Vytautas V. Landsbergis trispalvis.lt nuotr.
I
Vasario 13-ą netoli Daugų, jaukiame Dzūkijos kaimelyje, šventėme būsimą vasario 16-ąją. Buvusios Pocelonių medinės mokyklėlės (dab. A.Maldonio muziejus) salė prigūžėjo pilna vietinių dzūkelių, padainavom, pakalbėjom, paskui sėdom prie stalų ir smagiai užkandom. Jau pernai sužavėjo šis renginys, tad šiemet važiavau savo noru, džiaugdamasis, kad ir vėl pamatysiu atgimstantį bendruomeniškumą – esminę laisvos, pilietiškos Lietuvos prielaidą.
Ir žinot kuo skyrėsi pernykštis šventimas nuo šiųmetinio – šiemet pusė salės buvo jaunimas, pernai dominavo vyresni žmonės. Ir dar: šiemet ant stalo nebebuvo stipriųjų gėrimų, vasario 16-ąją šventėme blaiviai. Abu šie momentai pakėlė nuotaiką – dzūkai rodo pavyzdį likusiai Lietuvai.
II
Šventės metu savaime išsirutuliojo tema – „Lietuvos žmogus”, koks jis, kaip jį apibrėžti. Ir kai vedančioji man uždavė šį klausimą, netikėtai prisiminiau kelis savo gyvenime sutiktus žmones, kurie (mano nuomone) įkūnijo dvi esmines „Lietuvos žmogaus” savybes – jautrumą ir jėgą, kariškumą. Pirmasis – pulkininkas Juozas Vėbra, su kuriuo kažkada po Nepriklausomybės atgavimo susipažinau Amerikoje, viešėdamas jo dukros, šviesios atminties a.a. Vaivos Vėbraitės namuose. Žinojau, kad pulkininkas buvo artimas mano senelio bičiulis, tad mielai su juo išsišnekėjom apie senus vasario 16-osios laikus. (Buvo mintis net filmą apie tą garbų žmogų sukurti…)
Vienas momentas, kuris iš tų pokalbių įstrigo labiausiai – jaunas 1918-ųjų metų savanoris J.Vėbra, kilęs iš neturtingos daugiavaikės šeimos, buvo pastebėtas kariuomenės vadų kaip perspektyvus artileristas. Ir šį jaunuolį Lietuva išsiuntė į Prancūziją, į Tulūzą mokytis artilerijos. Ten studijuodamas jaunasis karininkas aptiko vietinę dailės akademiją ir laisvalaikiu užsirašė į tapybos užsiėmimus. Štai toks jaunos Lietuvos karininkas – artileristas ir dailininkas. Du viename.
Kitas žmogus – architektas Jonas Pajaujis, rezistentas, Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys, vėliau partizanų ryšininkas, gyvenęs Gotlande, Švedijoje. Kai kūriau filmą apie Jono bičiulį partizanų vadą Juozą Lukšą-Daumantą, Jonas Pajaujis kelis vakarus iš eilės pasakojo apie savo buvusius bičiulius, partizanus, kaip jie žuvo, kokiose aplinkybėse, kaip buvo numesti vidur gatvės ir graužiami šunų. Ir tai pasakojant senam kariui nenuriedėjo nei viena ašara, jis pasakojo ramiai, tarsi koks metraštininkas, istorikas ar statistas, jausmus sutvardęs liudininkas. Tačiau sykį Jonas ėmė pasakot apie neseniai vykusią lapių medžioklę Gotlande ir apie savo šuniuką, kuris nusivijo pašautą lapę ir tik po kelių dienų grįžo leisgyvis – paršliaužė mirti į namus plyšusia širdim. Ir čia Jonas nebesitvardė, verkė kaip vaikas. Tie du kontrastai atskleidė subtilų poliariškumą – itin stipraus ir itin jautraus žmogaus būseną viename asmenyje.
