
Tik 150 metų praėjo nuo 1863 metų sukilimo, tačiau kiek kartų šioje nedidelėje istorinėje atkarpoje nugyveno. Ir dar kiek nugyvens. Greitai lekiantis laikas kai kuriuos įvykius apipina būtomis ar nebūtomis legendomis, kai kuriuos įvykius užkloja užmaršties dulkėmis.
Nedidelę dalį lietuvių kovos su carine Rusija epizodų pateikėme ankstesniame ,,Anykštos“ numeryje. Šiandien siūlome toliau sekti sukilėlių pėdomis.
Troškūnų mokyklos moksleiviai šviesuoliai įsiliejo į sukilėlių gretas
1863 metų sukilimas stipriai užkliudė ir Troškūnus. Buvę Troškūnų mokyklos moksleiviai poetas Julius Anusevičius, Edvardas Daukša, studijavęs mediciną ir teologiją, kovėsi Eliziejaus Liutkevičiaus būryje. Sukilime dalyvavo ir dar vienas buvęs Troškūnų bajorų mokyklos moksleivis – poetas Kajetonas Aleknavičius.
Tragiškos lemties dailininkas ir vienas žymiausias 1863 metų sukilimo vadas E. Liutkevičius taip pat mokėsi Troškūnų mokykloje, o 1840 m. ją perkėlus į Panevėžį, ten tęsė mokslą ir 1845 m. baigė Panevėžio apskrities bajorų gimnaziją.
1845-1853 m. E. Liutkevičius studijavo Sankt Peterburgo dailės akademijoje, įgijo dailininko tapytojo išsilavinimą. Studijuodamas jis susidomėjo nauja meno sritimi fotografija, manoma, kad buvo pirmosios Vilniaus fotoateljė kūrėjo Aleksandro Strauso mokinys.
1848 m. Vakarų Europoje kilus revoliucinei kovai, jis buvo susiruošęs ten vykti ir prie jos prisidėti, bet artimiesiems tuomet jį pavyko perkalbėti. 1853-1863 m. E. Liutkevičius gyveno Panevėžyje ir buvo fotografijos pradininkas Aukštaitijoje.Įkūręs pirmąją ir ilgą laiką vienintelę fotografijos ateljė Panevėžyje, jis fotografavo žymesnius to meto asmenis. E.Liutkevičius taip pat tapė paveikslus, dekoravo Klovainių (Pakruojo r.), Rozalimo (Pakruojo r.) ir kitas bažnyčias.
1863 m., Lietuvoje jau sklandant sukilimo nuotaikoms, Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai E. Liutkevičius nutapė paveikslą “Jėzaus krikštas”. Manoma, kad tai buvo paskutinis jo kūrinys.
1863 m. pavasarį E. Liutkevičius kartu su panevėžiečiu mokytoju N. Lipskiu surinko apie 500 miestelėnų ir valstiečių vyrų, ginkluotų titnaginiais medžiokliniais šautuvais, dalgiais bei šakėmis, ir pasitraukė į Žaliąją girią. Jis pats jodinėjo po kaimus, kviesdamas vyrus į kovą. Vėliau Karsakiškio miškuose jo vadovaujamas sukilėlių dalinys prisijungė prie Zigmo Sierakausko sukilėlių kariuomenės rinktinės. 1863 m. balandžio 26 d. E. Liutkevičiaus sukilėlių dalinys susikovė su carinės Rusijos kariuomenės majoro Chitrovo daliniu ir privertė jį pasitraukti. Po šių kautynių Lietuvos sukilėlių vadas Zigmas Sierakauskas E. Liutkevičių paskyrė sukilėlių karinių pajėgų organizatoriumi. E. Liutkevičius perdavė Z. Sierakausko junginiui 300 savo ginkluotų vyrų ir 2500 rublių, o pats su kitais sukilėliais liko Žaliojoje girioje. Jis ketino susijungti su Z. Sierakausko rinktine prie Biržų, bet sukilėliams nepavyko ten prasiveržti pro carinės kariuomenės apsupimą.
Troškūnietis tapo vienu iš
sukilimo vadų
1863 m. vasarą E. Liutkevičius tapo vieno iš sukilimo vadų Antano Mackevičiaus pavaduotoju. Jo vadovaujamas būrys, apie 90 sukilėlių, glaudęsis Žaliojoje girioje, ir toliau atkakliai kovojo, nors sukilimas Lietuvoje jau buvo žiauriai malšinamas.
E.Liutkevičius buvo demokratiškų pažiūrų, reikalavo atiduoti valstiečiams žemes, smerkė dvarininkų savanaudiškumą. Dėl tokios pozicijos jis sukėlė dvarininkų nepasitenkinimą, buvo skundžiamas ir sukilimo vadams kaip skaldantis sukilėlių jėgas. Įskųstas už atlygį,
1863 m. spalio 30 d. (lapkričio 11 d.) gausiems carinės Rusijos armijos papulkininkio Karpovo kariniam daliniui apsupus Žaliosios girios Kutgirio mišką, netoli Antašavos (Kupiškio r.) jis pateko į apsiaustį, kurios metu žuvo 56 sukilėliai, kiti buvo suimti. Mirė 1863 m. spalio 30 d. prie Daršiškių kaimo (Kupiškio r.) – per susirėmimą su kariuomene buvo sunkiai sužeistas ir neišgyveno. Kūnas buvo užkastas Panevėžio Smėlynės aikštėje, kapą sutrypė kazokų arkliai.
