Ričardas BANYS, Panevėžio rajono Vadoklių parapijos klebonas, svėdasiškis
Visai neseniai apie žmogiškąją laimę nutuokiantys ekspertai ir laimės statistika paskelbė, kad Lietuva Pasaulio laimės ataskaitoje rikiuojasi 19-oje vietoje. O mūsų jaunimėlis, pasirodo, yra… laimingiausias pasaulyje. Tik kaži, kur ta jaunimo laimė gyvena Lietuvoje, kai įvairios psichologinės pagalbos telefoninės linijos fiksuoja didelius jaunų žmonių skaičius, rodančius, kad sužeistų sielų yra daugiau negu sveikų. O jauno žmogaus siela yra labai jautri. Ji gali labai greitai būti sužeista paprasčiausio konflikto, patyčių, nepilnavertiškumo kompleksų ir desperatiško noro visa tai kažkaip paslėpti ar užmaskuoti. Jei Lietuvos jaunimas yra tikrai laimingiausias pasaulyje, tai norisi tikėti, kad ta jaunatviška laimė atsiranda savo natūraliomis formomis ir išgyvenama objektyviai ir natūraliai. Tačiau kodėl tarp jaunimo taip masiškai ir bauginančiai plinta įvairios svaiginimosi priemonės, tarp kurių yra ir narkotinės medžiagos? Negi dėl jų poveikio jaunas žmogus pasijaučia tikrai laimingas? Mano gyvenime sutikti jauni ir narkotikus vartojantys žmonės yra prisipažinę, kad narkotinės medžiagos sukelia tokį tariamos laimės pojūtį, kad realiame pasaulyje tokios savijautos niekur nepatirsi. Tačiau tokia „laimė“ ir jos pajutimas nėra ilgalaikiai. Dar neteko girdėti, kad vis aktyviau narkotines medžiagas vartojantys žmonės gali būti dar labiau laimingi. Statistika rodo baisius skaičius, kurie grėsmingai kalba apie beprasmes mirtis nuo narkotikų. Gaila, kad iš to nepasimokoma. Tačiau manau, kad žmogus – jaunas ar ne, – išsivadavęs iš žudančių narkotikų nelaisvės, tikrai gali pasijausti laimingas, nes gyvenimas – tai laimė, o norėti gyventi – tai norėti jaustis laimingu. Jei žmogus nebenori gyventi, kokia gi čia laimė? Gaila, kad Lietuva, šalia laimingais save laikančių žmonių, turi skaudžią savižudybių ir savęs žalojimo statistiką. O juk viskas prasideda nuo jausmo, kurį vadiname džiaugsmo praradimu. Kai žmogus pradeda nebejausti jokio džiaugsmo, o vien tik varginančią veiklos ir darbų rutiną, nešančią pilką kasdienybę, turėtų kuo greičiau susivokti, kad toliau taip gyventi negalima. Į pagalbą gali ateiti paprasčiausi geresnės savijautos „vaistai“ – tai pasidžiaugimas paprasčiausiais, mažais, bet maloniais dalykais. Štai, kad ir šaltą, lyjančią dieną sėdint ir keikiant pasaulį – gal vietoje viso to geriau pasidaryti puodelį naminės kavos ar arbatos, įsijungti savo pačią mylimiausią muziką ir akimirkai pasižiūrėti į savo veido išraišką veidrodyje. Fizionomija baisiai pilka. Bet kai netikėtai prisimeni kokį nors juokingą gyvenimo nuotykį, lūpos pačios ima šypsotis, ir tada lengva pastebėti, kad atvaizdas veidrodyje yra nors ir mūsų, bet dabar veide yra daugiau šviesumos. Gal tada bus lengviau suprasti ir priimti, kad laimingu žmogumi gali būti ir tas, kuris sugeba savyje nugalėti pilkumą, užleidžiant vietą šviesumai, kuri neleidžia nusivilti nei savimi, nei kitais, nei gyvenimu. Kartais tiek mažai reikia, kad pajustum savyje kažką tokio, į laimę panašų.
