Lituanistikos naikinimo vajus

Kas galėjo pasakyti, kad, praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus nuo nepriklausomybės atkūrimo, lituanistikos mokslai, vyriausybių programose įvardinti kaip prioritetinė sritis, šiandien atsidurs tokioje nepavydėtinoje padėtyje.

Užsimota keturis savarankiškus humanitarinius institutus (Lietuvių kalbos institutą, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą, Lietuvos istorijos institutą, Lietuvos kultūros tyrimų institutą) bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą sujungti į vieną – humanitarinių tyrimų centrą.
Tokį planą sukūrė praėjusių metų pabaigoje Ministro Pirmininko sudaryta darbo grupė, kuriai vadovauja Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė. Darbas jau atliktas, ataskaita parengta ir kovo pradžioje pristatyta viešam susipažinimui.
Institutų jungimo būtinybė argumentuota tuo, kad, vykstant aukštojo mokslo pertvarkai, mažėja universitetų skaičius, mažėja studentų, stojančių į humanitarines specialybes, todėl prie naujų sąlygų turi prisitaikyti ir mokslas – atitinkamai „susitraukti,“ kitaip tariant, sumažinti savo mokslinių tyrimų lauką. Matyt, reikia suprasti, kad jis turi būti priderinamas prie išsivaikščiojančios, bet „globalėjančios“ Lietuvos.
Kyla klausimas – iki kokių apimčių turėtų vykti šis „mažinimasis“? Ir kaip tokiame „mažinimosi“ kontekste institutai, kuriuos Mokslo ir studijų įstatymas apibrėžia kaip turinčius ypatingos nacionalinės svarbos statusą, galėtų atlikti savo misiją, numatytą minėtame įstatyme: „ kaupti, sisteminti, saugoti, skleisti nematerialųjį ir dokumentinį lietuvių kalbos, etnologijos, raštijos, kultūros ir istorijos paveldo tyrimus.“ Dalies tyrimų atsisakyti paskelbiant juos nacionaline atgyvena, trukdančia Lietuvai globalėti?
Ministro Pirmininko sudarytos darbo grupės ataskaitoje apie humanitarinių mokslų institutų veiklą pateikiamos kategoriškos išvados: prasta institutų vadyba, institutai nedirba kaip verslo įmonės, nesukuria pridėtinės vertės, iš mokslo tyrimų ir eksperimentinės veiklos neuždirbama pakankamai lėšų, vykdomi neintegruoti, monokryptiniai tyrimai, institutų veikloje trūksta tarpdalykiškumo ir tarptautiškumo, daugeliui institutų trūksta išmanymo apie mokslo, technologijų ir inovacijų vaidmenį šiuolaikiniuose moksluose, institutų atliekami tyrimai vis dar menkai integruoti į Europos mokslinių tyrimų erdvę ir t. t.
Išvados visgi baigiamos pastebėjimu, kad, nors „visi institutai atitinka Mokslo ir studijų įstatyme deklaruotą lituanistikos prioritetą ir turi ypatingos nacionalinės svarbos statusą,“ bet, sprendžiant pagal esamus (ar menamus?) ataskaitos išvadose išvardintus institutų veiklos trūkumus, „jų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros kryptys nėra tokios valstybinės svarbos, kad jų įgyvendinimui būtų būtini atskiri savarankiški mokslinių tyrimų institutai.“ Ir taškas.
Žinoma, jūs, institutai, galite nesutikti, protestuoti, įrodinėti savo mokslinių darbų svorį ir svarbą, jų tarptautiškumą ir integraciją į Europos mokslinių tyrimų erdvę, bet niekam neįdomūs jūsų argumentai.
Nes švietimo ir mokslo ministrės J. Petrauskienės yra aptakiai pasakyta, kad „šiuo metu mūsų šalies mokslo veikla ir ištekliai yra fragmentuoti, įvairovė didelė ir nėra pakankamai sąlygų sėkmingai vystyti institutų veiklą.“ O švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas pasako tiesiai – jeigu institutų vadovai ir prieštaraus jungimuisi, vis tiek šios mokslo įstaigos kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru bus sujungtos „po vienu stogu.“
Tik kaip ten bus su tuo kol kas esančiu ypatingos nacionalinės svarbos statusu? Gal ilgainiui galima bus ir jo atsisakyti. Įstatymą pakeisti juk nėra sudėtinga.
Pasibaigus Lituanistikos plėtros 2009 – 2015 metų programai, Vyriausybės pavedimu parengta tęstinė Valstybinė lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016 – 2024 metų programa, kurios paskirtis – „konkursinio finansavimo būdu < > stiprinti lituanistinių tyrimų indėlį į Lietuvos valstybės humanistikos plėtrą ir taip suteikti mokslinį pagrindą Lietuvos pilietinės ir kultūrinės savimonės ugdymui bei lituanistinio paveldo saugojimui.“ Programą įgyvendina Lietuvos mokslo taryba.
Neseniai spaudoje buvo skelbta, kad Lietuvos humanitariniai institutai Lietuvos mokslo tarybai pateikė paraiškas finansuoti 2018 m. leidybos projektus pagal Valstybinės lituanistinių tyrimų sklaidos 2016 – 2024 m. programą. Lietuvių kalbos instituto paraiškoje pateiktos devynios pozicijos (monografijos, tęstiniai žodynai ir kt.) – solidūs darbai, dėl jų kokybės neabejojama. Bet finansavimas neskirtas. Kitų institutų paraiškos buvo finansuotos iš dalies. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas keliems leidiniams finansavimą gavo, o kalbos tyrėjų darbas, kaip matome, nuvertintas. Tuo pačiu nuvertinamas ir lietuvių kalbos paveldas.
Dar 2003 m. į Lietuvos mokslo prioritetinių krypčių sąrašą įtrauktas Tautinio identiteto stiprinimo globalizacijos sąlygomis prioritetas. Ar 2018 metais jis nebeaktualus? Ar kalba nebėra tautinio identiteto išlaikymo garantas?
Natūralu, kad humanitarinė visuomenė reagavo į šiuo metu vykstančius lituanistikai pavojingus procesus. Kovo pradžioje Vilniuje vyko konferencija „Lituanistika globalizmo vėtroje: ugdyti tautos kultūrą, stiprinti valstybę,“ kurios rezultatas – įkurtas Lituanistikos gynimo sąjūdis. Jis oponuoja Ministro Pirmininko sudarytos darbo grupės parengtoms rekomendacijoms bei pasiūlymams dėl humanitarinių institutų pertvarkos ir mano, kad įgyvendinant šį planą būtų „naikinamas nacionalinės kultūros mokslinio tyrimo branduolys, ištisas valstybės mokslo segmentas.“
Lituanistikos gynimo sąjūdis tokią humanitarinių mokslo institucijų pertvarką vadina jų naikinimo vajumi, kas nebuvo drįstama daryti net okupacijos laikais, ir pastebi, kad „Lietuvoje tai daroma tuo metu, kai visoje Europoje bunda tautinio atgimimo sąjūdžiai, ryžtingai ginantys savo šalių kultūras nuo jas besistengiančių sunaikinti multikultūrinių globalistų kėslų.“
Kuriuo keliu pasuksime mes?