„Anykštos“ prenumeratorių loterijos prizą laimėję, pernai auksines vestuves atšventę, sutuoktiniai Ona ir Jonas Čeponiai atsiimti prizo atėjo kartu. Autoriaus nuotr.
Antradienio rytą į „Anykštos“ redakciją užėjusiems Vikonių kaimo (Anykščių sen.) gyventojams Onai ir Jonui Čeponiams buvo įteiktas laikraščio prenumeratorių loterijoje laimėtas pagrindinis prizas, benzopjūklas „Stihl“ MS 170, kurį įsteigė A. Šimkaus firma – oficialus Mocevičiaus firmos „Ginalas“ atstovas Anykščiuose.
Pernai per Jonines ši „Anykštos“ skaitytojų pora atšventė auksines vestuves.
„Praeito šeštadienio rytą dukra man sako, mama, tu laimėjai benzopjūklą. Iš karto nepatikėjau, pamaniau, gal kokie iš Lukiškių prigauti nori, tačiau, kai perskaičiau „Anykštoje“, patikėjau, – sakė O. Čeponienė. – Mes jau pensininkai, daugiausiai laiko praleidžiame namuose, tad visas naujienas iš „Anykštos“ sužinome. Kol dirbau Anykščiuose, būdavo naujienas sužinodavau ir darbe prie kavos puodelio“, – sakė moteris teigdama, kad „Anykšta“ jų šeimai yra pagrindinis naujienų šaltinis.
„Laikraštį gauname apie 14 valandą, gal kiek ir vėlokai, tačiau suprantame, koks didelis darbo krūvis ir kokią didelę teritoriją aptarnauja mūsų gerasis paštininkas“, – pridūrė J. Čeponis.
O. ir J. Čeponiai sakė, kad jie jaunystėje prenumeruodavo „Kolektyvinį darbą“, o vėliau „Anykštą“. Laikraštį jie visuomet prenumeruoja metams.
J. Čeponis yra kilęs iš Pamalaišio kaimo, beveik 40 kilometrų nuo Anykščių, pačiame rajono pakraštyje, besiribojančiame su Utenos ir Rokiškio rajonais. Jaunuolis dirbo mechaniku „Jaunosios Gvardijos“ kolūkyje, kai į ūkį dirbti buhaltere su paskyrimu atvyko jauna, iš Širvintų krašto kilusi mergina. „Jis man ataskaitas tokiu braižu parašytas atnešdavo, kad negalėdavau įskaityti, tad vis papriekaištaudavau, tačiau vieną kartą žiūriu ir akimis netikiu – ataskaitos atspausdintos rašomąja mašinėle. – šypsojosi moteris. – Iš kur jis ją gavo, pamaniau, paskui prasitarė lyg tai seną iš prokuroro gavo“.
Jaunuoliai krito vienas kitam į akį. Juolab, Jonas buvęs linksmo, tačiau jautraus būdo, tuo metu negirtuokliavęs su kaimo bernais, ir dar koks šaunus muzikantas kaimo gegužinėse, šokiuose! 1967 – aisiais pora atšoko vestuves, apsigyveno pas J. Čeponio tėvus. „Pernai per Jonines atšventėm auksines mūsų vestuves, tuo pačiu Jonines, ir Jono 75 – metį“, – prisiminė gražią ir prasmingą šventę O. Čeponienė.
„Neretai girdžiu, kaip su uošviais nesugyvenama, tai galiu pasakyti, kad aš iš savo uošvių Felikso ir Onos Čeponių galėjau mokytis gyvenimo išminties, darbštumo, pasiaukojimo vienas kitam, jautrumo ir begalinės meilės, – prisiminė Pamalaišyje gyventus metus O. Čeponienė. – Dvasingi, darbštuoliai, be galo puoselėjo gražią sodybą. Feliksas viską mokėjo, galėjo pasiūti batus, mokėjo austi, nytis suverdavo. Uošvienė buvo siuvėja, močiute vadindavau. Sulaukė garbaus amžiaus, kunigas per laidotuves gal 20 minučių apie ją kalbėjo, papasakojo ir man negirdėtą istoriją. Kai ištrėmė į Sibirą jų kaimynus, močiutė išsikvietė kunigą ir visą jų likusį turtą, netgi nosinaites, surašė ir priglobė saugoti. Kunigas tokį turto aprašą pasirašė. Tėvukas prižiūrėjo sodybą. Kai po dešimties metų tremtiniai grįžo, jiems močiutė viską iki paskutinio siūlelio gražino. Kunigas sakė, kad toks atvejis jam nutikęs vienintelis. Manau, kad darbštumą, nagingumą mano vyras paveldėjo iš savo tėvų. Neįtikėtina, tačiau tuo metu šeimoje buvome trys Onos. Aš, močiutė ir dėdienė. Kai laiškininkas atnešdavo paštą, laiškų nepasidalindavome, spėliodavome kuriai“.
