Lietuvos Respublikos Prezidento V. Adamkaus metinis pranešimas Prezidentas Valdas Adamkus antradienį Seime perskaitė ketvirtąjį šią
kadenciją metinį pranešimą. ELTA perduoda visą pranešimo tekstą.
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke,
Lietuvos Seimo nariai,
Ekscelencijos,
Gerbiamieji šio Seimo posėdžio dalyviai ir svečiai,
Konstitucinė atsakomybė mane įpareigoja apžvelgti ir įvertinti
praėjusių metų šalies gyvenimą, Vyriausybės veiklą ir aptarti galimus
bendrus sprendimus valstybės ir jos piliečių gerovei užtikrinti.
Atlikdamas šią pareigą, šios kadencijos Seimui noriu išsakyti savo
mintis apie mūsų dabartį ir perspektyvas, apžvelgti laimėjimus ir
problemas.
Gyvename Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio
išvakarėse. Kokie mes, einantys pasitikti šios sukakties? Kokia toji į
antrąjį tūkstantmetį žengianti Lietuvos valstybė, kokia jos valdžia ir
visuomenė? Ar istorinės krikščioniškosios, humaniškosios ir
demokratinės vertybės, kurias skelbiame pripažįstantys, tikrai tapo
mūsų savastimi? Koks mūsų viešasis gyvenimas, kokia mūsų politika?
Vertinant šimtmečių masteliu, galima sutikti su teiginiu, kad Lietuva
ir jos žmonės dar niekad negyveno taip saugiai ir pasiturimai, dar
niekada neturėjo tiek galimybių realizuoti savo kūrybines galias ir
iniciatyvas pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse. Tačiau ar deramai
išnaudojame tas galimybes, kurias teikia mūsų visų pastangomis atkurtas
valstybingumas ir dalyvavimas liberalios demokratijos valstybių
bendrijoje?
Deja, pradėdami devynioliktuosius nepriklausomybės
metus, esame priversti ne svarstyti iššūkius ar problemas, bet
konstatuoti pasitikėjimo valstybe krizę. Į šią krizę eita nuosekliai,
žingsnis po žingsnio, nepaisant perspėjimų ir raginimų vadovautis
sutarimu ir bendrais interesais. Įvardysiu keletą šios krizės
priežasčių. Pirmutinė ir svarbiausia iš jų – ne kartą mano minėta
strateginio mąstymo stoka. Prieš dvidešimt metų Sąjūdis užsibrėžė
tikslą – atkurti Lietuvos Respubliką. Po to nutarėme tapti Europos
Sąjungos ir NATO nariais, ir šios strateginės gairės iš esmės paskatino
vidaus reformas ir krašto pažangą. Bet šiandien nežinome atsakymo į
klausimą: o kas toliau? Ko ir kokiomis priemonėmis turime siekti, kad
sutvirtintume ilgalaikės mūsų piliečių gerovės pamatus? Manau, kad
šiandien reikia ne ilgėtis prieš dvidešimt metų valstybės atkūrimą
lydėjusios piliečių vienybės, o ramiai, racionaliai ir pragmatiškai
siekti sutarimo dėl konkrečių prioritetų socialinės, mokslo ir švietimo
bei sveikatos apsaugos politikos srityse.
Kol kas tik kalbame
apie šalies gerovę ir europines vertybes, o iš tikrųjų inertiškai
judame sąstingio ir nuosmukio link. Europos Sąjungos lėšos leido šiek
tiek atsipalaiduoti, tačiau tokia padėtis netruks ilgai, o esminės
problemos lieka nespręstos. Iš šio strateginio abejingumo kyla kita
problema: mūsų politika neduoda rezultatų svarbiausiose šalies gyvenimo
srityse – ten, kur pokyčiai tiesiog būtini. Konkretūs darbai, kurie
tikrai galėjo ar gali būti padaryti, nuvertinami kaip nereikšmingi arba
atidėtini ateičiai. Pagaliau net kai kas nors realiai nuveikiama šalies
ir piliečių naudai, tuos laimėjimus užgožia valdžios šaltumas,
nepagarba ir nejautrumas savo piliečiams, skatinantys nepasitikėjimą
valstybe.
