Profesorius, etnologas Libertas Klimka jau kuris laikas tyrinėja bažnyčių varpus.
Mokslo istorikas, gamtos mokslų daktaras, paleoastronomijos ir etnokosmologijos mokslų pradininkas Lietuvoje profesorius Libertas Klimka tyrinėja bažnyčių varpus.
Anykščių Šv. Mato bažnyčios šventoriuje rudenį netikėtai suradus užkastą sudužusį bažnyčios varpą, dr. L. Klimka ,,Aukštaitiškam formatui” pasiūlė savo straipsnį apie radinį.
Bažnytinis varpas – ypatingai svarbus ir įdomus kultūros paveldo objektas, apimantis liejybos technologijos, dekoratyvinės dailės ir istorinės atminties vertes. Varpų dūžiai įprasmina religinio gyvenimo tėkmę, vienija parapijos bendruomenę, išgyvenančią džiugius ar liūdnus įvykius. Tokie malonūs ausiai ir tokie įprasti jų prakilnūs garsai…
Lietuva per karus ir okupacijų metus yra netekusi daugybės šių išskirtinių kultūros vertybių. Tad visuomenę nudžiugina kiekvienas pranešimas apie paslėpto varpo atradimą ar nežinomo išaiškinimą. Su dideliu susidomėjimu buvo pasitikta ir žinia apie šių metų rugsėjo 23 dieną Anykščių Šv. Mato bažnyčios šventoriuje iš žemės iškastą varpą. Nebuvo jo specialiai ieškoma, tiesiog atsitiktinai kaip tik toje vietoje sugalvota statyti paminklą.
Mūsų tautosakos kūriniuose – legendose ir padavimuose – varpo garsai ataidi iš paslaptingų miestų, nugrimzdusių į piliakalnių gelmes ar ežerų dugną. Per šventąsias Mišias jie atsiliepiantys savo broliams, skambantiems bažnyčių bokštų aukštybėse. O ir realiame gyvenime neretas atvejis, kai varpai būdavo nukeliami iš bokštų ir paslepiami žemėse ar vandenyse. Mat krašto okupantai varpus įsakydavo rekvizuoti, pristigus karo reikmėms spalvotojo metalo. Juk varpai nulieti iš puikiausios bronzos – vario ir alavo lydinio. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje vokiečių kariuomenei sėkmingai puolant, Rusijos karinė vadovybė 1915 m. birželio antroje pusėje davė įsakymą nukabinti iš bokštų ir suvežti į didesnes geležinkelio stotis visus varpus, esančius į vakarus nuo linijos Rokiškis–Svėdasai–Jonava–Seredžius. Darbų priežiūra buvo patikėta apskričių policijos pristavams. Netrukus šią varpų rekviziciją teko išplėsti ir į gerokai platesnę teritoriją. Tačiau parapijiečiai kaip galėdami stengdavosi savąjį brangų turtą išgelbėti: išpirkdavo iš sargybinių, pakeisdavo mažiau vertingais varpais, paslėpdavo žemėse. Jų gelbėjimo istorijos – dramatiškos: jose apstu ir pasiaukojimo, ir drąsos… Dažnai jos būdavo sėkmingos, nes vyko atsitraukiančios kariuomenės sumaištyje. Bažnyčių ir cerkvių duomenimis, vis dėlto kraštas tuomet neteko 749 varpų. Laimė, Rusijos karinė pramonė nejuto žaliavų stygiaus, tad tik dalis varpų buvo išlydyta. Betgi vokiečių kariuomenė taip pat savo dalį susigrobė; ir tie varpai nebegrįžo.
Priartėjus fronto linijai, kitas pavojus: miestelių ir bažnytkaimių bažnyčių bokštai būdavo nudaužiami artilerijos ugnimi arba tiesiog susprogdinami. Juk juos galėjo panaudoti priešo žvalgyba, koreguojant artilerijos apšaudymą. Varpus nukelti iš bokšto nėra lengva, o kai tam laiko maža… Taip buvo sužalota ne viena Lietuvos šventovė ir pražudyta daug istorinių varpų. Tokia lemtis ištiko ir prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą užbaigtą statyti iškiliąją Anykščių Šv. Mato bažnyčią, kuri didžiavosi pačiais aukščiausiais Lietuvoje bokštais, siekiančiais net 84 metrus. Nelaimės data – 1915 m. liepos 28 d.; tada vokiečiai susprogdino abu jos bokštus. Mačiusių šį barbarišką aktą prisiminimuose pažymima, kad kartu sudužo ir du juose kaboję varpai. Matyt, tuomet ir buvo šventoriuje žemėsna užkastas vienas iš sudaužytųjų, siekiant paslėpti vertingąją bronzą. Bet pasirodo, kad taip buvo išsaugotas ne tik metalas, bet ir istorinė atmintis…
Iškastasis varpas yra apie 85 cm skersmens, maždaug 150 kg svorio, netekęs viršutinės dalies – „ausų“ ir „pečių“. Apmaudu, kad nuskelta būtent ta dalis, kur frizo juostoje paprastai būna įrašyti pagaminimo metai ir vieta, meistro vardas. Tad šiuos svarbius duomenis tenka atkurti, ieškant analogų ornamentikai (jos fragmentas išlikęs) bei teksto įrašams. Ant varpo liemens vienoje pusėje lotynų majuskulais – didžiosiomis raidėmis – išrašyta eilutė iš Psalmių knygos: IN OMNEM TERRAM EXIVIT SONUS EORUM PSAL 18 * (tai 5-oji 18-os psalmės eilutė, lotyniškai „Aidi žinia per visą žemę“). Ši frazė, o kartu ir kuklaus augalinio ornamento voliutos yra aptinkamos tik vilniškių meistrų Apanavičių dirbiniuose. Jų pavardė ne kartą minima XVIII a. sostinės magistrato dokumentuose. Tomas Apanavičius – bene pirmasis Vilniuje varpus liejęs vietinės kilmės meistras. Tikėtina, kad meistrystės jis mokėsi užsienyje, nes savo gaminius pažymėdavo, prie pavardės prirašydamas pažyminį artifex liberalis (lot. „laisvasis meistras“), taigi skelbdamasis nepriklausąs amatų cechui. Jo gaminti varpai, kurių literatūroje suminėti 22, apima maždaug 15 metų laikotarpį iki 1755 m. Tada liejimo dirbtuvę perėmė jo sūnus Antanas. Dokumentuose yra žinių apie 50 jo išlietų varpų, nemažai jų išlikę ir iki mūsų dienų. Skamba jie visoje Lietuvoje: Sedoje, Rietave, Liškiavoje, Jašiūnuose, Vilniuje.
