik pradžia. O kiek mes žinome čia palaidotų anykštėnų vardų ir pavardžių? Tai išsiaiškinti nėra taip sunku – juk tebeegzistuoja Anykščių bažnyčios mirusiųjų metrikos knygos, daug duomenų galima rasti ir Vilniuje esančiame Istorijos archyve. Laukia tomų tomai su lotyniškais, lenkiškais, rusiškais įrašais, kažkas turėtų juos atsidėjęs pastudijuoti. 

Taip pat reiktų pakviesti visus dabartinius anykštėnus, kad surašytų savo artimųjų pavardes. Netoli paminklo pastačius dailų stendą su nuolat papildomu čia palaidotų anykštėnų sąrašu, būtų gražus paminklo pratęsimas, praeiviams žalia veja šalia koplyčios nebeatrodytų vien tuščias laukas. Mudviejų su seseria sumanytas A. ir A.A. Avižienių labdaros ir paramos fondas pasiryžęs prisidėti prie šio projekto įgyvendinimo. 

– Dėkoju už pokalbį. Ramiai teplasta švieselės viršum visų išėjusių anykštėnų kapų…