Nuolat savęs klausiu: kaip sumažinti atotrūkį tarp
piliečių lūkesčių ir valdžios gebėjimų juos patenkinti, kaip grąžinti
atsakingumą, susitelkimą į svarbiausius uždavinius, kaip atgaivinti
mūsų politinio gyvenimo išmintį? Kokiais žodžiais ar veiksmais stabdyti
tvyrančią priešpriešą ir raganų medžioklę", nutraukti ginčus dėl
nereikšmingų dalykų ir paskatinti visus imtis esminių, valstybę
stiprinančių sprendimų, kurie šiandien yra būtini?
Esu sakęs
ir vėl kartoju – apsidairykime: visuomenės branda auga daug greičiau
nei mūsų politikų atsakomybė ir politinė išmintis. Visuomenė pati imasi
spręsti svarbiausias problemas: jos akiratyje – parama skurstantiems,
karo keliuose stabdymas, kultūros ir tautinio paveldo puoselėjimas,
švietimo ir lavinimosi organizavimas, bendruomeninės verslo
iniciatyvos. Tai džiugina ir leidžia didžiuotis augančia pilietine
visuomene ir jos laimėjimais. Tačiau neduoda ramybės klausimas: ar ne
žmonių išrinktieji turėtų būti šio pilietinio judėjimo priešaky? Juk
piliečių pasitikėjimas valstybe, įsitraukimas į jos viešąjį gyvenimą ir
grįžtamasis politikų dėmesys bei gebėjimas patenkinti piliečių
lūkesčius – būtina sąlyga, kad valstybė būtų stipri.
Tokios
valstybės vizija kilo iš Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios tradicijų,
iš Sąjūdžio idealų. Prieš dvidešimt metų Sąjūdis kėlė ir žadino Lietuvą
atgimti, ir to atgimimo pagrindas buvo būtent piliečių pasitikėjimas
savo valstybe – ir idėja, ir idėjos vykdytojais. Suprantama,
įgyvendindami bendrą visos tautos tikslą buvome vieningesni negu dabar,
kai einame skirtingais keliais ir daugelis savaip suprantame pažangos
kryptį. Tačiau nuomonių ir požiūrių įvairovė, savikritika ir gebėjimas
įsiklausyti į kitų kritiką, drąsa ją priimti yra brandžios ir
demokratiškos visuomenės ženklas. Deja, Lietuvoje iki šiol
nesusiformavo demokratinės sprendimų priėmimo tradicijos. Nėra
suvokimo, kad demokratija – tai ne stipriųjų, įtakingųjų ar daugumos
diktatas, o įstatymui lygių piliečių bendruomenė, pagrįsta solidarumu,
pasitikėjimu ir abipuse pagarba vienas kito teisėms bei laisvėms.
Į šių vertybių trūkumą visuomenė atsako nepasitikėjimu politine
sistema. Tą nepasitikėjimą dar labiau gilina kiekvienų rinkimų metu
žarstomi įspūdingi pažadai. Pabrėžiu: ne rimti pertvarkos projektai, o
tik pažadai – suformuluoti be atsakomybės ir orientacijos į ilgalaikį
gerovės siekį, nerealūs ir pataikaujantys piliečiams, iš anksto
užkoduoti kaip neįvykdomi. Piliečiams tas pažadų nevykdymas kelia
nusivylimą ir nepasitikėjimą valdžios institucijomis, tuo tarpu
žadėtojai paskęsta veiklos imitacijoje – skandaluose ir komisijose,
kovose dėl įtakos sferų. Nesutinku, kad žmonės tikisi gelbėtojo ir
renka populistus manydami, kad šie gali valdyti geriausiai. Veikiau
taip jie išreiškia savo nepasitikėjimą tais, kuriais tikėjo ir
nusivylė. Linkėčiau politinėms partijoms gerbti žmones ir nepamiršti
savo atsakomybės, bet pirmiausia aiškiau suvokti, į kokius rinkėjus jos
orientuojasi, kokio socialinio sluoksnio interesams rengiasi
atstovauti.
Dar viena nepasitikėjimo politine sistema
priežastimi laikau politinių partijų uždarumą. Neaišku, kokios
ideologinės, politinės ar dar kitokios priežastys lemia jų politinius
sprendimus. Daug abejonių kelia partijų rinkimų kampanijų finansavimas
iš privačių šaltinių. Čia vien kosmetinėmis įstatymo pataisomis
neišsiversime. Griežtai laikausi nuostatos, kad būtina uždrausti
fiziniams ir juridiniams asmenims finansuoti politines partijas.
