Šių metų rugsėjo 19 dieną istorinio bei literatūrinio pažinimo, pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo žygiu iš Niūronių į Anykščius prisiminti ir pagerbti 1863 metų sukilimo dalyviai, taip pažymėta šio ryškaus istorinio įvykio 160 metų sukaktis. Muziejininkų surengtame pagarbaus atminimo žygyje, kuriame darniai susipynė istorinis laisvės kovų pažinimas ir jautrioji Jono Biliūno kūryba, dalyvavo daugiau nei pusšimtis A. Baranausko pagrindinės mokyklos septintokų, dvi mokytojos ir aš – karališkai raudona, raiteliu ir angelais paženklinta Aukštaitijos vėliava apsiginklavęs keliavedys.
Tuoj po 10 valandos susibūrėme Arklio muziejuje, Niūronyse. Džiugu, kad į pasiūlymą žygiu paminėti 1863 metų sukilimo sukaktį atsiliepė didelis būrys smagių „baranauskiečių“ su mokytojomis Rūta Meliūniene ir Jūrate Griniene. Pirmiausia apžiūrėjome Karybos istorijos ekspoziciją muziejuje, prisiminėme šlovingus senovės Lietuvos karių žygius, genialius vadus ir laimėtus Žalgirio, Oršos, Salaspilio mūšius, susipažinome su tarpukario Lietuvos kariuomene. Plačiau – su raitelių daliniais – sužinojome apie visus tris kavalerijos pulkus: I-ąjį Lietuvos kunigaikščio Janušo Radvilos husarų, II-ąjį LDK Birutės ulonų ir „Geležinio vilko“ dragūnų pulkus.
Legų istorinėje etnografinėje sodyboje ieškojome ir suradome šiemet įrengtą partizanų slėptuvę, trumpai susipažinome su laisvės kovotojų žygiais bei nelengva kasdienybe. Spėriai, tiesiausiu keliu nužygiavome į rašytojo Jono Biliūno memorialinę sodybą. Trumpai susipažinome su šio įstabaus kūrėjo gyvenimu, išklausėme muziejininkės Nijolės Kirvelienės monologą apie žmonių gimties paslaptis rašytojo vaikystės laikmetyje. Svirtimi iš senojo sodybos šulinio vandenį sėmėme, juo gaivinomės. Įkopėme į Beržų kalnelį, stabtelėjome prie dar 1976 metais tautodailininkės Aleksandros Domarkienės sukurto paminklo „Liūdnos pasakos“ herojei Juozapotai. Įkopėme į Beržų kalnelį, prisiminėme šio, 1863 metų sukilimą įprasminančio kūrinio siužetą, bandėme suprasti apie ką, kaipo rašo J. Biliūnas. Taip pat pajusti tų laikų dvasią, drąsą, o kartu daugelį užgriuvusį sielvartą, tragišką baigtį. Net įsivaizduoti save to meto žmonių kailyje, kur kiekvienas iš mūsų būtų pasukęs. Kas būtų ryžęsis dėl bičiulių, tėvynės, laisvės palikti namus, mylimus žmones ir eiti į sunkią kovą ir net mirtį.