Pamenu: buvo šaltas ir žvarbus sausio šeštadienis. Kelias slidus, nuotaika nekokia, nes turėjau būtinai pasiekti Lėno miestelį – vieną iš mano aptarnaujamų parapijų, kur turėjo būti aukojamos mišios už mirusį. Sustojau šalia bažnyčios ir dar labiau pajutau, kad tikrai neturiu geros nuotaikos. Bet Dievas dažnai ir man ateina su netikėta pagalba ir pamoka. Prie bažnyčios durų sutikau Virgutę – vieną mano parapijietę, turinčią protinę negalią. Kiek jau tarnauju šioje parapijoje, aš nesu matęs Virgutės susiraukusios. Ji kaip kokia saulytė: šypsosi ir visus sutiktus maloniai sveikina. „Kunigėli, aš jūsų labai pasiilgau…“ – su savo nuostabia šypsena tarė man Virgutė. Ir staiga tarsi kažkas į mano vidų įdėjo saulę, kuri sušildė ir sunaikino bet kokius blogos nuotaikos požymius. „Ačiū, Virgute. Tavęs irgi labai pasiilgau“, – ištariau tai mano „saulytei“ ir paglosčiau jos kepurėtą galvą. Abu įėjome į bažnyčią. Čia buvo tik malda ir kažkokia, sunkiai nusakoma šiluma. Po mišių važiavau tuo pačiu slidžiu keliu, o lauke buvo labai žvarbu. Bet jaučiausi laimingas. O už tai buvau dėkingas Virgutei, kuri net savo kleboną išmokė džiaugtis mažais dalykais, kad paskui galėčiau su džiaugsmu priimti didesnius dalykus, virstančiais laime manyje.
Labai norėtųsi, kad kiekvieno iš mūsų laimė nebūtų laikinas jausmas, bet pastovi savijauta. Dar turime nepamiršti, kad išminties dovana – tai ne privilegija kažkam, o dovana, kurios turime visi norėti. Išmintis ir jos pagalba mums padeda atsirinkti tai, kas yra prasminga, tikra. Išmintis padeda objektyviai vertinti mūsų veiksmus, mūsų darbo vaisius, gyvenimo planus. Šiuose dalykuose laimės pojūtis turi palankią dirvą gimti, augti ir tvirtėti. Tik ar išmintis dar gali būti vienas iš didžiausių troškimų modernaus žmogaus gyvenime? Tai dar viena ir kartu nelengva tema.
Mėgstu, esant geram orui, pasivaikščioti po Panevėžio centrą. Kiek čia visokių matosi veidų! Vieną kartą jų daugiau matosi besišypsančių, o kitą kartą atrodo, kad šypsenas kažkas išvogė, o vietoje jų paliko susiraukusius ir kažko nepatenkintus veidus. Bet gyvenimas eina savo keliu, o kartu einame ir mes. Būdami vieni šalia kitų, jei nuoširdžiai norime, tai galime pajusti, kiek mes patys ir kiti esame laimingi. Prisiminiau nuostabius Jo Šventenybės Dalai Lamos XIV žodžius apie laimę ir jos atsiradimo priežastį: „Didžiausia vidinė ramybė kyla ugdant meilę ir atjautą. Kuo labiau rūpinamės kitų laime, tuo geriau jaučiamės patys. Ugdydami šiltus jausmus kitiems, nuraminame protą. Tai padeda išsklaidyti bet kokias baimes ar abejones ir susidoroti su kliūtimis. Tai yra pagrindinis gyvenimo sėkmės šaltinis.“ Tikra tiesa: negalime tikrai jaustis ir būti laimingais, kai gyvename vien sau arba kai šalia yra kenčiančių ir mūsų pagalbos laukiančių žmonių. Gal ne veltui ir ne šiaip sau, bet kaip pamokantis ženklas atsirado ir liaudies daina, kurioje telpa labai gražūs ir prasmingi žodžiai apie laimę: „Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos, o šimtai – liūdės?