Anykščių varpas tarp Apanavičiaus lietųjų – išskirtinis. Apie tai liudija tekstas kitoje liemens pusėje: HONOREM S MAT… ECC… / COMPARATA H… CAMPANA / GRATIÂ / PERILLV RNDISSIMI DN IONNNIS ŁOPACINSKI CANO… / CATH VILNEÑ PAROCHI ONIXTEN SUBSIDIANTE / BENEFICENCIÂ / PAROCHIANORUM ERIGENTE (daugtaškiu pažymėtos nuskeltos teksto vietos, o „tildės“ grafinis ženklelis virš žodžio pabaigos viduramžių tradicija reiškia sutrumpintą žodį, paliekant jo pradžią ir pabaigą). Teksto vertimas toks: „Šv. Mato… bažnyčios globėjo garbei įgytas šis varpas, remiant šviesiojo didžiai gerbiamo pono Jono Lopacinskio, Vilniaus katedros kanauninko, Anykščių klebono malonei, veikiant parapijiečių labdarai“. Tad šis varpas įamžina iškilios mūsų krašto asmenybės – šviesuolio Jono Dominyko Lopacinskio (1708 – 1778) nuopelnus Anykščių parapijai. Užimdamas aukštas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiojo sekretoriaus pareigas, jis 1743–1762 m. buvo ir Anykščių klebonas. Parapiją valdydamas per viceklebonus ir vikarus, J. D. Lopacinskis 1757 m. ėmėsi naujos mūrinės bažnyčios Anykščiuose statybos. Projektavimui buvo pasitelktas tuo metu garsiausias Vilniaus architektas Jonas Kristupas Glaubicas, o lėšas surinko parapijos geradariai. Darbų priežiūra rūpinosi klebonas Tadas Milašius. Barokinė bebokštė bažnyčia Anykščiuose išaugo 1768 m., kai jos sumanytojas nuo 1762 m. jau darbavosi Žemaitijoje, paskirtas vyskupijos dvasiškuoju ganytoju. Dideli yra šio vyskupo darbai, statant ir atnaujinant šventoves Šiluvoje, Kražiuose, Janapolėje ir kitur, taip pat rūpinantis ganomųjų dvasios penu – leidžiant religines knygas lietuvių kalba. Anykščių bažnyčios šventoriuje 1823 m. dar buvo pastatyta keturių kondignacijų varpinė, tačiau žinių apie jos varpus neišliko.
Ant surastojo varpo graižo taip pat išlieta teksto eilutė: CURÂ / RND DN IOSEPHI ŁABANOWSKI VICARII ONIXTENSIS STIMULANTE (lot. „Skatinant gerbiamo pono Juozapo Labanausko, Anykščių vikaro rūpesčiui“). Šis tekstas – tai ir nuoroda į tikslesnę varpo pagaminimo datą, nes yra žinoma, kad vikaras Juozapas Labanauskas Anykščių bažnyčioje tarnavo 1745–1757 m. Šiuos metus reiktų derinti su tuo faktu, kad klebonas J. D. Lopacinskis 1753 m. buvo pagerbtas prelato titulu, kuris dar neįrašytas ant varpo. Tad kartu didėja tikimybė, kad varpą, kaip vieną savo paskutiniųjų, išliejo būtent Tomas Apanavičius. O užsakytas varpas tikriausiai buvo rengiantis mūrinės šventovės statybai.
Tad šis iš šventoriaus žemės netikėtai iškilęs varpas prabilo į mus tarsi laiškas iš praeities, nutiesdamas naratyvo tiltą tarp Anykščių Šv. Mato bažnyčios istorijos tarpsnių. Išeksponuota bažnyčios navoje jo dužena – tarsi epitafija parapijos globėjams ir šventovės statytojams. Kartu tai ir paminklas tiek talentingoms meistrų rankoms, tiek dramatiškiems istorijos įvykiams.
Šifruojant varpo kodą, talkino Vilniaus universiteto docentas dr. Liudas Jovaiša ir Anykščių muziejininkas Tautvydas Kontrimavičius, o nuotraukas pateikė kraštotyrininkas Raimondas Guobis; už šią pagalbą autorius nuoširdžiai dėkoja.