Jokia pažanga, joks politikos atsinaujinimas neįmanomas be
profesionaliai parengtos atsakingos jaunosios kartos įtraukimo į
politiką. Nors keletą jaunų veidų matome net Seime, tačiau esminio
atsinaujinimo, esminio kartų pasikeitimo partijose tikrai nėra. O juk
dabartinis jaunimas gyvens tokioje Lietuvoje, kokią sukurs šiandienos
sprendimai – būtent jie lemia politikos, mokslo, kultūros, ekonomikos
ateitį.
Sparčiu ekonomikos augimu šiandien dar galime
džiaugtis. Verslo, iniciatyvių ir darbščių žmonių dėka toliau judame
link Europos Sąjungos ekonominio išsivystymo vidurkio. Kita vertus,
neįmanoma nepastebėti, kad jau dabar Lietuvos pažanga, pagal įvairius
tarptautinius palyginimus, lėtėja. Ne vienu atveju mus lenkia kitos
regiono valstybės. Bene vienintelis realus ir svarbus laimėjimas, kurio
nauda jau įsitikino daug šalies gyventojų, yra pastaraisiais metais
sumažintas gyventojų pajamų mokestis. Norėčiau paraginti laikytis
nuoseklios mokestinės politikos ir vengti manipuliavimo mokesčiais ar
biudžetu rinkiminiais tikslais. Pastarųjų mėnesių diskusijas dėl
mokesčių politikos pavadinčiau neabejotinu žingsniu atgal. Būtų
nedovanotina klaida, jei keletą metų vykdytos gyventojų pajamų mokesčio
reformos nauda būtų nubraukta vienu neatsakingu sprendimu.
Blogus signalus ir Lietuvai, ir partneriams Europoje siunčiame vis dar
nesugebėdami subalansuoti šalies biudžeto. Už tai jau sumokėjome
sumažintais Lietuvos kredito reitingais. Ne kartą esu pabrėžęs, kad
išlaidų augimo ribojimas yra viena iš esminių priemonių siekiant
sušvelninti spartaus kainų augimo padarinius. Manau, kad tvarkydami
valstybės finansus ir toliau darome per mažai ir per vėlai. Tikiuosi,
kad bent kitų metų biudžetas bus subalansuotas, kad iš anksto bus
numatytos lėšos prioritetinėms sritims, o biudžetinis finansavimas bus
suderintas su struktūrinėmis reformomis. Optimizmo suteikia pagaliau
priimtas Fiskalinės drausmės įstatymas, įtvirtinantis taupaus gyvenimo
taisykles. Tačiau jei įsisiūbuojanti rinkimų kampanija neaplenks
biudžeto, už padarinius gali tekti skaudžiai sumokėti visiems.
Vienas iš daugybės ydingo strateginio planavimo pavyzdžių –
nedovanotinai uždelstas mokytojų atlyginimų klausimas. Toliaregiška
politika, sisteminis požiūris į valstybės išlaidas ir įsipareigojimus
būtų padėjęs išvengti suirutės, apėmusios dalį Lietuvos mokyklų. Jau ne
pirmi metai kalbama apie bibliotekininkų, muziejininkų, kultūros
darbuotojų atlyginimų kėlimą, apie būtinybę taisyti kai kurias
įsisenėjusias bibliotekų ir kultūros įstaigų valdymo klaidas. Kada
pagaliau tos kalbos taps konkrečiais sprendimais? Valstybė
nepasinaudojo ekonominiu pakilimu šiai sričiai sutvarkyti. Primygtinai
prašau, kad švietimo ir kultūros svarba visuomenei būtų pripažinta ne
tik žodžiais, bet ir įrodyta reikiamų lėšų skyrimu. Regis, kai kurių
savivaldybių politikai rodo mums pavyzdį. Neseniai lankiausi Utenoje,
kur daugelį metų savivaldybės taryboje nė viena politinė partija neturi
absoliučios daugumos. Tačiau pozicija ir opozicija dirba darniai ir
sėkmingai sprendžia mokyklų tinklo pertvarkos problemas, čia palyginti
maža migracija, sudarytos sąlygos žmonių savišvietai.
