Rubikietis Alvydas Diečkus žemės ūkyje dirbo net 53 metus.
Į aštuntą dešimtį įkopęs rubikietis Alvydas DIEČKUS, galima sakyti, suaugęs su tėviškės žeme. Niekada jos neišsižadėjo, kur lengviau – neieškojo. Basa, suskirdusiom kojom vaikystė vos penkerių netekus tėvo, darbas laukininkystės brigadoje eiliniu kolūkiečiu, vėliau – brigadininku, agronomu, pirmininko pavaduotoju ir Burbiškio agroserviso kooperatyvo vadovu atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje. Paskaičiavome, kad darbo biografija gimtinės žemės ūkyje siekia 53 metus. Jo akyse pasikeitė kelios kartos, santvarka. Laukuose dirba technika, apie kurią net svajoti kadais nedrįsta. A.Diečkų paprašėme prisiminti sovietmetį ir darbą žemės ūkyje po Nepriklausomybės atkūrimo.
– Gal keletą žodžių apie savo biografiją?
– Burbiškio dvare buvusioje mokykloje baigiau septynmetę ir neakivaizdžiai mokiausi Salų žemės ūkio technikume. Septynerius metus dirbau eiliniu kolūkiečiu laukininkystės brigadoje, o baigęs technikumą dirbau selekcininku, paskui – tos pačios Rubikių brigados brigadininku. Prisimenu, tarp 5 brigadų užėmėme pirmą vietą ir dovanų gavau tuomet jaunimo svajonę – radijo imtuvą „Vef 12“. Tapau agronomu, buvau vieno geriausių, turtingiausių rajone „Pergalės“ kolūkio pirmininko Vlado Šostako pavaduotoju, dirbau vyriausiuoju agronomu, o nuo 1994–ųjų iki šių metų vasaros – Burbiškio agroserviso kooperatyvo valdybos pirmininku.
– Sovietmečiu nė žingsnio darbuose nebuvo galima žengti be socialistinio lenktyniavimo. Tik pradėjęs darbinę karjerą, turbūt, tapote socialistinio lenktyniavimo nugalėtoju, Jus pardžiugino anuomet buvusia brangia dovana. Kaip į socialistinį lenktyniavimą žiūrėjo eiliniai kolūkiečiai, ar tai tikrai skatino juos geriau, našiau dirbti?
– Na, socialistinis lenktyniavimas buvo daugiau fasadinė politinio, propagandinio darbo pusė. Dauguma kolūkiečių į jį žiūrėdavo abejingai, šmaikštesni pašiepdavo, anekdotą suskeldavo, kartais nepiktai pasišaipydavo iš socialistinio lenktyniavimo nugalėtojų. Ar tai skatino dirbti geriau, sąžiningiau? Sunku pasakyti. Visokių žmonių buvo. Gal vienam kitam ir reikėjo tos garbės, tačiau didžioji dalis tiesiog dirbo, sąžiningai ir labai sunkai dirbo. Mūsų kolūkis visuomet buvo tarp stipriausių rajone, žmonės buvo įpratę prie vėliavų teikimo, jas lydėjusių premijų ir dovanų.
– Išties, prisimenu jūsų kolūkyje buvus ir Lenino ordininką, berods ir jūs pats esate gavęs „Garbės ženklo“ ordiną.
– Na, tų apdovanojimų ant pečių nešioti nereikėjo (Juokiasi,- aut.past.).
– Gal sugrįžkime į praeitį ir pabandykime bent šiek tiek palyginti su dabartimi.
– Kai 1962 – 1968 metais dirbau laukininkystėje, viską darėme arkliais. Su arkliniu purkštuvu herbicidais purškiau laukus. Tai įvažiuoji į ežerą, vandens prisipili, paskui chemikalus. Kadangi buvo vasara, nė pirštinių nemūvėdavau, o tokios apsaugos priemonės kaip respiratorius išvis nežinojau. Brigadoje buvo 18 vyrų, 16 moterų ir dvi dešimtys arklių. Dirbome 300 hektarų žemės. Javus kirsdavom su arkliais, moterys rišdavo pėdus, statydavo gubas. Veždavom į klojimus ir žiemą kuldavom. Telyčių aptvarai būdavo prie ežero, tai tos visas pakrantės nendres nuėsdavo. Be abejonės, žmonėse plito nuotaikos, kad jie dirba kažkam, ne sau. Kiekvienas kabinosi į savo 60 – ies arų sklypelį. Stengdavosi užsiauginti ir paduoti prieauglį, dažnai antrą karvę ar prieauglį slėpdavo, juk galima buvo tik vieną laikyti. Tačiau vieni kitų neskųsdavo. Prisimenu, visa Rubikių ežero Didžioji sala buvo į 40 sklypelių išdalinta ir sužymėta. Buvęs fermos vedėjas Pranas Kazlauskas sklypelių numerius išmaišydavo kepurėj, kolūkiečiai traukdavo. Šienaudavo ir valtimis plukdydavo į krantą, džiovinti baigdavo jau parsivežę namo. Mėšlą mano jaunystėj žiemą į roges šakėm kraudavo, veždavo rogėm į laukus, o pavasarį moterys su šakėm kratydavo. Kai kaime pasirodė pirmasis kombainas SK-3, kaimo žmonės susibėgo pažiūrėti kas per stebuklas, kad pjauna ir kulia.
– Kaimas garsėjo, o ir dabar, kaip girdime, garsėja girtuoklystėm. Dėl girtavimo visokių nelaimių ar kuriozų tikriausia atsitikdavo.
– Jau minėjau, visokių buvo, visokių yra. Buvo ir girtuoklių, ir tinginių. Tačiau sovietmečiu pašalpomis jų niekas nelepindavo, į darbą privalėjo eiti. Jeigu ne, būdavo veltėdžiais apšaukiami, jiems grėsė įvairios nuobaudos. Manau, kad dėl girtavimo daug kaimo vyrų sau amželį pasitrumpino. O nelaimių viena kita pasitaikydavo, tačiau laimingai pasibaigusių nuotykių būdavo dar daugiau. Ir kombainai apvirsdavo, ir mašinos nuo kelio nuvažiuodavo. Prisimenu, kai vikšriniai traktoriai arė dviem pamainom, tai vienas traktoristas išgėręs už vairolazdžių užmigo ir įvažiavo tiesiai į kaimo trobą, pečių išjudino. O ant jo jau įmigusi Ona buvo. Tai šaukti pradėjo: “Jurgi, kelkis! Gelbėk! Liuciperis nusileido“. Buvo ir toks metas, kai pigaus „vaisiuko“ į kaimo parduotuvę beveik pilną sunkvežimį atveždavo, tai aplinkinių kaimų vyrai per savaitę patvarkydavo.
– Gal keletą žodžių apie darbą žemės ūkyje atkurtos Nepriklausomybės metais?
– Subyrėjus kolūkiams žmonės pasijuto laisvi, pradėjo savarankiškai ūkininkauti. Dalis susibūrė į Burbiškio agroserviso kooperatyvą, kuris nepaisant nepalankios kaimo žmogui kainų politikos vis dėlto išgyveno. Savaime suprantama, niekas šakėm mėšlo nemėžia, tačiau žmonių kaime maža ir belikę. Dabartine technika, nors ji labai brangi, vienas ūkininkas gali įdirbti kelis šimtus hektarų.
