Svėdasų skautų pareiga ir garbė - iškelti vėliavą prie Nepriklausomybės koplytstulpio švenčių proga.
Lapkričio 1 – ąją sukako šimtas metų kaip savo veiklą pradėjo Lietuvos skautų sąjunga. Jos vaisingą veiklą pertraukė sovietinė okupacija, okupantai jaunimą būrė į labai panašias pionierių organizacijas, tik ten šūkiai skambėjo ne pasiryžimu darbuotis Dievui, tėvynei bei artimui savo, tačiau nusikalstama ir draudžiama pripažintai komunistų partijai. Lietuvos skautai gyvavo išeivijoje, o tėvynei vėl tapus nepriklausomai, atnaujino veiklą Lietuvoje. Kartais suaktyvėdami, o kartais vos vos gyvuodami iki šiolei veikia ir Anykščių krašto skautai.
Anykščių vidurinėje mokykloje skautai įsikūrė labai anksti, jau 1921 m. rugpjūčio 28-ąją, aktyviai veikė tarpukariu. Kelias dešimtis moksleivių vienijanti organizacija, pasivadinusi garbingu Vytauto didžiojo draugovės vardu, o 1930 m. pervadinta į vyskupo Antano Baranausko draugovę, kuri priklausė Utenos tuntui. Berniukai būrėsi į „Genių“ ir „Arų“ skiltis, mergaitės į „Lelijos“ skiltį. Leido sienlaikraštį, kuris vadinosi „Ąžuoliukas“, „Pumpurėlis“, „Atžalos“. Jaunuoliai lavinosi – ėjo į žygius, dalyvavo visuomeniniuose reikaluose, tiesiog stengėsi atlikti kuo daugiau gerų darbų. Geras darbas buvo svarbiausias skauto tikslas. Pirmuosius metus draugovei vadovavo aktyvus moksleivis Jonas Kiaušas, o vėliau jau mokytojai – puikūs vadovai ir bičiuliai – Matas Grigonis, Tomas Glodas, Sofija Mačeikienė.
Ypatingos būdavo draugijos globėjo Šv. Jurgio bei Motinos dienos šventės. Skautai nuolatos dalyvaudavo ir respublikinėse stovyklose. Kristina Mačeikaitė prisimindavo, kaip bestovyklaujant Kauno aerodrome laukė nusileidžiant Atlantą įveikusių lakūnų Dariaus ir Girėno. Tačiau „Lituanika“ taip ir neparskrido, tamsiais debesimis atslinko liūdna žinia. Mergaitė iš Anykščių dalyvavo ir tautos didvyrių laidotuvėse, kartu su bičiuliais gerbė iškėlę aukštai dešinę ranką – didžiuoju saliutu, taip ilgai, kad net ranka įskaudusi.
Skautas Liudas Tarabilda iš medžio padarė Gedimino pilies bokšto maketą ir pastatė mokyklos sodelyje. Visi žavėjosi lenkų persekiojamais Vilniaus lietuviais, ypač skautu Jurgiu Žižmaru, kuris lietuvius įžeidusį lenką iškvietė į dvikovą ir nugalėjo. Vilnius sugrįžo Lietuvai, tačiau visa šalis buvo okupuota rusų. Daugybė geriausių piliečių, tarp jų ir nemažai skautų buvo nužudyti, kalinami, tremiami į Rusijos gilumą. Daugelis, kaip vienas skautų vadų, garsus miškininkas Jonas Kuprionis pasitraukė į vakarus.
Neįmanoma veikla tėvynėje, tačiau skautai veikė ir gerais piliečiais jaunimą auklėjo išeivijoje. Amerikoje ilgą laiką skautų dvasios vadu buvo iš Kurklių parapijos kilęs kun. Stasys Yla. Veikė skautai ir Anglijoje, kur daug nusipelnė anykštėnas Bronius Vaitkevičius, taip pat svėdasiškis kun. Steponas Matulis. Tad Lietuvai vėl atgavus nepriklausomybę, daug prisidėjus Stefai Gedgaudienei bei kitiems patyrusiems vadovams skautai greitai atsikūrė. Tik jau pačioje pradžioje nepavyko išvengti organizacijos skilimo – atsirado klasikinė skautų sąjunga ir liberalesnė, europietiškoji skautija.
Svėdasuose buvo sukurta europietiškosios skautijos atšakos skiltis, kuriai aktyviai ėmėsi vadovauti mokytojos Asta Fjellbirkeland ir Liuda Matiukienė. Daug puikių išvykų, žygių, informacijos, gyvenimo bičiulystėje, draugijoje. Tikriausias fenomenas, kad dabar skilčiai vadovauja moksleivė Aušrinė Neniškytė. Smagu matyti, kaip jos vadovaujami skautai mokosi skautiškų gudrybių sueigose, kaip dalyvauja dainos ir kitokiuose konkursuose, kaip valstybinių švenčių metu kelia vėliavą Svėdasų miestelio aikštėje. Čia jau šių jaunuolių privilegija. Nepaprastas vaizdas, kaip keliolika skautų, Aušrinės vedamų į aikštę, atžygiavo šių, jubiliejinių -2018-ųjų vasario 16-ąją. Atžygiavo smagiai dainuodami.
Palengva atsigauna, patyliukais darbuojasi ir Anykščių skautai. Simboliška, juk Anykščiuose gyvena bene vyriausia Lietuvos skautė Leonora Mikalajūnienė. Ji skautų veikloje dalyvavo besimokydama Utenos gimnazijoje, buvusi „Ramunių“ tunto narė. Represijų neteko patirti, dirbusi mokytoja…
