42-ejų metų teisininkas, profesorius Audrius Bitinas patogų gyvenimą Lietuvoje iškeitė į dvejų metų komandiruotę Azerbaidžane. Iš Anykščių kilęs A.Bitinas konsultuoja Azerbaidžano Vyriausybę, kaip reformuoti šios egzotiškos šalies socialinę sistemą. Jo kontraktas sudarytas su Prancūzijos Vyriausybe, o Azerbaidžane A.Bitinas dirba kaip Prancūzijos atstovas.
Padeda postsovietinio mentaliteto išmanymas
A. Bitinas moka rusų, anglų, prancūzų ir lotynų kalbas. Na, pastarosios kalbos žinios Azerbaidžane nėra didelė vertybė, tačiau kitų trijų kalbų profesoriui dažnai prireikia. Lietuvį profesorių prancūzai pasirinko ne tik dėl šiuolaikinės visuomenės socialinės apsaugos problematikos išmanymo ir rusų kalbos žinių, bet ir dėl „rusiško mentaliteto“ supratimo.
Pasak A. Bitino, projektas, kuriame jis dalyvauja, apima strateginį planavimą, pensijų reformas, finansų valdymą, neformaliosios ekonomikos procesus, informacinių technologijų valdymą ir kt.
Teisininko A.Bitino specializacija yra socialinė sritis ir darbo teisė – 2011–2013 m. jis buvo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministras, didžioji dalis jo mokslinių publikacijų, tarptautinės stažuotės, galų gale – ir studentams dėstomos paskaitos orientuotos į socialinių sistemų valdymą ir jų analizę.
A.Bitinas Baku gyvena nuolat, o prancūzų ekspertų grupės atvažiuoja, atlieka tyrimus ir išvažiuoja. Anykštėnas tik per didžiąsias šventes grįžta į Lietuvą, kur likusi jo šeima. Na, o iš Baku jis dar kartais keliauja pas užsakovą į Prancūziją…
Aiškindamas apie rusų kalbos reikšmę dirbant Azerbaidžane, A.Bitinas dėstė, jog valdžios sluoksniuose kai kada susikalbėsi ir angliškai, tačiau vis dėlto vyresniems azerbaidžaniečiams, kaip žinia, ir lietuviams, lengviau komunikuoti rusiškai nei angliškai. Todėl lengvai rusų kalba bendraujantis užsienio konsultantas azerbaidžaniečiams yra savesnis, be to, šiame krašte labai vertinamas asmeninis kontaktas ir pasitikėjimas. A. Bitino nuomone, bendravimas per vertėją tos atmosferos nesukuria.
„Ar jus kviečia į svečius, vaišina, ramiai namo grįžti neleidžia?“- klausėme Audriaus. Jis šyptelėjo, jog stereotipinis supratimas, kad kaukaziečiai beprotiškai meilūs, – nėra teisingas. „Žmonės visur yra žmonės, turi savus gyvenimus. Paviršutiniame bendravime gali matyti demonstratyvų šiltumą: maloniai priima svečius, rūpinasi jais, tačiau į gilesnius, asmeninius santykius jie žiūri labai atsargiai. Azerbaidžaniečiai žino savo vertę, labai vertina pasitikėjimą ir nemėgsta pripažinti klaidų,“ – „Aukštaitiškam formatui“ sakė A.Bitinas. Todėl Baku žmonių ratas, su kuriais anykštėnas bendrauja, daugiausia yra „europietiškas“ (lietuviškas-prancūziškas) – Lietuvos ir Prancūzijos ambasadų Azerbaidžane diplomatai, keli pagal kitus europinius projektus dirbantys lietuviai. „Žinoma, esama gerų draugų ir tarp azerbaidžaniečių, kartu dalyvaujame įvairiuose renginiuose, tačiau juk suprantama, kad vietiniai žmonės turi savus, įprastus gyvenimus, šeimas, o atvykusių iš Europos „vienišų vilkų“ gyvenimo ritmas ne visada leidžia juos iš karto įsileisti,“- dėstė A.Bitinas.