Dar
vienas iškalbingas nenoro vykdyti gyvybiškai svarbias reformas pavyzdys
– mokslo ir studijų reforma. Vyriausybė pagaliau parengė ir Seimui
pateikė įstatymo projektą. Tačiau jis iš esmės tik aprašo esamą padėtį
ir todėl sulaukė pelnyto pasipriešinimo ir kritikos. Kiek dar kartų
teks priminti būtinybę imtis esminės aukštojo mokslo ir jo finansavimo
pertvarkos? Praėjusiais metais Seimo politinės partijos sutarė dėl
pagrindinių mokslo ir studijų reformos principų. Būtina žengti kitą
žingsnį ir priimti šį susitarimą įgyvendinančius įstatymus. Permainų
negalima atidėlioti. Juo labiau, kad ir Konstitucinis Teismas pripažino
dabartinio Aukštojo mokslo įstatymo studijų finansavimą reguliuojančius
straipsnius prieštaraujančiais Lietuvos Konstitucijai. Nepriėmus
reikiamų sprendimų bus neaiški šių metų stojimo į aukštąsias mokyklas
tvarka.
Ne mažiau dėmesio ir skubios pertvarkos reikalauja korupcijos
prevencijos sistema. Tai patvirtina neseniai Valstybės kontrolės
atliktas Nacionalinės kovos su korupcija programos įgyvendinimo
įvertinimas. Panašu, kad ši programa virto formaliu susirašinėjimu tarp
valstybės institucijų, o jos pagrindinis tikslas – šalinti korupcijos
paplitimo priežastis – taip ir nesulaukė deramo dėmesio. Visuomenės
apklausos rodo, kad gyventojai pagrindine problemų sprendimo priemone
vis dar laiko kyšį. Ar galima kalbėti apie kovos su korupcija
veiksmingumą, jei daugiau nei 80 nuošimčių apklaustųjų nurodo net
nežinantys, kam galima pranešti apie korupcijos faktus. Akivaizdu, kad
skelbiama kova su korupcija tėra tik žodžiai, prieštaraujantys
praktikai. Esminį lūžį čia galime pasiekti tik politine valia, veikdami
dviem kryptimis: baudžiamojo persekiojimo ir teisės aktų tobulinimo.
Nepateisinama, kai metai iš metų vilkinamas skaidrus teisinis
reglamentavimas tokių antikorupciniu požiūriu svarbių sričių, kaip
viešieji pirkimai, lobistinė veikla, politinių partijų finansavimas.
Būtent politikai įgalinti tobulinti teisinę bazę ir šalinti korupcijos
plitimo priežastis, todėl ir didžiausia atsakomybė už dabartinę padėtį
tenka jiems.
Ne viena partija rinkimų programoje deklaravo
išskirtinį dėmesį žmogui ir šeimai, tačiau statistika rodo, kad Lietuva
pagal vaikų skurdo rodiklius pirmauja Europos Sąjungoje. Šie skaičiai
nėra abstraktūs ir beasmeniai – už jų slypi mūsų kaimynai ir mūsų vaikų
klasės draugai. Vaikų skurdo panaikinimas – vienas iš svarbiausių
uždavinių, kurį išsprendus bus galima sustabdyti iš kartos į kartą
paveldimą skurdą. Šiandien parama šeimai yra deklaratyvi. Tėvams sunku
derinti tėvystę ir profesinę karjerą, nes vis dar stokojame
ikimokyklinio ugdymo įstaigų. O ir tos, kurios veikia, organizuoja
darbą neatsižvelgdamos į darbo rinkos realybę – juk kai kurie tėvai
turi dirbti iki vėlaus vakaro, savaitgaliais ar švenčių dienomis. Jeigu
iš tiesų siekiame, kad mūsų piliečiai gyventų iš teisėtų darbo pajamų,
privalome sukurti lanksčią paslaugų šeimai sistemą, nes vaiko
prigimtinė teisė yra gyventi ir bręsti šeimoje. Pasigendu
konstruktyvaus ir sisteminio ministerijų, vietos savivaldos ir
nevyriausybinių organizacijų atstovų bendradarbiavimo organizuojant ir
teikiant paramą šeimai.
Gerai, kad praėjusiais metais buvo
sprendžiamos įsisenėjusios socialinio draudimo problemos – padidintos
kai kurios "Sodros" pensijos ir išmokos. Norėčiau tikėti, kad toks
ypatingas dosnumas socialinio draudimo srityje nėra susijęs vien su
artėjančiais Seimo rinkimais.
