Levaniškiai – kaimas, kuriame vis dar yra jaunimo

Levaniškį jo gyventojai dažnai vadina tiesiog užkampiu. Kodėl? Nes kaimas įsikūręs trijų rajonų pakraštyje – yra atokiausias Anykščių rajono kampelis, šalia – Ukmergės ir Panevėžio rajonai. Tačiau Levaniškis, išsidėstęs abipus Nevėžio, dar gyvas – čia veikia net dvi bendruomenės, yra veiklos ir jaunimui.

Dvejopas pavadinimas

Levaniškis – kaimas, esantis Traupio seniūnijoje, nuo Traupio nutolęs 5 kilometrus. Per kaimą teka upė Nevėžis – Levaniškis yra išsidėstęs abiejuose upės krantuose. Čia į Nevėžį įteka upelis Lankstupys.
Levaniškio kaimo pavadinime yra šioks toks nesusipratimas: kelio ženklas ties įvažiavimu į kaimą skelbia: LEVANIŠKIS, tačiau čia buvę du tokio paties pavadinimo kaimai ir dažniau kaimas yra vadinamas Levaniškiais. Todėl toliau kaimas ir bus vadinamas dvejopai.
Levaniškių kaimas susiformavo XX a. viduryje, susiliejus Senųjų ir Naujųjų Levaniškių kaimams. Senieji Levaniškiai žinomi jau nuo XIX amžiaus pradžios, o Naujieji kūrėsi nuo šio amžiaus pabaigos.
Beveik prieš penkiasdešimt metų Levaniškiuose buvo pasodintas parkas, užimantis apie 6 hektarų plotą. Jį sodino ir prižiūrėjo pedagogas ir gamtininkas Paulius Glemža (1921–2002), jo dėka parke auga 65 sumedėjusių augalų rūšys.

Gaisras-rekordininkas

Levaniškyje jau šešeri metai nebėra mokyklos. Vaikai lanko Traupio pagrindinę mokyklą ar Raguvos (Panevėžio r.) gimnaziją. Tačiau kaime mokymo įstaiga veikė jau nuo 1924 metų – tada buvo įkurta pradžios mokykla. Nuo 1961 iki 1969 metų ji buvo net pagrindinė. Tačiau, mažėjant vaikams, Levaniškyje liko tik pradinė mokykla, kol buvo uždaryta ir ši.
Nuo 1950 metų iki XX amžiaus pabaigos Levaniškyje veikė biblioteka. Tačiau, šiai užsidarius, gyventojai neliko be spaudos ir knygų: atsirado Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Traupio filialo kilnojamoji bibliotekėlė.
Kaime niekad nebuvo bažnyčios – kažkada buvusi koplyčia, kurioje Mišias laikydavo Traupio kunigai. Dabar levaniškiečiai priklauso Traupio parapijai. Kapinaitės kažkada buvo, tačiau dabar sunykusios.
Pasak internetinio šaltinio anykstenai.lt, į Lietuvos rekordų knygą yra įrašytas didžiausias Lietuvoje dujotiekio gaisras, kaime įvykęs 1990 m. sausio 10 d. Klojant ryšių kabelius ir pažeidus dujotiekio trasą šalia senojo plento Vilnius–Panevėžys, 100 metrų atkarpoje 3 valandas degusių dujų liepsnos kilo į 30 metrų aukštį.

Kaime – net dvi
bendruomenės

Levaniškyje šiuo metu gyvena apie 315 žmonių. Tačiau, nepaisant gyventojų mažėjimo, čia yra įkurtos net dvi bendruomenės. Vienos jų, pavadintos „Abipus Nevėžio“ pirmininkė Jurgita Verikienė pasakojo, kad levaniškiečiai yra aktyvūs žmonės, o bendruomenę sudaro net 82 nariai. „Mūsų bendruomenė yra jauna, – sakė J. Verikienė, – be oficialių narių, daug yra ir „prijaučiančių“. Bendruomenės iniciatyva kaime vyksta gegužinės, šokiai. Gana keista ir smagu, kad mūsų jaunimas nevengia su vyresniais bendrauti – turbūt niekur nesu mačiusi, kad taip drąsiai visi kartu šoktų, bendrautų“. Taip pat bendruomenės nariai vaidina spektakliuose, kuriuos dažniausiai pastato levaniškietis Laimutis Baranauskas.
Bendruomenės pirmininkė J. Verikienė taip pat yra ir Traupio pagrindinės mokyklos direktorės pavaduotoja, socialinė darbuotoja. Ji sakė, kad levaniškiečiai apskritai yra geri ir draugiški žmonės.
Paklausta, ar apskritai kaime dar likę jaunimo, J. Verikienė teigė, kad tikrai taip: „Juk Traupio mokyklą, galima sakyti, levaniškiečiai išlaiko“.