Emigruoja ir azerbaidžaniečiai
Jau daugiau nei pusmetį Azerbaidžane gyvenantis A.Bitinas kalbėjo, kad šioje šalyje labai daug socialinių išmokų gavėjų ir santykinai nedaug mokesčių mokėtojų, visuomenė palyginti jauna, nors senėjimo procesai po truputėlį įsisuka ir į šią šalį. Šalyje 10 mln. gyventojų – per 2 mln. žmonių gyvena Baku megapolyje, yra keletas 100-200 tūkst. gyventojų turinčių miestų, tačiau didžioji populiacijos dalis – kaimiečiai. Po Tarybų Sąjungos subyrėjimo Azerbaidžano kaimiečiai gavo mažus žemės sklypelius, kuriuose vysto beveik natūrinį ūkį, gauna nemažai valstybės paramos, turi mokėti nedidelius mokesčius. Antra, Azerbaidžano socialinės specifikos pusė – ten praktiškai nėra senelių ar vaikų namų, vaikai rūpinasi senais tėvais, tėvai – vaikais.
Kaukazo šalyse pastaruoju metu aktyvai kovojama su korupcijos reiškiniais, ypač tai pastebima diegiant įvairias elektronines paslaugas. Vis dėlto korupcijos lygmuo ir korupcijos supratimas kitoks nei Vakarų Europoje, tai daugiausia pasireiškia sąlyginai dideliu visuomenės pakantumu šiam reiškiniui. „Korupcijos problema – konstatuota, yra vyriausybinės priemonės, kaip ir kitose valstybėse. Kiti žingsniai – nepakantumo korupcijai atmosferos sukūrimas, elektroninės paslaugos, visuomenės švietimas, atkakliai nuoseklūs kovos su ja žingsniai,“ – dėstė profesorius.
Pasak jo, dabartinis gimstamumas Azerbaidžane – du vaikai vienai šeimai, tačiau gyventojų skaičius šalyje mažėja dėl emigracijos. „Vidutinis atlyginimas Azerbaidžane – 250 eurų, todėl emigracija iš šalies yra didelė. Pagrindinis srautas krypsta į Rusiją, o mokslininkai, aukštųjų technologijų specialistai išvažiuoja į Turkiją,“ – pasakojo A.Bitinas. Pasak jo, nors azerbaidžaniečių ir turkų kalbos panašios ir jie gali susikalbėti, tačiau pagrindinis iš Azerbaidžano išvažiuojančių srautas yra darbininkai, kurie vis dėlto važiuoja į Rusiją.
Baku įspūdingai spindi
Azerbaidžanas pastaraisiais metais labai daug dirbo skleisdamas pasauliui gerąją žinią apie save. Baku surengtos Europos žaidynės, Islamo žaidynės, vyko „Eurovizijos“ konkursas, organizuotos „Formulės- 1“ etapo lenktynės, mieste pristatyta dangoraižių ir daugybė kitų šiuolaikiškų statinių.
Naftos telkinius turintis Azerbaidžanas lyg ir turtingas, tačiau pajamų nelygybė tarp įvairių socialinių grupių kiek ryškesnė nei Europoje, todėl, pasak A.Bitino, atotrūkis tarp labiausiai turtingų ir didžiausių vargšų didesnis nei Lietuvoje. „Naftos verslas yra valstybės monopolis. Yra naftos fondas, kurio lėšos skiriamos ir infrastruktūrai,“ – sakė A.Bitinas.
„Laisvi“ musulmonai
Tradiciškai suvokiama, kad Gruzijoje, Armėnijoje ir Azerbaidžane turėtų lietis vyno upės. Bet vertinant religijos aspektu – azerbaidžaniečiai yra musulmonai, o Koranas draudžia vartoti alkoholį. Pasak A.Bitino, „yra tikrųjų musulmonų, kurie visiškai negeria“. Tačiau nemaža dalis azerbaidžaniečių vartoja alkoholį, bet vynas nėra populiarus, nėra vyno gėrimo tradicijų. Pasak anykštėno, Baku gatvėse nėra besišlaistančių padauginusių alkoholio žmonių, alkoholis vartojamas saikingai. Azerbaidžaniečiai dažniau renkasi šilkmedžių uogų degtinę nei vyną. „Maistas kitoks nei Vakaruose. Natūralus. Mėsa ir daug daržovių. Mažai padažų ir adžikos“, – sakė A.Bitinas. Subtropinio klimato zonoje nuimami keli daržovių derliai per metus, todėl vaisiai ir daržovės Baku kainuoja centus, bet restorane už pietus prabangiuose restoranuose gali sumokėti ir 50 eurų. Tiesa, įprastose kavinėse šašlykų porcija kainuoja 3-4 eurus.