Neabejotinai viena svarbiausių ir
jautriausių sričių lieka sveikatos apsauga. Turime pripažinti, kad
sveikatos sistemos reforma įstrigo dėl nuolatinio politinių sprendimų
atidėliojimo ir sutarimo trūkumo. Būtent politikai privalo prisiimti
atsakomybę už padėties nestabilumą. Būsimų rinkimų programose rašydami
skyrių apie sveikatos apsaugą prisiminkite, ką padarėte ar bent siūlėte
padaryti, būdami šio Seimo nariai.
Praėjusiais metais pavyko
parengti strateginį sveikatos sistemos plėtros dokumentą 2008 –
2015-iems metams, kuriame išdėstytos pagrindinės sveikatos reformos
kryptys. Palankiai vertinu nuostatas keisti sveikatos priežiūros
paslaugų finansavimo mechanizmą, diegti papildomą savanorišką sveikatos
draudimą, didinti sveikatos sektoriaus konkurencingumą ir partnerystę
tarp privataus ir viešojo sektorių. Nepamirškite, kad savaitėmis,
mėnesiais gydytojų konsultacijos ar medicininių paslaugų laukiantys
žmonės tikisi jūsų ryžtingų sprendimų.
Gerbiamieji,
Žmonės šiandien itin pasigenda konkrečių darbų – sveikatos apsaugos ir
švietimo problemų sprendimo, skaidrios teismų veiklos, veiksmingos
kovos su korupcija, žemės grąžinimo. Nesugebėjimas laiku baigti žemės
reformą, valdžios nerangumas sprendžiant teritorijų planavimo klausimus
dirbtinai riboja žemės pasiūlą statyboms. Dėl to daugeliui žmonių
kokybiškas būstas nebeįperkamas. Nors Vyriausybė žadėjo, kad iki 2008
metų bus parengti bendrieji planai ir žemės reforma bus baigta, planų
dar nėra daugelyje Lietuvos savivaldybių. Žemės reformos pabaiga
atidėta trejiems metams – tartum uždelsus šį darbą padaugėtų žemės. Dėl
brangstančio šildymo nuolat auga ir būsto išlaikymo kaina. Šildymo
kaina sumažėtų renovavus senus būstus, bet ir šioje srityje iš esmės
nepasistūmėta į priekį.
Turiu vilčių, kad naujos kadencijos
Seimo politikai sugebės geriau bendradarbiauti, o jo paskirtai
Vyriausybei užteks ryžto vykdyti būtinas reformas ir atsakingai
įgyvendinti duotus pažadus. Deja, kitos mano jau ankstesniais metais
įvardytos priemonės, kurios stiprintų mūsų ekonomikos augimą ir
tvarumą, liko neįgyvendintos. Seniai kalbame apie poreikį gerinti
sąlygas užsienio investicijoms, tačiau viskas taip ir baigiasi
kalbomis. Lietuva neįgyvendina svarbiausių priemonių, galinčių
pritraukti investuotojų. Tai – socialinio draudimo įmokų apribojimas,
paprastesnė užsienio investuotojų ir darbuotojų įsidarbinimo Lietuvoje
tvarka, greitesni ir skaidresni sprendimai tvarkant žemės reikalus.
Atvirkščiai: vis naujomis lengvatomis ardome savo mokesčių sistemos
vientisumą, o rimtais argumentais nepagrįstos diskusijos dėl esminių
mokesčių sistemos pokyčių investuotojams kelia vis daugiau abejonių.
Negirdžiu siūlymų, su kuriais galima būtų eiti į rinkimus ne tik dėl
pergalės, bet ir ilgalaikės žmonių gerovės, strateginių Lietuvos tikslų
vardan.
Valdžios neryžtingumas ir sprendimų bei atsakomybės
baimė, permainų baimė ir atsitvėrimas nuo pasaulio stumia į neviltį
mūsų piliečius. Savo požiūrį į valdžią jie išreiškia palikdami Tėvynę.
Gal atėjo metas rimtai išanalizuoti pirmaujančių pagal konkurencingumą
ir ekonominę gerovę šalių patirtį, kad, perėmę ją, taptume patrauklesni
ne tik investuotojams, bet ir į kitas šalis išvykusiems savo
piliečiams? Lietuva tapo integralia pasaulio ekonomikos dalimi, todėl
mūsų sprendimai turi atitikti laiko dvasią. Ekonominis atvirumas turi
būti vienas iš kertinių mūsų politikos principų, lemiantis reakciją į
darbo rinkos pokyčius, augančias išteklių kainas ir kitus pasaulinės
rinkos iššūkius.