Ramūta – jis kalba prie savo moterį kaip apie deivę, kaip ramybės apraišką, rojaus būseną ir gailisi, kad tiek trumpai su ja pabuvo. O į jo, ligonio esybę, jau braunasi mirtis. Tuo pat metu jis žvelgia į aplinkui gyvenimu besidžiaugiančius sveikuosius, ir štai tuomet pasirodo skausmo palaužta, kasdien vis einanti, dejuojanti ir pražuvusio mylimojo ieškanti moteris. Ir ji kalba apie gražius, laimingus ponus, ir vis paklausia, ar nematėt mano Petriuko…
J. Biliūnas jam būdingu meistrišku stiliumi, literatūrą jis vadindavo daile, nors paprastais, skalsiais žodžiais piešia šios istorijos pradžią. Jauna, tik vedusių baudžiauninkų šeima, meilė, svajonės ir žinia, kad štai panaikinta baudžiava, nebereikės ponams dirbti, gausią žemės ir ją dirbdami galėsią viskuo apsirūpinti ir laimingai gyventi. Tad kam dar reikėjo tokią laimės valandą prieš caro valdžią sukilti, sunkiai suvokiama, bet kažkas sukurstė, o paprasti karštuoliai į sukilėlių gretas jungėsi. Petras, nors toliau savojo sodžiaus ir miestelio nebuvęs, bet širdimi giliai jautė pradėto žygio šventumą. Dalgės… Gandas apie sukilėlius vedantį kunigą, kurio kulka neima…
Išėjo su keliais tokias pat jaunais kaimynais. Pražuvo. Visokių gandų, apie kazokų žiaurumus, kautynes, į Vilnių atsiustą baisiai žiaurų gubernatorių. Kaimyno Damulio du sūnūs buvo miškan išėję, tai jos raminosi, kad vyrai greitai atauš, parako pauostę sugrįš. O sugrįžo po kelių mėnesių vienintelis to žmogaus sūnus Kazys, apie užmuštą brolį ir maskolių suimtą Petrą papasakojo. Juozapota savo mylimojo ieškoti išėjo. Kazokų, mieste pastatytų kartuvių siaubas, pergyvenimas ir sunki liga, iš kurios pakilo jau praradusi protą, Priemonių už kampininkę glaudėsi, elgetavo ir vis apie Petriuką klausinėjo.
Parašė šią liūdną istoriją J. Biliūnas besigydydamas Zakopanės kurorte 1907 m. birželio 6 d., matyt ir savo nelinksmą lemtį įliedamas. Po pusmečio mirė, taip baigėsi ir jo gyvenimo pasaka.
Improvizuotas maršas Variaus upelio slėniu, ieškojome tų šaltinių, iš kurių sukilėliai gėrė, stebėjomės milžiniškais medžiais upelio pakrantės šlaite, stabtelėjome prie Pavarių akmens. Kaip vykdavo sukilėlių pratybos, kokie buvo pagrindiniai ginklai, atsakymas į klausimą, ar lazda gali būti ginklas. Sparčiu žingsniu gelsvėjančiais šilais, per Elmos upelio slėnį iki pat paslaptingosios Piestupio griovos. Kas ten vaidendavosi, o dabar ar vaidenasi, kada keliuose bastydavosi vaiduokliai?
Apžiūrėję dar vieną šv. Jonui skirtą stogastulpį, juos skaičiuojam ir fiksuojam, jie primena rašytoją J. Biliūną, mat kuomet jį dar kūdikiu vežė į Anykščių bažnyčią pakelyje stovėję bene šeši „joneliai“. Tuos paminklus atstatė jau atgimimo metais, kuomet į Niūronis, į kūrybinę stovyklą susirinko būrys nagingų tautodailininkų. Žengiame kairiojo Šventosios kranto taku iki pat Okulčiūtės dvarelio, balto, kolonomis paremtu prieangiu mūro, kuriame pasak pasakojimų buvo sukilėlių ginklų slėptuvė. Žygį baigiame prie paminklo kun. Ferdinandui Stulginskiui ir visiems 1863 metų sukilėliams Anykščių bažnyčios šventoriuje.
Žygio dalyviai įveikė penkiolika tūkstančių žingsnių ir daugiau nei dvylika kilometrų ir skirstėsi linksmi, daug įdomybių patyrę, smagiai stebuklingai giedrias ankstyvo rudens valandas praleidę.
Labai smagus tekstas. Kaip gerai, kad jaunimas domisi istorija, noriai leidžiasi į žygius. Įdomiai sujungta istorija ir literatūros klasika. Bliūno Liūdna pasaka vienas gražiausių anykštėniškos kūrybos pavyzdžių.
Tie patys monologai…keiskites.