9 sukilėlių batalionai
Romuldavos girioje
Troškūnų apylinkėse pasižymėjo Dominyko Felicijono Maleckio vadovaujamas batalionas. Turėdamas carinės Rusijos podporučiko karinį laipsnį, brolio Kasparo Maleckio patariamas, 1863 m. balandžio pradžioje D. F. Maleckis subūrė Utenos apylinkių sukilėlius ir su jais balandžio 11 d. nuvyko į vyriausiojo Lietuvos sukilėlių vado Zigmanto Sierakausko (1826-1863) sukilėlių stovyklą Truskavos (Kėdainių r.) miškuose. Balandžio 19 d. kartu su kitais sukilėliais jis davė priesaiką tarnauti Tėvynei ir siekti jos laisvės.
Balandžio 22 d. prie Raguvos (Panevėžio r.) jis pirmą kartą dalyvavo kautynėse su Rusijos kariuomenės daliniu, sukilėliai mūšį laimėjo.
Balandžio pabaigoje apie 2,5 tūkst. sukilėlių susibūrus ir apsistojus Teresboro stovyklavietėje Ramuldavos girioje, Z. Sierakausko suburta kariuomenė buvo suskirstyta į devynis batalionus maždaug po 300 žmonių. D. F. Maleckis kaip karininkas buvo paskirtas 7-ojo liaudies bataliono vadu, turėjo slapyvardį Vilkovičius. Balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje kartu su kitais karininkais jis čia treniravo sukilusius valstiečius, ginkluotus dalgiais, ruošė juos kovai su kariuomene.
Gegužės 3 d. pagrindinėje sukilėlių grupuotėje, kurią vedė pats Z. Sierakauskas, D. F. Maleckis iš Teresboro pro Svėdasus patraukė Biržų link. Gegužės 7-9 d. jis su savo daliniu dalyvavo lemtingame sukilėlių susirėmime su Ganeckio vadovaujamais Rusijos kariuomenės daliniais, kovėsi Z. Sierakausko grupuotės centre. Sukilėliams pralaimėjus su savo bataliono likučiais pasitraukė.
Sukilėlis pakartas Troškūnuose
1863 m. vasarą ir rudenį D. F. Maleckis dalyvavo dar keliose svarbiose kautynėse Aukštaitijoje su carinės Rusijos kariuomene. Vieną po kito suėmus sukilimo vadus ir pakrikus sukilėlių armijai, rudenį jo vadovaujamas sukilėlių būrys buvo apsistojęs Troškūnų miškuose. 1863 m. rugpjūčio 21 d. (pagal naująjį kalendorių – rugsėjo 3 d.) jo būrio sukilėlis Jonas Labanauskas pateko į nelaisvę ir po trijų dienų buvo pakartas Troškūnuose.
Po to D. F. Maleckio būrys sunaikino Puponių (Kupiškio r.) ir Troškūnų valsčių dokumentus, perėmė visus Troškūnų valsčiaus pinigus ir pakorė Troškūnų tūkstantininką, kenkusį sukilėliams.
Mūšyje prie Traupio žuvo 9,
prie Levaniškių -7 sukilėliai
1863 m. rugsėjo 10 (22) d. D. F. Maleckio vadovaujami sukilėliai kovėsi prie Traupio su Rusijos kariuomenės kapitono Djakonovo vadovaujamu kariniu daliniu – 100 pėstininkų ir 40 kazokų, kurie užtiko sukilėlius jų stovykloje. Tuo metu prie Traupio žuvo 9 sukilėliai ir dar vienas buvo sužeistas.
Rugsėjo 15 (27) d. D. F. Maleckio būrys vėl kovėsi su tuo pačiu Djakonovo daliniu, kuris užpuolė sukilėlius prie Levaniškių. Sukilėliai šį mūšį pralaimėjo ir buvo išvyti už Lėno (Ukmergės r.). Šiose kautynėse žuvo 7 sukilėliai, dar du buvo paimti į nelaisvę.
Vadus išdavęs valstietis
gavo medalį ir 50 rublių
Spalio 26 d. (lapkričio 7 d.) D. F. Maleckio vadovaujamas būrys paskutinį kartą kovėsi prie Troškūnų su Rusijos kariuomenės kapitono Levašovo vadovaujamu daliniu – pėstininkų kuopa ir puse eskadrono ulonų. Žuvo keli sukilėliai, vienas buvo paimtas į nelaisvę. Po šio pralaimėjimo sukilėlių dalinio vadas ir dar 4 sukilėliai, tarp jų D. F. Maleckio brolis Juozapas Maleckis, Alukėnuose buvo išduoti ir 1863 m. lapkričio 21 d. (gruodžio 2 d.) suimti.
Už šią išdavystę Alukėnų kaimo valstiečiui Bernatoniui carinė valdžia skyrė sidabro medalį “Už narsumą” ir 50 rublių premiją. 1863 m. gruodžio 9 (21) d. Ukmergėje D.F.Maleckis buvo pakartas be teismo.
-ANYKŠTA