Tačiau dar kartą primenu – tai pasiekti
įmanoma tik bendru sutarimu, o jo šiandien itin stinga. Dar vienas
iškalbingas pavyzdys: pagaliau pradėtas svarstyti įstrigęs Teismų
įstatymas. Apgailestaudamas turiu konstatuoti, kad ir dabar Seimas
nesugeba sutarti dėl pagrindinių teismų sistemos problemų ir neturi
ryžto jas spręsti. Iš svarstymų susidaro įspūdis, kad įstatymo likimą
lemia vienas klausimas: ar leisti Vyriausiojo administracinio teismo
sprendimus apskųsti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme? Negi tai iš
tikrųjų svarbiausia?
Būtų klaida visus tuos klausimus, kuriuos
šiandien keliu, laikyti pavieniais trūkumais. Trūkumų visuma temdo
valstybės įvaizdį ir lemia piliečių savijautą bei požiūrį į ją.
Nebūkime abejingi piliečiams ir jų problemoms, nenuvertinkime jų
teisių. Juo labiau neleistina, kad politikai, užuot savo pavyzdžiu ugdę
piliečių ištikimybę demokratinėms vertybėms, juos priešina ir verčia
stebėti viešą tarpusavio santykių aiškinimąsi?
Kai viešojoje
erdvėje manipuliuojama grėsmėmis valstybei, tik didinamas netikrumas ir
keliama panika. O kartu užkertama galimybė tinkamai ir objektyviai
įvertinti realius nacionalinio saugumo rizikos veiksnius ir imtis
priemonių juos mažinti. Didelį atgarsį ir susirūpinimą visuomenėje
sukėlė Valstybės saugumo departamento veiklos tema. Tačiau ji buvo
gvildenama tik viešai komentuojant nacionalinio saugumo būklę santykių
tarp institucijų kontekste arba ginant siaurus partinius interesus.
Valstybei šiuo atveju svarbu ne politinės kovos – svarbu sukurti aiškią
specialiųjų tarnybų koordinavimo bei kontrolės sistemą ir sustiprinti
saugumo tarnybų pajėgumą.
Svarbiausius valstybės saugumo
klausimus aukščiausi valstybės pareigūnai privalo spręsti
bendradarbiaudami – suderindami požiūrius ir priimdami bendru sutarimu
grįstus sprendimus ar siūlymus. Tik tokia valstybės politika gali būti
nuosekli.
Manau, metas imtis įgyvendinti Valstybės gynimo
tarybos siekį sukurti integruotą grėsmių vertinimo ir nacionalinio
saugumo prioritetų formulavimo sistemą, kuri užtikrintų veiksmingą
svarbiausių valstybės saugumu besirūpinančių institucijų
bendradarbiavimą.
Sektinu pavyzdžiu, kaip, remiantis
vidiniais ištekliais, o pirmiausia – bendru sutarimu, tobulinti
sistemą, laikau krašto apsaugos sistemoje vykdomą gynybos reformą.
Pertvarkos dėka mūsų kariuomenė sėkmingai didina savo galias šalies
viduje, prisideda prie euroatlantinio saugumo užtikrinimo, vykdo kitas
taikos meto užduotis. Už tai ji sulaukia puikių sąjungininkų
atsiliepimų, pelno Lietuvos piliečių pasitikėjimą. Džiaugiuosi tuo ir
kartu raginu Krašto apsaugos vadovybę tinkamai ir laiku pristatyti
visuomenei gynybos reformos pokyčius, ypač planuojamą perėjimą prie
profesinės karo tarnybos pagrindu formuojamos kariuomenės.
Gerbiamieji,
Šiandienos pasaulyje neatskiriama kiekvienos valstybės nacionalinio
saugumo dalimi tampa energetinis saugumas. Ši ir būsimoji Lietuvos
vyriausybės turės spręsti esminį klausimą – užtikrinti energijos
tiekimo šaltinių įvairovę. Nauja atominė jėgainė ir elektros jungtys –
sudėtingas pirmaeilis uždavinys, kuriam įgyvendinti reikės daug
finansinių ir organizacinių išteklių, sutelktų valstybės ir verslo
pastangų.
