Lietuviai ir žydai – sėklos iš vieno grumsto

Kovo 15-ąją, Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje vyko renginys, kurio metu buvo pristatytos net dvi anykštėnų knygos apie žydus – rašytojo Rimanto Povilo Vanago „Iš vieno grumsto“ bei kurklietės, mokytojos, kraštotyrininkės Angelės Dūdienės „(Ne)pamiršti“.
Knygas aptarė istorikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius Egidijus Aleksandravičius.

Prisiminė žydų gelbėtoją

Renginį moderavusi L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė papasakojo, kodėl ši diena pasirinkta paminėti žydų gelbėtojus: „Ši diena pasirinkta prisimenant Vilniaus universiteto bibliotekininkę Oną Šimaitę, kuriai 1966 metais kovo 15 dieną buvo suteiktas garbingas Pasaulio tautų teisuolės vardas.
Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu 1663 Lietuvos piliečiai, gelbėję žydus nacių okupuotoje Lietuvoje, jau yra apdovanoti žūvančiųjų gelbėtojų kryžiumi, o 925 asmenys pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais.“

Anykščių rajono savivaldybės mero Kęstučio Tubio patarėjas Laimas Fergizas, perskaitęs rajono mero kalbą, tarp gelbėtojų paminėjo ir anykštėnę Veroniką Misiūnaitę-Kalinkienę. Moteris 1941 metų rugsėjo mėnesį priglaudė iš kapo duobės pabėgusį sužeistą Anykščių žydą Motelį Kurickį. Išgelbėtasis ją po daugelio metų susirado ir 1996 metais aplankė savo išgelbėtoją Anykščiuose. V. Kalinkienei 2000 metais buvo suteiktas Pasaulio teisuolės vardas, o 2003 metais po mirties ji buvo apdovanota žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus laikinasis direktorius Antanas Verbickas taip pat prisiminė šią istoriją ir pakvietė pažiūrėti videofilmą, kuriame ir užfiksuotas susitikimas su V. Kalinkiene. Salėje sėdėjo ir žydų gelbėtojos V. Kalinkienės dukra Ona Ražanienė.

Išgelbėtieji – taip pat traumuoti

Prof. habil. dr. E. Aleksandravičius svarstė, kad Kovo 15-oji nėra įprasta šventė.
„Valdžioje kažkas turi sveiko proto ir truputį širdies, ir tikrai gerai sugalvojo, – kad tokia diena prieš porą metų imta minėti, džiaugėsi profesorius. – Keistas jausmas: nepaisant to, kad žmogui yra natūraliai sunkiau kalbėti apie saviškių žvėriškumus, bet ir apie saviškių gražiausius darbus mes nebuvome linkę kalbėti. Apie holokaustą, apie žudynes, apie tai, kas mūsų sąmonėje atsiveria visu žiaurumu – visai natūralu, kad tai žmogaus sąmonėje yra uždaroma. Geri istorikai dažnai sakydavo, kad tai susiję su tokia praeitimi, apie kurią mes sakome, kad buvo taip baisu, kad negalėsime papasakoti, ir buvo taip baisu, kad negalėsim užmiršti. Tai kaip tada reikia pasakoti? Akivaizdu, kad fonas bus ta baisybė, ta didžiulė tragedija, į kurią mūsiškiai įsimaišė ir kuri savaime neišgaruos, neišnyks, ir jeigu užsimirši, tai, ko gero, dar baisesnės šmėklos pradės lįsti per langus…“

Prof. habil. dr. E. Aleksandravičius kalbėjo, jog apie patį holokaustą nesinori kalbėti.
„Tai yra kažkas, kas reikalauja iš žmogaus kilnumo, idealizmo, stiprybės kalbėti su saviškiais apie tokius dalykus. Bet žymiai sunkiau yra paaiškinti, kodėl ir gelbėtojų tema nebuvo taip iškalbėta. Yra viena kita knyga, vienas kitas autorius, rašę apie tai. Vienas jų – Rimantas Vanagas“, – sakė istorikas, paminėdamas, jog R. Vanagas susidūrė su gyvais žydais – išlikusiais arba išlikusiųjų vaikais.