A.Bitinas gyvena miesto centre jam skirtame bute, iki darbo gali nueiti ir pėsčias. Laisvalaikiu jis sakėsi bėgiojantis, einąs į specializuotą sporto klubą ar vykstantis su draugais pažaisti golfą. Savaitgaliais kartais lietuvių ar atvykusių kolegų prancūzų kompanija išsinuomoja automobilį ir su vairuotoju išvyksta į kalnus.
Teoriškai Baku yra ant Kaspijos jūros kranto, bet praktiškai – nuo miesto iki artimiausių tinkamų paplūdimių 30-40 kilometrų. Pagrindinė pačių azerbaidžaniečių atostogų kryptis – Turkija, kai kas atostogauti vyksta ir į Gruziją.
Anykštėnas dėstė, kad Baku yra lietuvių moterų, ištekėjusių už azerbaidžaniečių, tačiau kol kas lietuvių ne iš diplomatinio korpuso dar nėra sutikęs.
Profesoriaus teigimu, Azerbaidžano ryšiai su Latvija glaudesni nei su Lietuva. Ir lėktuvai skraido iš Baku į Rygą, o ne į Vilnių, tad Lietuvos užsienio politikos formuotojams bei turizmo srities darbuotojams yra erdvės veiklai.
Pastatė namą žurnalistams
Azerbaidžaną daugiau nei dvidešimt metų valdo Alijevai. Iki 2003 metų valstybės prezidentu buvo Heidaras Alijevas, o po jo mirties valdžią perėmė sūnus Ilhamas Alijevas. „Kiekviena valstybė turi teisę pasirinkti savo kelią ir valstybės valdymo formą, o Azerbaidžano kelias į laisvę buvo grįstas sudėtinga geopolitine situacija, karais, Rusijos geopolitiniais žaidimais. Todėl stabilumo siekis yra vienas iš pagrindinių politinių siekių,“ – kalbėjo A.Bitinas.
Plika akimi antidemokratiškumo apraiškos Azerbaidžane, pasak A.Bitino, lyg ir nėra matomos, vyksta rinkimai, veikia trijų grandžių valdžios sistema (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė), veikia opozicinės politinės partijos, pasitikėjimas prezidentu visuomenėje yra didelis (čia, anot A. Bitino, tokia nuomonė susidaro ne prisiskaičius vietinės spaudos, bet ir pasikalbėjus su žmonėmis).
Tiesa, užsienio politikoje Azerbaidžano Vyriausybė stengiasi laviruoti, išlaikyti gerus santykius ir su Rusija, ir su Europos Sąjunga, ir su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. „Kadangi duodu interviu žurnalistui, papasakosiu, kaip gyvena žurnalistai,“ – sakė A. Bitinas. „Azerbaidžane yra santykinai daug popierinių leidinių, dienraščių, televizijos kanalų, nemažai internetinių naujienų portalų, veikia ir opoziciniai kanalai. Kaip ir visur, su žurnalistais yra reikalų, ne visada valdžiai patinka tai, ką nagrinėja žurnalistika, kai kurie žurnalistai nenori kritikuoti valdžios, palaiko vyriausybės politiką. Čia šis klausimas yra sudėtingas, nes oficialiai Azerbaidžanas kariauja su Armėnija, geopolitinė situacija nėra paprasta, todėl natūralu, kad valstybinės struktūros didelę reikšmę skiria saugumui, propagandai bei savojo kelio aiškinimui. Vis dėlto vyriausybė įsitikinusi, kad rūpinasi žurnalistais, pavyzdžiui, valdžia žurnalistams pastatė specialius daugiabučius namus, rūpinasi socialiniais klausimais (dovanoja butus). Vietinei auditorijai nedraudžiama rinktis alternatyvių informacijos kanalų – azerbaidžaniečiams „Facebook“-as, BBC ar Rusijos televizijos kanalai yra laisvai prieinami. Jei mes į Azerbaidžane vykstančius politinius procesus žiūrėsime pagal Europos teisinių dokumentų raidę, gal pasirodys kažkas taisytina, bet juk visuomenė ne per vienerius metus pasiekia tam tikrą brandos lygį, Lietuvoje pastaraisiais metais valdžios politika taip pat orientuota į draudimų įvedimą, o ne veiklos skatinimą“.
Paklaustas, kaip vaiko ilgesį, profesorius atsakė, jog stereotipiškai – darbu. „Stengiuosi džiaugtis, kad daugiau laiko turiu skaitymui ir rašymui, rengiu publikacijas su užsienio kolegomis, monografiją ir vadovėlį Lietuvos studentams, advokatams“, – tvirtino anykštėnas.