Praėjusiais metais buvo priimti istoriniai energetiką lemiantys
sprendimai. Subūrėme artimiausius kaimynus kaip didžiausio regione
energetinio projekto – naujos modernios atominės elektrinės statybos –
patikimus tarptautinius partnerius. Po kalbų, trukusių šešiolika metų,
su partneriais Lenkijoje mums pavyko žengti pirmą, bet labai svarbų
žingsnį elektros tilto tiesybos link. Tai – optimistinė pradžia. Dabar
privalome sutelkti savo potencialą ir, pasinaudodami Europos Sąjungos
dėmesiu ir partnerių globa, siekti įgyvendinti šį projektą. Kartu
turime siekti kuo spartesnio elektros tilto į Švediją projekto
įgyvendinimo.
Artėjant Ignalinos jėgainės uždarymui ir
dramatiškai kylant pasaulinėms energijos kainoms, turime susiburti
patys ir, pasitelkę geriausią užsienio pagalbą, ieškoti efektyvių
sprendimų, kurie sušvelnintų galimus neigiamus padarinius mūsų ūkiui ir
visuomenei. Sveikinu visuomenėje vykstančią diskusiją šiais klausimais.
Tačiau kartu visus jos dalyvius raginu siekti konstruktyvumo ir
sprendimų, grindžiamų ne žiniasklaidoje reiškiamomis emocijomis, o
profesionalų analize. Juk visi suprantame, kad kiekviena uždelsta diena
mums visiems kainuos labai brangiai. Valstybinės institucijos turi
laikytis aiškių principų, kurie leistų pagrįsti kainų pokyčius
vartotojams.
Kartu turime tartis su Europos Komisija ir
valstybėmis narėmis dėl to, kaip įveikti 2010 metais galimo smarkaus
elektros energijos brangimo ir naujus tiekimo saugumo iššūkius.
Kalbėjau ir kalbėsiu apie tai su kitų Europos Sąjungos šalių vadovais.
Tikiu, kad Lietuva bus išgirsta, nes būtent tokiais atvejais ir
atsiskleidžia bendrijos esmė. Tai išbandymas, parodantis mūsų gebėjimą
įgyvendinti reikalingus energetikos projektus, kurie iš esmės pakeistų
Lietuvos padėtį ir integruotų į Europos energetikos tinklus.
Lietuvos raginimas kurti solidarią, gyvybingą ir efektyvią Europos
Sąjungos energetikos išorinę politiką, kokios Europa neturėjo nuo pat
susikūrimo, sulaukė supratimo ir palaikymo ne tik Varšuvoje, Rygoje,
Taline, bet ir Londone, Paryžiuje, Berlyne. Apie tokios politikos bei
skaidriu ir vieningu požiūriu grindžiamų Europos energetinių santykių
su Rusija poreikį ėmė kalbėti ne tik naujosios narės, bet ir užsienio
politiką koordinuojanti Europos Sąjungos vadovybė.
Pernai
užbaigėme vieną svarbiausių eurointegracijos etapų – prisijungėme prie
Šengeno erdvės. Tačiau, sėkmingai baigdami dar stojant į Europos
Sąjungą pradėtus darbus, kartu matome sumenkusį Lietuvos susidomėjimą
Sąjungos vidaus rinka, tolstantį euro įvedimą, nepakankamai efektyvų
Europos Sąjungos lėšų įsisavinimą. Jau dabar pasigendu rimtų Seimo
politinių diskusijų Europos Sąjungos biudžeto reformos klausimais. Jei
ši biudžeto peržiūra pavyktų, tikėtina, kad ji taptų svarbiausia nuo
pat Sąjungos biudžeto atsiradimo. Pasigendu ir atsakingų siūlymų, kaip
ateityje panaudoti Europos Sąjungos ir globalios ekonomikos teikiamas
galimybes išlaikyti ekonomikos augimą.
Matome nuolatinį
Europos dėmesį mums ir stiprėjantį dėmesį mūsų kaimynėms rytuose.
Matome kai kurių valstybių pastangas ir pažangą įgyvendinant reformas.
