
Levaniškių kaimas Traupio seniūnijoje už 5 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Traupio. Ribojasi su Janapolio, Šapio, Piliakalnio, Užuraisčių, Pageldonio ir Surviliškio kaimais. Kaime susikerta keliai Levaniškiai–Kavarskas ir Taujėnai–Raguva (senasis Vilniaus–Panevėžio plentas), teka Nevėžio upė. Į pietus nuo kaimo yra Levaniškių pelkė, iš jos per kaimą teka upelis Lankstupys – Nevėžio kairysis intakas.
Levaniškių kaime yra 142 kiemai ir 315 gyventojų.
Veikė grietinės
nugriebimo punktas
Anykščių krašto vietovių žinyne rašoma, kad Levaniškiuose yra Ateities, Beržų, Jaunimo, Klevų, Kūdros, Lankų, Liepų, Nevėžio, Parko, Pievų, Plento, Sodų, Sporto, Šapio, Tako, Topolių, Vilties ir Žolynų gatvės.
Levaniškių kaimas susiformavo XX a. viduryje susiliejus dviems gretimiems kaimams – Senųjų ir Naujųjų Levaniškių.
Senieji Levaniškiai žinomi nuo XIX a. pradžios. Šiame kaime 1863 metais Zigmo Sierakausko sukilėlių rinktinės 7-asis liaudies batalionas, vadovaujamas Dominyko Felicijono Maleckio (1841–1863), kovėsi su carinės Rusijos kariuomene, bet pralaimėjo mūšį, žuvo 7 sukilėliai.
1923 m. kaime buvo 34 sodybos – 186 gyventojai. 1931 metais kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, tuomet turėjo 363,88 ha žemės, buvo apie 40 sodybų.
Naujieji Levaniškiai kūrėsi XIX a. pabaigoje buvusio dvaro vietoje. Apie 1891 metus buvo valstiečiams parduota dvaro žemė. 1923 m. Naujųjų Levaniškių kaime buvo 29 sodybos – 169 gyventojai. 1931 m. kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, tuomet turėjo 600,38 ha žemės. Kaime veikė grietinės nugriebimo punktas, parduotuvė.
Kaime veikė Pavasarininkų organizacija, vadovaujama Bronės Diržauskaitės. Angelaičiai turėjo dramos ratelį.
Priklauso Traupio parapijai
1924 metais Senuosiuose Levaniškiuose buvo įkurta Levaniškių pradžios mokykla, kuri iki 1940 metų veikė nuomojamose patalpose.
Nuo 1950 metų iki XX a. pabaigos kaime veikė biblioteka, nuo 1958 m. – kultūros namai, 2013 metais atnaujinti kaip bendruomenės „Abipus Nevėžio“, veikiančios nuo 2009 metų, centras. Nuo 2014 metų šiame centre atidaryta Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Traupio filialo kilnojamoji bibliotekėlė.
Levaniškiai priklauso Traupio parapijai. Senosios kaimo kapinės nenaudojamos nuo XIX a., likęs 1 antkapinis paminklas su data „1826 m.“ Šiose kapinėse 1773 metais Šapio palivarko savininkai Jeronimas Legavičius ir Brigida Kamarauskaitė-Legavičienė buvo pastatę medinę tašytų rąstų koplyčią. Joje buvo trys altoriai, didysis pašvęstas Šv. Jonui Nepomukui, buvo švenčiami ir jo atlaidai, o kartą per mėnesį Šv. Mišias koplyčioje aukodavo Traupio kunigai. Apie 1871 metus koplyčia buvo nugriauta, 1947 metais jos vietoje dar stovėjo geležinis kryžius.
Pasodino parką
1968–1974 metais Levaniškių kaimo pietinėje dalyje, Nevėžio dešiniojoje pakrantėje, buvo pasodintas parkas, užimantis apie 6 ha plotą (projekto autorė – architektė Teklė Šešelgienė). Jį sodino ir prižiūrėjo pedagogas ir gamtininkas Paulius Glemža (1921–2002). Parke auga ąžuolai, liepos ir kitų vietinių rūšių medžiai ir krūmai, taip pat retesni medžiai: balzaminis kėnis, serbinė eglė, glaustašakis skroblas, Mako ieva, pilkasis riešutmedis, berlyninė tuopa – iš viso 65 sumedėjusių augalų rūšys. Parkas paženklintas stogastulpiu su įrašu „Pauliaus Glemžos parkas“ (autorius – medžio drožėjas Arūnas Šafronas, 2004 m.).
Kilo didžiausias dujotiekio
gaisras
Į Lietuvos rekordų knygą (1993 metais) įrašytas didžiausias Lietuvoje dujotiekio gaisras, įvykęs Levaniškių kaime 1990 metų sausio 10 dieną. Klojant ryšių kabelius ir pažeidus dujotiekio trasą šalia senojo Vilniaus–Panevėžio plento, 100 metrų atkarpoje 3 valandas degusių dujų liepsnos kilo į 30 metrų aukštį, kol išdegė iki 50 atmosferų suslėgtos dujos 23 kilometrų ilgio dujotiekio atkarpos vamzdyne.
Stogo dengimui – kaušas
Viena Levaniškių kaimo sodyba žurnalisto dėmesį patraukė originaliu būdu ten remontuojamas namo stogas. Darbininkas iki jo buvo iškeltas su krautuvo kaušu. Sodyboje iš trijų buvusių vyrų vienas pasisakė esąs stambiausio šio krašto ūkininko Petro Kairio žentas…
Kitoje sodyboje rasta pora kalbėtis nenorėjo ir pasiūlė geriau pakalbinti „geltonų mūrinių plytų name gyvenantį žilą vyriškį, kuris yra baigęs du aukštuosius“.
