Lapkritinė Kalėdų karštinė (Rievės. 2024-11-22)

Ką tik nurinkome Vėlinių žvakeles nuo artimųjų kapų ir op – šokame į traukinuką (nebūtinai Siauruką) Kalėdų švęsti. Ar per anksti, ar per vėlai, ar pačiu laiku – klausimas, kuris darosi nuobodus ir kasmet besikartojantis. Visai neseniai kažkur internete mačiau apklausą – „Kada laikas ruoštis Kalėdoms?“ ir atsakymas buvo kone vieningas – jau dabar. Juk tik mėnuo teliko.

Kalėdinė dvasia, mano nuomone, – gerai. Sakoma, kad ir taip niūru žiemą, tešviečia tos lemputės – negi gaila? Iš dalies sutinku. Tačiau, kai nuėjus į prekybcentrį, vaikai puola prie šokoladinių Kalėdų senelių ar kūčiukų, juos pristabdau: palaukit, šventė – tik po mėnesio! Kuo tada bus ypatingos Kalėdos, jei jos tęsis mėnesį ar du prieš jas? Pyksta, žinoma, bet iš principo blizgančiu popierėliu apvyniotą Senelio figūrėlę iškeičiame į paprastą šokoladą, o kūčiukus kepame Kūčių dieną.

Nieko keisto ir nieko naujo – vis dar esame vartotojiška visuomenė ir mumis naudojamasi. Juk tokių, kurie to Senelio neperka, turbūt yra mažuma. Ir kuomet dauguma perka, kodėl į parduotuvių lentynas jų nesudėjus lapkričio pradžioje? TV reklamos mirga nuo įvairiausių žaislų pavadinimų, juos pateikdamos kuo įmantriau, kad mažieji jau dabar nuspręstų, kad jiems būtinai reikia ir roboto, ir Barbės, tos mašinytės, ir dar galai žino ko.

Neatsilikti nuo mados skatina ir žinomi pramogų pasaulio žmonės, nuomonės formuotojai, kurie demonstruoja išpuoštus namus, priversdami varvinti seilę: ir aš norėčiau Petruškevičiaus savo butuke… Ir lapkričio pradžioje parsinešti Kalėdas į namus, visai kaip toji Bunkė. Čia ir vėl siaubingai atsilieku nuo mados: į mūsų namus Kalėdų eglė atkeliauja likus porai ar trims dienoms iki šv. Kūčių ir puošiam ją su vaikais be jokių dizainerių pagalbos.

O eglė mūsų gyva. Kaip ir pastaruosius metus miestuose vėl imamos puošti eglės, o ne konstrukcijos. Gerai tai ar blogai, – vėl nuomonių gausa. O man tikra žaliaskarė tiesiog primena vaikystę, kada su tėte brisdavom pamiške, stengdamiesi pataikyti į sniege įspaustas jo pėdas… Tiesa, parsinešdavom tikriausiai pačią baisiausią eglutę, nes gražią kirsti jam būdavo gaila.

Taigi, vieni išsiilgę tikros žaliaskarės, kiti jos gaili: didžiulė eglė, augusi metų metus, nukertama tik žmonių malonumui, pramogai. Jos atgal nepasodinsi ir nebepriklijuosi. Esu už medžių išsaugojimą, bet dėl kiekvieno virtusio ar pjaunamo medžio širdis neverkia – kažkas eglę miestui padovanojo, nes ji tikrai kelia pavojų, kažkur galbūt bet kokiu atveju ji būtų pašalinta dėl kitų priežasčių. Tačiau užkliuvo vienam iš miestų šiemet dovanotos eglės istorija: kažkada ji buvo pasodinta šeimai gimusio sūnaus garbei, o dabar naujieji šeimininkai, besididžiuodami, nutarė medį padovanoti visų miestelėnų akių džiaugsmui. Poelgis gal ir gražus, tačiau graudokas…
Tuo tarpu, kai puošiama konstrukcija ar netikra eglaitė, – tai tikras tvarumo pavyzdys, nes ją, tą pačią, gali naudoti metų metus. Tik kai tokia puošmena vadinama „žaliaskare“ ar eglute, kyla kiek kreivas šypsnys, o besipiktinantieji piktinasi: kas per nesąmonė? Va mano laikais tai būdavo…

Bet kokiu atveju – eglėms ar konstrukcijoms savivaldybės kasmet išleidžia dešimtis ar šimtus tūkstančių biudžeto lėšų. Šiais metais, pavyzdžiui, Vilniaus miesto eglė kainuos 118,7 tūkst. eurų, Kauno – 80 tūkst., o Panevėžio – 42 tūkst. eurų. Anykščių tuo tarpu – 54 tūkst. 500 eurų.

Šie pinigai investuojami tam, kad savivaldybė būtų pastebėta, pagirta, gal – išrinkta kaip gražiausiai pasipuošusi. Ir tam, kad savivaldybės įsiteiktų mums, ištroškusiems kažko nauja, nematyta, įdomaus, originalaus, kito, nei kituose miestuose ar miesteliuose. Samdomi dizaineriai, specialistai, kurie suka galvas, daro, puošia ir tada… Vis viena esame nepatenkinti. Kažkam tokia eglė ar jos papuošimai yra „nesąmonė“, kitas pyksta – kam tiek pinigų išmėtyta, užtenka tų burbulų ir girliandų, trečias burba, jog puošmenos – neįdomios, nusibodusios ar jau matytos pernai… Apskritai man miesto, eglės puošimas – tai tikroji šventės dvasia, nes kasmet pasimato, kokie viskuo nepatenkinti esame.

Na, o apskritai – švęsti ar nešvęsti, puošti, ką puošti ar visai nesipuošti – kiekvieno reikalas. Svarbiausia – kad būtų su kuo susėsti prie bendro stalo tą Kūčių ar Kalėdų dieną…