III
Grįždamas iš susitikimo svarsčiau, kiek dabar Lietuvoje pažįstu tokių stiprių ir jautrių žmonių. Nemažai… Kiek jų politikoje? Kiek jų žurnalistikoje? Klausimas keblesnis… Dažniau matome arba jautrų, arba stiprų. Gal klystu, bet konservatorius irgi įsivaizduoju truputį vienapusiškus – stiprius ir kiek kategoriškus; tokius kurie drąsiai eitų ginti tėvynės ir nebijotų žūti. (Gal ne visi, bet į tą pusę…) O socialdemokratus įsivaizduoju kaip jautrius, bičiuliškus, besigrupuojančius pirtelėse po medžioklių ar viešbučių bufetuose. Darančius versliukus. Nežinau ar jie eitų ginti Lietuvos, bet pasikalbėti su žmonėmis, išgerti, pažadėti, nekonfliktuoti – jiems sekasi žymiai geriau. Na ir savais pasirūpinti – kas irgi jautru ir suprantama. Svarbiausia visgi – nekonfliktiškumas, kitąsyk priartėjantis prie pozicijos neturėjimo – kas atitinka daugumos rinkėjų lūkesčius nesikeisti, ramiai prabūti.
Norėtųsi vasario 16-osios proga abiems esminėms Lietuvos partijoms palinkėti tobulėjimo, ėjimo į priekį: konservatoriams nebijoti parodyti ir savo jautriąją, žmogiškąją pusę, tapsi bendruomeniškesniems, atviresniems, nevengti parodyti, kad vis mes žmonės, visiems mums skauda ir tik padėdami vieni kitiems, tapsime gražesnės Lietuvos žmonėmis.
O socialdemokratams derėtų judėti kariškesnio, vyriškesnio, strategiškesnio Lietuvos žmogaus link, kuris nekombinuoja po stalu, nevynioja reikalų į vatą bendraisiais žodeliais, o aiškiai ir tvirtai atskiria pelus nuo grūdų, korupciją nuo valstybinio veikimo.
Kasžin, gal kada nors judant tuo keliu bus priartėta ir prie vaivorykštinės galimybės, kas šiais įtemptais laikais darosi vis labiau svajotina – nebekariauti bent tarpusavyje.
P.S.
Beje, prieš porą savaičių pradžiugino dar vienas renginys, irgi Dzūkijoje. Butrimonyse vyko penktasis dainuojamosios poezijos ir etnokultūros festivalis „Kaime žydi abrikosai”, kuriame pasisekė sudalyvauti ir mudviem su Veronika Povilioniene.
Manyčiau, tai strateginis, itin svarbus Lietuvai renginys, tokie turėtų vykti daugybėje Lietuvos miestelių ir būti garsinami kuo garsiausiai, kad pamatytume, jog toli gražu ne visa Lietuva nusigėrusi ir nelaiminga, kompleksuota ir nekūrybinga. Pilna salė jaunų žmonių ir žilagalvių, festivalis blaivus, žaismingas ir šviesus, jame randa vietą ir profesionaliau, ir mėgėjiškiau dainuojantys, jokios konkurencijos ar vertinimo.
Netyčia pasijutau, kad aš namie, čia toji Lietuva, kurioje galėčiau ir galiu gyventi, tik kodėl jos beveik nematau nei delfiuose, nei kitose populiariose informacinėse erdvėse. Kodėl dažniau rodome pačią niūriausią bjaurastį, dažnai net sutirštintą, pajuodintą, o nesižavim tuo, kas yra Lietuvos galimybė išlikti, neišvažiuoti, nenusigerti. Tai, kas turėtų būti tiražuojama: va, šviesioji mūsų provincija, veikli, entuziastingai dirbanti, nors ir negaunanti savivaldybių paramos. Patys susimeta ir organizuoja sau.
Ir pagalvojau sau – kas atsitiko? Kodėl normalūs, gražūs dalykai stebina, o nenormalūs, košmariški nebestebina? Normaliai, gražiai gyventi yra stebuklas… To stebuklo mums ir linkėtųsi vasario 16-osios proga.
