Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Vildžiūnas

Skulptorius Vladas Vildžiūnas gimė 1932 m. gruodžio 20 d. Dabužių kaime (Anykščių raj.).
1952 m. baigė Anykščių vidurinę mokyklą 9-ojoje jos laidoje. 1958 m. baigė studijas Vilniaus dailės instituto Skulptūros fakultete, kur buvo skulptoriaus prof. Juozo Mikėno mokinys, tačiau iš paskutiniojo kurso buvo pašalintas už dalyvavimą pasipriešinimo judėjime. Dailininko diplomą gavo 1961 m.

Skulptorius Vladas Vildžiūnas gimė 1932 m. gruodžio 20 d. Dabužių kaime (Anykščių raj.).

1952 m. baigė Anykščių vidurinę mokyklą 9-ojoje jos laidoje. 1958 m. baigė studijas Vilniaus dailės instituto Skulptūros fakultete, kur buvo skulptoriaus prof. Juozo Mikėno mokinys, tačiau iš paskutiniojo kurso buvo pašalintas už dalyvavimą pasipriešinimo judėjime. Dailininko diplomą gavo 1961 m.

1964-1969 m. V. Vildžiūnas dirbo Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje dėstytoju, vėliau buvo laisvas menininkas.

1988-1994 m. jis dirbo Vilniaus dailės akademijoje Skulptūros katedros vedėju, buvo docentas.

1993 m. V. Vildžiūnas įkūrė Vilniaus Jeruzalės meno centrą, nuo 1993 m. iki šiol yra to centro prezidentas.

V. Vildžiūnas kuria medžio, metalo ir akmens skulptūras, nuo 1957 m. dalyvauja parodose, 1964 m. Vilniuje surengė pirmąją personalinę savo darbų parodą. Jo kūriniai buvo eksponuoti parodose Niujorke, Čikagoje ir Los Andžele (JAV, 1977 m.), Guilfordo universitete (Didžioji Britanija, 1998 m.), Dariaus Mikšio projekte „Už baltos užuolaidos” Lietuvos paviljone 54-ojoje Venecijos (Italija) bienalėje (2011 m.).

Ankstyvajai V. Vildžiūno kūrybai būdingos liaudies skulptūros tradicijos, vėliau išryškėjo kūrinių monumentalumas, savita tikrovės transformacija, vyrauja ryškios geometrinės formos ir lakoniškas siluetas.

V. Vildžiūnas taip pat iliustravo knygų ir vadovėlių: Gedimino Isoko „Miško varpeliai” (1962 m.), R. Jankevičienės „Mano žolynėliai” (1962 m.) ir kt.

Už M. K. Čiurlionio paminklinę skulptūrą V. Vildžiūnas buvo apdovanotas Lietuvos valstybine premija (1976 m.). Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas (1982 m.). Už modernios nacionalinės skulptūros vizijos įkūnijimą ir laisvos dvasios kultūros židinio puoselėjimą jam skirta 2012 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Išleistas kūrinių albumas „Vladas Vildžiūnas” (1970 m.), monografija „Vladas Vildžiūnas” (2001 m.).

Laisvalaikį skiria fotografijai, kaupia fotomeno archyvą, rengia fotomeno parodas.
 
Vedė 1957 m., žmona Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė (g. 1931 m.) – generolo Kazio Ladigos (1893-1941) duktė, dailininkė grafikė. Duktė Liudvika Vildžiūnaitė-Pociūnienė (g. 1958 m.) – žurnalistė, sūnūs: Domantas Vildžiūnas (g. 1963 m.) – dokumentinio kino režisierius ir operatorius, Kunotas Vildžiūnas (g. ?) – dailininkas skulptorius, iliustratorius.

2012 m. už viso gyvenimo nuopelnus V. Vildžiūnas apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

V. Vildžiūno kūriniai:

1957 m. – skulptūrinis portretas „Tėvas”.

1958 m. – skulptūrinis portretas „Marytė”.

1959 m. – skulptūrinis portretas „Senelė”, J. Puškoriaus skulptūrinis portretas.

1960 m. – Salomėjos Nėries skulptūrinis portretas, kamerinė skulptūrinė trilogija „Motinystė” („Karo metai”, „Priespaudos metai”, „Taikos metai”).

1961 m. – kamerinė skulptūra „Pavasaris”.

1962 m. – skulptūrinis portretas „Konstruktorius”, Petro Rimšos skulptūrinis portretas.

1963 m. – Petro Vaičiūno antkapinis paminklas Vilniaus Rasų kapinėse (architektas V. Brėdikis), kamerinė skulptūra „Surištas sukilėlis”, skulptūrinis portretas „Senas kolūkietis”, skulptūrinė kompozicija-ciklas „Vaikai”.

1964 m. – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio skulptūrinis portretas (kiti variantai – 1965, 1967, 1968 m.).

1965 m. – A. Vildžiūno skulptūrinis portretas.

1966 m. – dekoratyvinė skulptūra Vilniaus respublikinei ligoninei.

1968 m. – monumentali dekoratyvinė skulptūra „Trys Karaliai” Kaune.

1970 m. – Kazio Borutos antkapinis paminklas Vilniaus Rasų kapinėse.

1972 m. – skulptūrinis portretas „Ecce homo” (kitas variantas – 1982 m.).

1973 m. – dekoratyvinė skulptūra „Lietuviška baladė” Vilniuje.

1974 m. – Salomėjos Nėries paminklinė skulptūra Vilniuje.

1975 m. – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paminklinė skulptūra Druskininkuose.

1977 m. – dekoratyvinė skulptūra „Deivė paukštė” Palangoje, kamerinės skulptūros „Piligrimai” ir „Sparnuota figūra”.

1978 m. – dekoratyvinė skulptūra „Deivė paukštė” Los Andžele (JAV), Vinco Mykolaičio-Putino antkapinis paminklas Vilniaus Rasų kapinėse.

1979 m. – kamerinė skulptūra „Generacijos”.

1982 m. – dekoratyvinė skulptūra „Barbora” Vilniuje.

1984 m. – Lauryno Stuokos-Gucevičiaus paminklinė skulptūra Vilniuje.

1985 m. – dekoratyvinė skulptūra „Sparnuota figūra” Panevėžio Šilaičių kapinėse.

1989 m. – monumentalioji skulptūra „Jėzus Nazarietis” (pastatyta kaip monumentas Lietuvos tremtiniams Vorkutoje (Rusija, 1990 m.), kaip paminklas represuotiems Lietuvos agronomams Dotnuvoje (1991 m.), kaip kunigo Alfonso Gražio antkapinis paminklas Anykščių Šv. Mato bažnyčios šventoriuje (1992 m.).

1990 m. – Petro Vaičiūno paminklinė skulptūra Jonavoje.

1994 m. – Viktoro Vizgirdos antkapinis paminklas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Marijos Gimbutienės antkapinis paminklas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

1995 m. – skulptūra „Šventas Kazimieras”.

1999 m. – dekoratyvinė skulptūra „Prisikėlimas” (pastatyta 2002 m. Anykščiuose, A. Baranausko aikštėje, kaip paminklas Laisvei).

2002 m. – Aleksandro Štromo antkapinis paminklas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

2005 m. – skulptūra „Baladė” – Laisvės paminklas Kelmėje.

Kviečiame užduoti klausimus skulptoriui Vladui Vildžiūnui. Rūpimą klausimą įrašykite komentarų skiltyje.