Leonas Alesionka, buvęs Anykščių rajono meras – apie klaidų kelią į Konstantino Sirvydo gimtinę:„Viskas parašyta žodis žodin taip kaip buvo. Dalyvavau ir aš to paminklo atidaryme, prie vieškelio pastatytame, aplinka kiek apšienauta buvo, krūmai apvalyti. Po keleto metų nuo Pienionių pusės grįždamas pasukau aplankyti to paminklo ir jo neberadau. Net vietos kur buvo neatpažinau. Visa pakelė krūmynais ir žolėmis užžėlusi, jokio ženklo. Tik vėliau sužinojau, kad viskas perkelta į Dabužių bažnyčios šventorių. Bet atmeskime savo pergyvenimus ir sentimentus į šalį! Konkrečiai, kas liko nepadaryta per šitiek metų, ką reikia daryti ir padaryti? Nes nei desperatiškas rankų grąžymas, nei „svogūninių“ ašarų liejimas prieš telekameras darbų nepadarys. Kiek reikia pinigų kas nors bent jau paskaičiavo, sumą bent žino ? Projektas nors vienas yra? Kas nors iniciatyvos ėmėsi? Ar tik veidmainiaujama vienų prieš kitus ir kilnias „aurines“ asmenybes vaizduojama?“

Tą, kad Juozas Ratautas, dirbdamas vykdomojo komiteto pirmininko A. Dačiulio pavaduotoju, ypač rūpinosi kultūros objektais, jis sudarė visas sąlygas ir priėmė reikalingus sprendimus, asmeniškai su Kultūros skyriaus vedėja Rima Lesnikauskiene įvykdė projektą nuo nulio iki rezultato, kurį matome nuotraukose, kai kultūrininkų forumo Anykščiuose metu buvo atidengtas paminklas Sirvydo gimtinėje prie kelio į Sirvydų kaimą, nes konkreti vieta jo gimtųjų namų nėra žinoma. Ratauto rūpesčiu buvo pastatytas atminties kryžius kun. rašytojui, filosofui, Štutgofo kaliniui, išeivijos intelektualui Stasiui Ylai Luciūnų kaime už Kurklių, jo didžiulėmis bendromis su A. Dačiuliu pastangomis buvo statomas paminklas A. Baranauskui Vyskupo skvere, sukurtas iš aplesitos buvusių daržų ir krūmų didžiulės apimties teritorijos įpsūdingas šios kalvos ir jos pakrančių kultūrinis – gamtinis arealas, kuris tapo nacionalinio lygio kūriniu. Ratautas pritarė visoms svarbiausioms Anykščių kultūros pertvarkoms dar tik pačioje artėjančio atgimimo pradžioje ir atgimimo metais, kai muziejaus pastatas tapo sąjudžio būstine ir iš jos sklido pažanga ir atsinaujinimas visai Lietuvai. Dabar tokio lygio ir tokio nuoširdaus rūpesčio veiklos savivaldybėje nebėra nei kvapo, nes savivaldybės vadai yra vertybė pati sau, o ne kultūros miesto atnaujinimo lyderiai, pažangos kūrėjai. Dabar, palyginus su J. Ratauto darbo laikais – stagnacija ir abejingumas.