“ Taigi galime padaryti išvadą, kad tikroji laimė – tai sociali laimė. O kitam laimingu pasijusti padedantis žmogus daro ir laimingą visuomenę. O ar Lietuvoje, kuri pagal Laimės indeksą užima 19 vietą, taip yra? Drįsčiau sakyti, kad dar labai toli iki to. Todėl mūsų visuomenei būtų tikrai naudinga pabandyti pasidomėti, kaip laimingiausiai pasaulyje tautai – suomiams – pavyksta „pasigauti“ tą laimę. Ogi labai paprastais, bet reikšmingais dalykais: pasitikėjimu, glaudžiu ryšiu su gamta ir sveiko bei aktyvaus gyvenimo pusiausvyra. Negi Lietuvoje tokių dalykų nėra? Žinoma, kad yra! Tik koks jų poreikis? Juk dažnai pasitikėti – tai pasinaudoti. Net gamta yra tiek išnaudojama, kad ji jau tapo gryna verslo komercija. O kur yra verslas ir komercija, ten yra daug streso ir įtampos. Tik laimės čia nei kvapo, arba yra bandoma laimę ir laimingumą suvaidinti, lyg tai būtų dažnai tikrovės neatitinkanti reklama. Na, o aktyvus ir sveikas gyvenimas ir jo pusiausvyra Lietuvoje dar yra problematiškas reikalas. Žinoma, didmiesčiai turi nemažai visokių patogumų, galimybių. O kaimas yra sąmoningai marinamas kaip nereikalinga problema. Bet kiek pastebiu, kaime žmonės nors ir vargsta, bet dar moka pasidžiaugti paprastais gyvenimo dalykais: ramybe, tyla ir nuostabia gamta, į kurią savaitgaliais savo kojas bando įkelti pavargęs nuo rutinos, bet labai triukšmingas miesto žmogus.
Minėjau, kad laimė ir jos pajautimas prasideda nuo mažų dalykų ir nuo mokėjimo jais džiaugtis. Gyvenime iš savo mylimų žmonių esu gavęs visokių dovanų, kuriose pasislėpusi, mane sušildo laimės akimirka. Viena iš mano pačių prasmingiausių dovanų, gautų iš vieno brangaus žmogaus – tai nedidelis, baltas akmenukas. Jį gavau tuo metu, kai į mano gyvenimą buvo atslinkusi tamsa ir skausmas: tą vakarą netekau Tėvelio. Pro ašaras žvelgiau į tą akmenuką, ir lyg kažkas viduje atslūgo. Pajaučiau, kad turiu nepasiduoti beviltiškumui, viską tvirtai kaip tas akmenukas išgyventi, iškentėti, išlikti. Praėjo jau šiek tiek laiko. Dažnai paimu į rankas tą nediduką akmenėlį. Jis dabar man tapo lyg savotišku simboliu, kuris tarsi primena, kad privalau išlikti, išgyventi, ir turiu teisę būti laimingas žmogus, nes šalia dar yra mano sielai brangūs ir artimi žmonės. Argi tai ne galimybė pasijausti laimingu? O laimės pajautimas gali slypėti ir mažame, baltame akmenėlyje.
Šiandien, važiuodamas į savo tėviškę, ant kelio sutikau labai didelę, iš pavasarinio miego pabudusią varlę. Gerai, kad važiavau mažu greičiu, o už nugaros nebuvo jokio kito transporto. Stabtelėjau. Varlytė nepapuolė po mano mašinos ratais. Ramiai ir grakščiai sau nušokavo į kitą kelio pusę ir dingo pavasarinėje žalumoje. O mano viduje pasidarė taip gera ir ramu, ir kartu džiugu. Gal tai ir buvo ta nedidelė, bet be galo miela laimės akimirka. Nesvarbu, kad ją padovanojo ant kelio pasirodžiusi, bet išlikusi gyva pavasarinė varlytė. O jei dar sužinočiau, kad tos varlytės nesulesė gandras ar kitas paukštis, tai tikrai galėčiau pajusti dar vieną mažą laimės akimirką. Tikriausiai, kad dar ne paskutinę…