Levaniškiai – trijų
apskričių „kampas“
Stasys Ūsas tvirtino, kad jo gyvenimas Levaniškių kaime yra netipiškas, niekam neįdomus. „Sėdžiu prie „kompo“, skaitau Snoudeno (Edvardui Snoudenui, JAV šnipui pavyko prieiti prie daugybės slaptų dokumentų, tvirtinama, kad jis naudojosi nebrangiomis ir visiems prieinamomis priemonėmis JAV Nacionalinio saugumo agentūros tinklams „iššukuoti“ – red.past.) išplatintus duomenis… Telefonu aš nekalbu, bet turiu veikiantį internetą…“, – sakė S.Ūsas.
Pasak vyro, Levaniškiai yra „pats didžiausias užkampis, kadangi tai yra trijų apskričių – Vilniaus, Utenos ir Panevėžio – kampas“. „Tokiu būdu jūs atvažiavote į labai prastą vietą… Kiek pas mus žmonių, gaunančių pašalpas, ar kiek žemės dirba ūkininkai Kairys ir Mincė, jūs ir taip rasit. Likę pensininkai ir „pašalpiečiai“ ir du trys asmenys dirbantys. Europos Sąjungoje yra žemės ūkio produkcijos perteklius, todėl ir mūsų žemės ūkis yra neperspektyvus. Jokios ateities, klestėjimo pas mus nėra ir nebus. Persikvalifikuoti Levaniškiuose niekas negali. Yra sugriuvę kultūros namai, kurie pastatyti prieš pat keičiantis laikams, o tas buvusios Anykščių tarpkolūkinės organizacijos viršininkas šiuos kultūros namus skubėjo užbaigti, nes, kaip skelbia legendos, jam reikėjo tuo metu ir savo namelį užbaigti. Taigi, čia nėra nei kultūros, nei šokių, nei mokyklos, nei vaikų darželio…Tai sėja neviltį“, – kad nieko labai teigiamo nėra Levaniškiuose, pasakojo vyriškis.
Kažin kodėl jis pamiršo pasakyti, jog beveik šalia jo sodybos, buvusiame vaikų darželio pastate, veikia Levaniškių bendruomenė, kuri turi netgi treniruoklių salę, kurioje mėgsta pasimankštinti kaimo jaunimas. Beje, pastatas renovuotas, jame yra visa reikiama bendruomenės veiklai įranga.
„Visi nėra lygūs“
Levaniškių keistuolis S.Ūsas pateikė konkretų pavyzdį, kaip gyvena kai kurie kaimo žmonės. „Vienoje vietoje yra trys namai. Viduriniame gyvena ūkininkas Petras Kairys, turintis modernų ūkį, apdirbantis ne kažin kiek mažiau žemės, negu jos turėjo kolūkis ir jame dirbo daug žmonių. P.Kairio ūkyje – moderni vakarietiška technika, iš užsienio atsivežta galvijų banda. Šalia gyvena Tumas, kuris dirbo benzino kolonėlėje, o išėjus iš kolūkio pirmininkų Kalibatui, dar ir pirmininkavo. O P.Kairys buvo tik „mechanikas“. Ir šalia yra Ramanauskas, pas kurį trijų arų bulvių darželis, ir tas pats neįdirbtas. Vat jums ir požiūris, kad visi lygūs. Dar Didžiosios Britanijos premjerė sakė, kad negali būti visi lygūs, nes gimsta skirtingi: vienas – didelis, kitas – šleivas, kreivas…“ – dėstė vyras.
Draudė laikyti dvi karves
Pensininkai Aldona ir Jonas Aliukai iki pensijos dirbo kolūkyje. Dabar kruta savo sodyboje. „Kolūkyje buvo ne itin geri laikai, – pasakojo A.Aliukienė. – Reikėdavo lėkte lėkti dirbti darbų kolūkyje, o saviems darbams likdavo tik naktis. Turėjome dvi karves, tai vis gaudavome įspėjamuosius raštelius, kad reikia likviduoti vieną, nes priešingu atveju kolūkis atims ir taip nedidelę ganyklą. Auginau tris vaikus, bet vis tiek reikėdavo eiti ravėti burokus, vadinamas „normas“ gaudavome. Kai vaikai paūgėjo, įsidarbinau kolūkio kontoroje“.
Nuo 14 metų – traktorininkas
J.Aliukas nuo 14 metų amžiaus pradėjo vairuoti traktorių ir su juo nesiskyrė net 45 metus, pradirbtus mechanizatoriumi kolūkyje. „Dirbau daug, įsitaisiau profesinę ligą. Jau du kartus keisti kelio sąnariai, ištinusios rankos. Bet tada nežinojau, kad tai profesinė liga, todėl ir negavau jokių su tuo susijusių išmokų. Vėliau kartkartėmis žmonai priekaištaudavau, kad ji dirbo kolūkio kontoroje ir nežinojo, kad ir man priklauso išmoka dėl profesinės ligos. Tuo tarpu kiti traktorininkai gaudavo tas pašalpas“, – sakė J.Aliukas.
Sutuoktiniai Aliukai teigė dabar gyvenantys puikiai. „Vaikai užauginti, kur norime einame, kur norim važiuojame. Mes džiaugiamės ir nedejuojame. Nesuprantame, kodėl žmonės vis dejuoja. Pensijos užtenka ir sau, ir dar vaikams duodame. Taip kad gyvenimu nesiskundžiame“, – optimistiška gaidele pokalbį baigė A.Aliukienė.