Veiklos yra ir jaunimui

J. Verikienė džiaugėsi, kad kaimas vis dar gyvas: „2013 metais buvo renovuotos patalpos – turim sutvarkytą salę renginiams. Vadiname dvi atskiras sales liūdnąja ir linksmąja. Linksmojoje vyksta susiėjimai, vakaronės, o liūdnojoje šarvojami žmonės…“. Pasak bendruomenės pirmininkės, čia veiklos yra ir jaunimui – yra įrengti treniruokliai, kuriuos padovanojo kraštietė. „Sportuoti ateina apie dešimt jaunuolių, tačiau salė yra nesutvarkyta – ji įrengta buvusioje Levaniškių pradinio ugdymo mokykloje. Laukiam, kada salę galėsime tinkamai įrengti, rašome projektą ir lauko treniruokliams gauti“, – apie veiklų jaunimą ir bendruomenę kaime pasakojo levaniškietė ir užsiminė, kad tik šiuo metu nevyksta treniruotės moterims, mat kiek anksčiau būrelis jų mielai susirinkdavo į aerobikos užsiėmimus.

Dirbti – į kitus rajonus

Pasak Levaniškių bendruomenės „Apibus Nevėžio“ pirmininkės Jurgitos Verikienės, levaniškiečiai savame kaime darbo turi nedaug – keli jų dirba kaime veikiančiose dviejose parduotuvėse, yra dirbančių ir pas Levaniškiuose ūkį turinčius žmones. „Stambus Levaniškių ūkininkas yra Petras Kairys, pas jį yra dirbančių levaniškiečių. Taip pat ūkininkauja Saulius Savickas, Jonas Mincė. Pavasarį, vasarą, rudenį būna darbo pas ūkininkus, bet ne visi dirbti nori…“, – pasakojo moteris. Pasak jos, ko gero daugiausia levaniškiečių važinėja į Raguvą, kur yra baldų gamykla, taip pat yra dirbančių Ukmergėje, Panevėžyje. „Kas nori dirbti, tai darbą ir turi“, – sakė J. Verikienė.

Bendruomeniški
levaniškiečiai

Levaniškiuose gyvenanti Daiva Tolušytė nėra „gryna“ levaniškietė – Traupio seniūne dirbanti moteris sakė gimusi Ukmergės rajone, netoli Taujėnų esančiame kaime, bet Levaniškiuose gyvena nuo devynerių metų ir į bendruomenę yra seniai įsiliejusi. „Levaniškių bendruomenė yra stipri. Yra stiprių ūkininkų. Jei didesnė bėda, vieni kitiems visada padeda. Neseniai žmogui sudegė namas, tai surinkom pinigus, nunešėm kaip pagalbą. Galiu teigti, kad levaniškiečiai labai bendruomeniški“, – sakė moteris.
Yra Levaniškio kaime ir jaunų gydytojų, bet jie – ne vietiniai, tik nusipirkę sodybas. „Dar gyvas yra kalvis Vaclovas Plėtis, kavolius – toks jis ir yra, ir buvo. Tik jau nebeužsiima šiuo amatu… Yra ir Šleivys, drožėjas, liaudies meistras“, – žymesnius kaimo gyventojus vardijo D. Tolušytė.

Liko tik parduotuvės

Važiuojant pro kaimą sunku nepastebėti ant kalno stūksančio didžiulio apgriuvusio pastato. Tai – buvę kultūros namai. „Kultūros namai neseniai parduoti – jau turi savininką. Kai pastatą nupirko, kalbėjo, kad čia steigs įmonę, sukurs daug darbo vietų. Tačiau dabar kalbos nurimo, laukiam, kas bus toliau“, – pasakojo levaniškietė D. Tolušytė ir prisiminė: „Kai pastatė šiuos kultūros namus, jie rajone buvo patys naujausi ir moderniausi, bet gyvavo labai neilgai, nes, iširus kolūkiui, bent kiek geresnį inventorių išsivežė Anykščiai, o likusį turtą privatizavo. Išnešė, išdraskė… Kažkuriuo metu ten buvo įkeltas medicinos punktas ir biblioteka, bet irgi pabuvo neilgai“.
Šalia buvo pastatytas taip pat naujas pastatas – kontora. D. Tolušytė sakė, kad senojoje kontoroje buvo net mėsinė, siuvykla. „Nors gyventojų Levaniškiuose daugiau nei Traupyje, bet kaime nieko neliko. Šiandien, be dviejų parduotuvių ir pieno supirkimo centro, čia nieko nėra“, – teigė moteris.

Sodybas perka miestiečiai

Pasak D. Tolušytės, Levaniškiuose nėra labai daug tuščių sodybų, jas nuperka miestiečiai. Daugiausia namai atlieka vasarnamio funkciją. „Ateinančių gyventi nuolat yra vienas kitas, dažniausiai vyresnio amžiaus žmogus, norintis pabėgti nuo miesto šurmulio, siekiantis sveikesnio gyvenimo, – sakė Traupyje seniūne dirbanti levaniškietė, – savaitgaliais, savaime aišku, kaimas atgyja, atvažiuoja iš miestų jaunimas“.