Netruko prabėgti keli metai, kolūkius jungė, į darbus pasidarė toli ir nepatogu važiuoti. Kažkas iš draugų ar giminių patarė kraustytis arčiau Anykščių. Taip O. ir J. Čeponiai atsidūrė prie Anykščių prigludusiame Vikonių kaime ir dirbo tuos pačius darbus ekonomiškai stipriame „Švyturio“ kolūkyje, kol šis 1992 – aisiais nustojo egzistuoti. Tuomet O. Čeponienė dirbo buhaltere Anykščiuose, o jos vyras Anykščių vyno gamykloje. Pora nesiskundžia pensijomis, nes jos darbo stažas – 52, o vyro 55 – eri metai.
„Kai kūrėmės Vikonyse, ten vos kelios gryčios buvo. Jonas pasirūpino šalia namų iškasti didelį tvenkinį, kurį, beje, kasė jo draugas irgi iš Pamalaišio kaimo kilęs Valentas Vaškelis, – prisiminė moteris. Dabar tas prūdas tebėra, puošia išaugusį kaimą, vandens lelijos jame žydi. Vyrų draugystė nenutrūko. Valentas gyvena toje miesto pusėje, kur ir Vikonių kaimas, tai kur buvęs nebuvęs, žiūrėk, jau pas mus. Jonas kažką krapšto vėjo jėgainės bokšte, o Valentas jam apačioje detales prikabinėja“.
J. Čeponis toli už kaimo ribų garsėja kaip auksinių rankų žmogus, nes ko kiti neįstengia sutaisyti, jo rankoms paklūsta bet koks įrenginys ar metalas. Bene prieš keturis dešimtmečius sumeistravo pirmąją vėjo jėgainę, ją kelis kartus tobulino ir dabar naują montuoja. Nors jam 75 – eri, drąsiai kopia į bokštą ją montuoti. Kaime šiuo metu veikiančią jėgainę sumontavo kartu su sūnumi Vytautu vos už kelių trobų esančioje jo sodyboje. Beje, kaip pastebėjo gera marčia besidžiaugianti O. Čeponienė, šeimą sūnus sukūrė su „Anykštoje“ ne kartą aprašyto Mindaugo Sargūno seserimi. Vytautas dirba su kompiuteriais „Compensoje“, nagingumu ir darbštumu tėvui nenusileidžia, – pastebėjo motina. – Pats įsirengė geoterminį šildymą, tai priėmimo komisiją nustebino, jie teiravosi, kokie inžinieriai jam tą šildymą padarė“.
Sutuoktiniai džiaugiasi, kad jų vaikai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš gimtinės niekur nepabėgo, kartu su tėvais gyvena jų dukra Asta.
Paklausti, ką „Anykštoje“ skaito pirmiausia, kokių temų pasigenda, sutuoktiniai teigė, kad perskaito viską, netgi skelbimus. Pasak jų, laikraštis tikrai geras, įdomus. „Pirmiausia perskaitau „rieves“, „Amiliutę“, naujienas, – sakė O. Čepomnienė. „Man labai patiko kelionės su našlelėmis“, -šypsojosi J. Čeponis.
Paklausti, apie ką dar daugiau turėtų rašyti „Anykšta“, sutuoktiniai susižvalgė.
„Mes, kaimo žmonės, tad gal daugiau apie kaimą, ūkininkus, jų problemas. Džiaugiamės, kad pateikiate daug gerų naujienų, mūsų kaimynų Audriaus ir Valdemaro Juškų ūkį aprašėte. Naudodamiesi proga norime priminti apie kadaise asfaltuoto kelio į kaimą būklę. Baisiausios duobės. Jas išmala sunkiasvorės mašinos, važinėjančios į kaime esančias kelias verslo įmones. Tiek ten to kelio, geras puskilometris. Apmaudu, kai matai, kad asfaltas liejamas ten, kur vos kelios mašinos per dieną pravažiuoja, o čia šimtai mašinų važinėja“, – sakė sutuoktiniai, išreikšdami didelio kaimo gyventojų nuomonę ir vildamiesi, kad ją išgirs ir sureaguos valdžia, palinkėdami „Anykštos“ kolektyvui ir skaitytojams sveikatos ir sėkmės.
