Lietuvos liberalų sąjūdžio Anykščių skyriaus pirmininkas Lukas Pakeltis išdėstė savo poziciją apie rajono valdžios krizę ir pabandė atremti jam mero Kęstučio Tubio išsakytus kaltinimus ( anyksta.lt; „Anykščių rajono valdžios krizė: Meras pereina į puolimą“ – https://www.anyksta.lt/naujienos/naujienos/49109-anyksci-rajono-valdzios-krize-meras-pereina-i-puolima).
„Meras bando supaprastinti situaciją iki visiškai buitinio konflikto lygmens. Niekur nebefiguruoja nuomonė dėl mūsų deleguotų žmonių ,o sakymas, kad jie kažko nedirba, yra mažų mažiausiai neteisingas. Siūlyčiau pabendrauti su administracijos darbuotojais, manau, tada susidarytų nepriklausoma nuomonė. Kalbėjimas apie kažkokią režisūrą yra neetiškas ir drįsčiau teigti, kad mažų mažiausiai melagingas. Ir pats meras žino ir bet kuris komandos narys galėtų paliudyti, kad aš visada ieškojau bendrų sąlyčio taškų, slopindavau bet kokias įtampas, bet kokius konfliktus ir stengdavausi merui padėti susišnekėti tiek su patarėju, tiek su administracijos žmonėmis.Teiginys, kad aš kažką dariau (tam, kad būtų sukelta valdžios krizė – red.past.) yra mažų mažiausiai neetiškas. Pats paskutinis, tikrai vėliau nei meras, sužinojau, kad žmonės parašė pareiškimus trauktis. Įtampos prasidėjo, kai buvo pasvarstymai, net ne mano paties, o K.Indriūno, „kad Lukas neatsisako galimybės po dviejų su puse metų eiti į mero rinkimus“. Bet juk kiekvienas politikoje esantis žmogus neatsisako galimybių. Tada, kiek man žinoma, buvo trenkta durimis ir prasidėjo… Dabar visos šios istorijos, šitų įtampų, kurios brendo, kulminacija. Visuomenei sunku gal suvokti, regis, kažkas staigiai atsitiko, bet įtampų ir autoritarizmo netruko jau ilgą laiką. O aš buvau tas žmogus, kuris neturėdamas jokios naudos siekė padėti visiems susikalbėti. Kaltinimas žmonių, kad jie su manimi pasitaria, mane informuoja, kas vyksta, klausia mano nuomonės, yra keistas. Taip juk ir turi būti. Aš juk liberalų skyriaus pirmininkas, rajono tarybos finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas. Meras nebandė tartis kokius sprendimus priimti. Jis atsakydavo: „nėra kada čia kalbėti – reikia dirbti“. /…/ Daug melo yra skleidžiama. Bet yra istorijos pradžia, yra istorijos pabaiga. Po šitos istorijos nebegalima įsivaizduoti kažkokio bendro darbo, o jeigu kita nuomonė laikoma konkurencija, o paskui konkurentus siekiama užtildyti, tada ir matome tai, kas vyksta. Žmonėms ne kartą ir nedviprasmiškai buvo pasakyta, kad jie gali išeiti su antrankiais. Juk žinome, kur didžioji mero darbinė patirtis buvo sukaupta… O kai taip grasinama be pagrindo tikrai nėra darbinė atmosfera.“ – susidariusią situaciją vertino L.Pakeltis.
