Prie Algimanto apygardos vado Antano Starkaus - Montės kapo valandėlei susikaupė svėdasiškiai ir anykštėnai.
Šeštadienį Adomynėje pagerbti pokario partizanai – lankyti kapai, melstasi bažnyčioje, kryžkelėje, šalia Kupiškio – Utenos plento pašventintas paminklas Algimanto apygardos kovotojams bei vadui Antanui Starkui – Montei.
Vyko tradicinis „Nemuno“ draugijos rengiamas bėgimas pokario laisvės kariams pagerbti.
Saulėta diena, tėvynės laisvės vėjas, auksinio rudens gėris ir žuvusių laisvės kovotojų atmintis. Pagarbiai palenktos spalvingos tautiečių bei patriotų vėliavos Adomynės kapinėse prie broliško kapo, kur ilsisi 1949 m. lapkričio 1 – ąją Šimonių girios mūšyje žuvusio Algimanto apygardos vado Antano Starkaus – Montės (1919- 1949 m.) ir jo bendražygių kūnai. Padedamos gėlės, sakomi pagarbios atminties žodžiai, skamba Adomynės tautinio ansamblio dainininkų vedama, lietuvio dvasią nuraminanti ir sustiprinanti giesmė „Marija, Marija“. Jaukioje, medinukėje Adomynės Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje rimtis, tyras šoniniame altoriuje skulptūra įprasminto Šv. Antano veidas, garsiai ištariami maldavimai, dėkingumas už laisvę, už tuos, kurie žuvo vardan savo šventų įsitikinimų, partizaniškai greitos pamaldos, kurių šventimui vadovavo vietinis klebonas Saulius Kumelis.
Kryžkelės svarba. Juk ir Lietuva nuolat buvo kryžkelėje, kryžkelėje ir dabar, kai nuo kiekvieno piliečio apsisprendimo priklauso tėvynės ateitis. Ar mes išliksim, per amžius būsime savo žemę ir istoriją mylinti, pamatines vertybes sauganti tauta, ar ištirpsime liberaliosios Europos katile? Riedulys atgabentas iš apylinkės laukų, iš šilo, kurio takais ne kartą praėjo legendinis partizanas, Jotkonių žemių pakraštėlio priklaususio uoliam partizanų ryšininkui Steponui Pajarskui, jo sūnus Albinas Pajarskas- Bebras žuvo tą lemtingą 1949 m. rudenį. Paminklui skirtą riedulį surado ir partizanus įamžinti sumanė ir kartu su supratingų žmonių pagalba prasmingą darbą atliko šio brolis Vladas Pajarskas.
Paminklu kryžkelėje iškilęs akmuo, tauriai pilkšvas, grubus, didingas granito riedulys, kuris vainikuotas juodo akmens dviejų kryžmų – Jogailaičių kryžiumi, plokštėje iškalti Algimanto apygardos kontūrai bei įrašas, įprasminantis vadą A. Starkų – Montę ir jo bendražygius. Legendinis partizanas Jonas Kadžionis – Bėda pasakojo apie kovą, jos grėsmingą kasdienybę, mūšį, prieš kurį buvo svarstyta net nusišauti. Tačiau nuspręsta veržtis iš apsupimo žiedo, ir tada savo narsa, bebaimišku išpuoliu nustebino, taikliais kulkosvaidžio šūviais priešus suglumino Montė. Pavyko pasprukti. Bėda tebuvęs dvidešimt vienerių, tačiau išlikęs, ketvirtį amžiaus kalėjęs, po to dar bene du dešimtmečius persekiotas, dabar liudijo mums.
Istorikas Gintaras Vaičiūnas kalbėjo apie šių metų pergales – kad pergalė yra tai, kad su valstybine pagarba perlaidotas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas, kad pastatytas paminklas Montei. Jis trumpai papasakojo vado gyvenimo kelią nuo gimimo Zubiškių – Vairiškių kaime netoli Adomynės, gyvenimą, kovą, žūtį ir jo atmintį. Žodį tarė Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis, Seimo narys Sergejus Jovaiša, Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas, kuris kartu su paminklo iniciatoriumi V. Pajarsku bei Šimonių seniūnu Gintautu Černiumi atidengė didingą monumentą.
Lietuvos kariai pagerbė trimis automatinių šautuvų salvėmis. Gerai būtų buvę trakštelėti iš greitašaudžio kulkosvaidžio, nuleisti parašiutininkų grandį. Juk jis buvo desantininkas, nusileido pušyne žaliam, žaliam kaip rūta, tarsi tai pasakojanti nuskambėjo ir daina. Oras buvo puikus, patriotinėje šventėje dalyvavo minia žmonių.
Svėdasiškiai dalyvavę nemenku pulkeliu nustebino net trimis ant aukštų kotų iškeltomis vėliavomis – trispalve, istorine bei Aukštaitijos bei smagiu pasveikinimu visiems vardan Tėvynės ir jos gynėjų susirinkusiems piliečiams, patikinimo, kad reikia žinoti, suprasti Tėvynės istoriją, reikia darbuotis ir stiprinti viltį. Aukštas, žilas dėdė Kazimieras Rimša vis įsiterpdavo pasakojimais apie tas lemtingas dienas, kuomet vyko kautynės Šimonių girioje, jų vienkiemyje, kalvoje prie Svėdasų girdėjosi sprogimai ir šūviai, žmonės pasakoję, kad net du šarvuočius sovietai buvo pasitelkę.
Ypatingai susidomėjęs šių pasakojimų klausėsi mažasis Aidas, juk jam taip smagu buvo nešti bei rikiuotėje stovėti su tauriai raudona vėliava, paženklinta nenugalimu raiteliu.
Tik pasibaigus iškilmei startavo jau penktojo pagarbios atminties bėgimo Algimanto apygardos partizanams dalyviai. Šešių kilometrų atkarpoje varžėsi apie 150 įvairių amžiaus grupių bėgikų, kurie sėkmingai pasiekė finišą šalia Montės bunkerio vietos prie Priepado ežero.
Gausiai dalyvavo mokytojos Reginos Žvirblienės suburti net 23 jaunieji šauliai iš Svėdasų gimnazijos, mokytojos Rūtos Meliūnienės vadovaujami jaunieji Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos bėgikai, buvo apdovanoti už ištikimybę – jau penktą kartą dalyvavo bėgime. Sėkmingai pasirodė Vilniaus universiteto, Vilniaus kolegijos komandos, panevėžiečiai, uteniškiai, kupiškėnai. Girios pušų ūksmėje, iškilmingai įteikti trispalve švytintys prizai, atminimo medaliai.
Pasistiprinta koše ir arbata – kareiviška košė iš Kupiškio savanorių, o šauliška – iš Utenos, pulkininko Prano Saladžiaus 9 – ios rinktinės virtuvių. Ilgai nesiskirstė žmonės iš didvyrių atmintimi alsuojančio šilo, kalbėjosi, savo žinojimu dalijosi, kad jis skleistųsi ir tikrųjų tautos didvyrių vardai skambėtų.