„Išlikėliai visada tam tikra žyme yra pažymėti, jų pasakojimai pažymėti kažkokiomis sunkenybėmis. Daugumos jų artimieji yra pakasti toje žemėje, kurioje ir antkapiai palaidoti. Ir jie vis tiek visą tą praeitį prisimena per gelbėtoją. Žydams tai taip pat yra nelengvas, traumuojantis pojūtis, žydai turėjo milžiniškas psichologines ir socialines problemas, atsidūrę Izraelyje ir susidūrę su tais kitais, kuriems grėsmės negrėsė. Čia – 90 proc. žmonių išnaikinta, o tie išliko. Ar pats išlikimas yra heroizmas? Leonidas Donskis sakė – koks čia nuopelnas, kad išlikom? Jis pasakojo, kaip jo tėvo broliai iš namų niekur nesitraukė, sakydami, jog nieko niekam blogo nepadarė, o tėvas pabėgo į mišką. Broliai tą patį vakarą buvo sušaudyti. Tad jie – broliai – buvo didieji, gerieji“, – mąstė prof. habil. dr. E. Aleksandravičius.
Tuo tarpu apie A. Dūdienės surinktą medžiagą profesorius kalbėjo, kad reikia labai tolerantiškai skaityti tokius šaltinius – kai vaikai užrašo ne tyrinėtojo, o seno žmogaus pasakojimą, viskas yra tam tikroje migloje, nėra žinojimo griežtumo.

„Angelė Dūdienė, būdama mokytoja, ganėtinai seniai ir kruopščiai pradėjo klausinėti tenykščius, menančius Kurklių senuosius, pradėjo judinti, purenti tą atminties dirvą, ir iš esmės atliko etnografinį antropologinį tyrimą – surankiojo prisiminimus, rekonstravo mažulytes ir išnykusias Kurklių bendruomenes, pavidalus, pavardes, kiemus ir sugebėjo, literatūriškai apdorojusi šiuos pasakojimus ir tekstus, juos sudėti į vieną knygą.

Vienas išmintingas mąstytojas – Zigmund Bauman – kažkada išsireiškė apie holokausto praeities supratimą. Jis sakė, kad jei net mes sužinome visus skaičius, jei ir žinome, kad keli tūkstančiai mūsų braidė po žydų kraują ir dalijosi jų turtą su savo vaikais, jei ir žinome, kiek mūsiškių buvo prisidėję prie žydų gelbėjimo, jautriausias žinojimas yra tada, kai tu gebi įsivaizduoti vidurnaktį beldimą į duris, kurias pravėrus, vaikas, kuriam gresia mirtis, prašo padėti. Jei jam padėsi, tavo vaikui ir tau grės mirtis. Suprasti, pagalvoti, kaip tu pasielgsi. Tai yra žinojimas. Šitoje knygoje ir klausinėtojai, ir prisimenantieji galėjo tą įsivaizduoti. Tai – nepaprastai svarbu“, – kalbėjo prof. habil. dr. E. Aleksandravičius.

Mokiniai rašė apie žydus

Buvusi Kurklių vidurinės mokyklos mokytoja A. Dūdienė papasakojo, kaip gimė mintis parašyti knygelę „(Ne)pamiršti“: Vilniuje, Kraštotyros centre buvo paskelbta nacionalinė ekspedicija, kurioje ji su vaikais kraštotyrininkais nusprendė sudalyvauti, pasirinkę temą apie Kurklių krašto žydus.

„Tada mums labai pasisekė, nes griaunamame valsčiaus pastate mokiniai aptiko tikrą lobį: šūsnį dokumentų, kuriuose buvo užfiksuotas žydų turto surašymas ir išpardavimas kurkliečiams. Pradėjome tuos dokumentus plėtoti ir vaikų darbas buvo įvertintas labai neblogai – laimėjome trečią vietą Respublikoje. Vaikai gavo piniginę premiją, kas juos motyvavo dar labiau. Tuomet juos pakvietė į Vilnių pasidalinti savo darbo patirtimi, dalyvauti konferencijoje. Grįžę mes aptarėme tą darbelį, kuriuo aš nebuvau labai patenkinta – mano nuomone, jis buvo paviršutiniškas, nes jame aprašėme daugiau holokaustą, verslus, amatus. Man norėjosi, kad jame atsispindėtų ir žmogiškasis faktorius, santykiai pačių žydų su kurkliečiais. Pasiūliau vaikams darbą tęsti“, – apie knygelę pasakojo jos sumanytoja.

A. Dūdienė sakė, kad jiems su vaikais labai pasisekė, nes labai padėjo Kurklių bibliotekos bibliotekininkė Danguolė Matulienė, kuri nukreipdavo, kur galima nueiti, kas gali žinoti apie kurkliečius ir žydus.