Praėję metai nestigo sunkių išbandymų šio regiono šalims. Vedamos ryžto
tvirtai siekti užsibrėžtų tikslų, jausdamos Europos, taip pat ir
Lietuvos, nuolatinį dėmesį ir pagalbą, Ukraina, Gruzija ir Moldova
žengia reformų keliu. Šių reformų sėkmė svarbi ir Lietuvos žmonėms bei
verslui, ir visai tarptautinei bendruomenei. Todėl Lietuva remia ir
rems šių europietiškų valstybių siekius tapti visateisėmis Europos
šeimos narėmis.
Lietuva aktyviai dalyvavo ir toliau dalyvaus
formuojant konsoliduotą Europos Sąjungos politiką Rusijos atžvilgiu.
Tenka apgailestauti, kad praėjusiais metais Rusija suspendavo savo
dalyvavimą sutartyje dėl konvencinės ginkluotės Europoje, o milžiniškus
naftos ir dujų eksporto pelnus nukreipė į ginklavimąsi. Norėtume matyti
turtingą ir stiprėjančią Rusiją, tačiau ne ginkluotės ar karinės
retorikos, o pilietinės visuomenės ir demokratijos srityse. Deja, nei
Rusijoje, nei kaimyninėje Baltarusijoje per pastaruosius metus nematėme
pozityvių permainų. Tačiau tai tikrai nesutrukdys Lietuvai kartu su
Europa aktyviai ieškoti naujų, efektyvių bendradarbiavimo su Rusija
būdų, ypač svarbiu porinkiminiu laikotarpiu, taip pat stiprinti dialogą
su demokratiškai mąstančiais žmonėmis Baltarusijoje.
Ateinančiais metais būsime aktyvūs ne tik savo regione, bet ir
svarbiausiuose Europai ir visai tarptautinei bendruomenei taškuose.
Mūsų indėlis Afganistane, Irake, Balkanuose neabejotinai padeda kurti
šių šalių stabilumą ir elementarią gerovę.
Lietuvos užsienio
politikos tikslų ir krypties neturi blaškyti priešrinkiminiai vėjai,
nes užsienio politika, kaip liudija nesena mūsų pačių patirtis – tai
valstybės patikimumo kapitalas, kurį sunku sukaupti, bet lengva
išbarstyti.
Pernai kalbėjau apie valstybės tapatybės krizę.
Esame Europos Sąjungoje, tačiau europietiški kultūros standartai, taip
pat ir politikos suvokimas, paremtas piliečių lygybės ir orumo
principais, dar neįsitvirtinęs mūsų politikoje. Lietuvos perspektyvą
matau tik kaip įsipareigojimą europinėms kultūros vertybėms ir
demokratinės politikos principams. Mums nepriimtina valdoma demokratija
ar kitokios sovietinį mentalitetą konservuojančios formos.
Pastaruoju metu istorinė atmintis tampa ypatingos svarbos politikos ir
politinių kovų objektu. Mes matome aktyvias kai kurių valstybių
pastangas pateikti savaip Europos, taigi ir Lietuvos praeitį, ypač –
jos okupacijos faktą. Neretai istorijos vertinimai pakeičiami
organizuota propagandine sistema, menkinant kai kurių tautų
valstybingumo pagrįstumą, stiprinant sovietinės sąmonės reliktus. Todėl
viešas diskusijas apie saugumo ir praeities problemas privalome
organizuoti ypač atsakingai.
Akcentuoti vertybes, sudarančias
šalies nacionalinio saugumo ir tautos egzistencijos pagrindą, būtina ir
sprendžiant jau minėtas švietimo bei kultūros problemas. Tik tvirtai
remdamiesi nacionaline tapatybe ir patriotizmu dvidešimt pirmojo
amžiaus pasaulyje pajėgsime išlikti savimi, išsaugoti istorinę atmintį,
o kartu būti tolerantiški ir atviri naujovėms. Tai priklauso tik nuo
mūsų pačių įžvalgos, aktyvumo ir prioritetų artimiausiai ateičiai ir
tolimoms perspektyvoms.
Tik įsipareigoję skaidrumui,
demokratijai ir atsidėję atviros visuomenės kūrimui galime tikėtis
sukurti tikrai stiprią valstybę, kuria pasitiki piliečiai. Ar
sugebėsime tai padaryti, priklausys nuo mūsų visų valios, santarvės ir
gebėjimo sutelkti visuomenę. Esu tikras: šio istorinio meto užduotis
sugebėsime išspręsti tik būdami vieningi ir dirbdami kartu.