„Kurkliuose žydai gyveno jau nuo XVI amžiaus. Ėmė vystytis žydų verslai, atsirado sinagogos. Darbelyje atskleidėme žydų verslus, amatus, prekybinius santykius, kaip žydai auklėjo vaikus. Taip pat žydų tikėjimą, šventes. Aprašėme ir gaisrą, kuomet sudegė daug kurkliečių namų. Įdomus faktas, kad, kai gaisras ėmė plisti Anykščių link ir ugnis priartėjo prie rabino namo, staiga vėjas pakeitė kryptį ir rabino namai nesudegė. Žmonės sako, kad rabinas buvo laikomas šventu žmogumi Kurkliuose, jis daug kurkliečiams padėdavo, duodavo patarimų.

Džiaugiuosi, kad vaikų požiūris į žydus pasikeitė. Žydai buvo taikūs ir šias išvadas jie padarė išgirdę žmonių liudijimus. Jie niekad nesimušdavo, vyrai ir moterys būdavo pasiskirstę darbais, su kurkliečiais nebūdavo nesutarimų“, – pasakojo mokytoja, kraštotyrininkė A. Dūdienė.

Nori kalbėti apie gyvenimą

Prof. habil. dr. E. Aleksandravičius pavadino rašytoją, žurnalistą R. Vanagą labiausiai šioje temoje paskendusiu tyrinėtoju – jis yra išleidęs jau ne vieną knygą apie žydus.
„Kai pirmą kartą 1990 metais atsidūriau Izraelyje, grįžau namo išgirdęs istorijas, apie kurias mes dabar kalbame. Nežinojau, ką daryti, kaip jas skaitytojui pateikti, kadangi tai yra amžina gyvybės, mirties, kaltės ir atgailos tema. Šie dalykai amžinai buvo ir bus. Daug žiaurumų ir mūsų dienomis vyksta, visi žiūri ir nieko padaryti negali. Todėl kažką spręsti nesiimu“, – sakė R. Vanagas.

„Man kažkiek keistoka, kad daugybę metų mes vis kalbame apie tą patį. Žydai su mumis gyveno daugybę metų ir per tiek metų mes apie juos nieko nekalbame, tik apie tą paskutinę lemtingą dieną mūsų krašte. Man tai atrodo nesąžininga – mes negalime visą laiką kalbėti apie tai, kaip jie žuvo. Jie prieš tai gyveno. Gyveno ne tuščią gyvenimą, o prasmingą, kūrybišką, dievobaimingą, filosofišką. Manau, kad dažniau ir plačiau kalbėkime ne apie patį žudymo aktą. Kai rašiau šias knygas, man atrodo, pasiekiau tai, ko siekiau. Konkretūs anykštėnų žydų literatų likimai – jie daug ko moko. Tris iš keturių aprašytų asmenų turėjau laimę pažinti. Jų gyvenimo koncepcija, jų patirtis, tam tikri momentai, man perša bendražmogiškas išvadas, ir tai mus tikrai suartina iki vieno grumsto. Kad mes, žydai ir lietuviai, esame vieno grumsto vaikai ir augę iš tos pačios sėklos, – tikrai ne. Bet iš to paties grumsto gali išdygti įvairios sėklos. Rašant knygas šia tema, klostėsi noras kažko daugiau, giliau ir, gink Dieve, nepolitizuoti. Sugyventi, pažinti, atmintį atkurti – kas Lietuvoje vyko, kodėl, kaip vyko – ir pasakoti žmonėms“, – pridūrė rašytojas.

R. Vanagas sakė dedantis dideles viltis į jaunimą, kurių jau yra mokančių jidiš kalbą, kurie gali atrasti pasaulio archyvus, kuriuose, gali būti, yra užfiksuoti mūsų krašto žmones.

Reikia matyti žmogų

Prof. habil. dr. E. Aleksandravičius svarstė, kad kaltės ir gėdos jausmas mums vis dar neleidžia kalbėti apie žydus, kurie nuo mūsų nukentėjo ir kad norint kalbėti apie gelbėtojus, negali nekalbėti apie holokaustą.

„Žydų gelbėtojų galėjo būti įvairių: jie galėjo būti kaimuose, neraštingi žmonės ir galėjo būti tokie, kaip Steponas Kairys – elito žmonės su visomis dorybėmis. Socialinis sluoksnis nėra labai reprezentuojamas. Buvo visas tinklas žydų gelbėtojų, o skundikų nebuvo labai daug.
Šios dvi knygos – visiškai skirtingos, bet jos liudija visiškai panašius dalykus: žmogiškumo ilgesį, žmogiškumo krislus, tą žmogiškumo akistatą, kada tu bet kokiam kitame pirmiausia matai žmogų. Tada tu žinai, kaip pasielgsi“, – sakė profesorius.