Malaišių kaimo medžių istorijos

Posakis teigia, kad  medžiai nebylūs ilgaamžiai liudininkai dažnai pragyvena net kelias žmonių kartas. Žmonės gimsta, auga, neša ant savo pečių likimo jiems užkrautus vargus ir rūpesčius, iškeliauja Amžinybėn, karta keičia kartą, o medžiai auga kaip augę, žaliuoja, kol galop palūžta nuo gilios senatvės ar audrų… Istorine praeitimi turtingo, Lietuvos literatūros klasiko, visuomenėsveikėjo, „deimančiukų ieškotojo“, kanauninko Juozo Tumo – Vaižganto gimtųjų Malaišių medžiai jei tik  galėtų kalbėti, apie daug  ką galėtų papasakoti.

Įdomu būtų sužinoti vieno ar kito medžio atsiradimo istoriją: kas ir kada medelį pasodino, gal kokiai gyvenimo progai atminti, gal kieno nors atminimui įamžinti. Tuomet būtų lengviau atspėti ir medžių amžių, atsirastų didesnės galimybės įsigilinti  į tos vietovės istoriją, daugiau sužinoti apie žmones, savo ar kitų džiaugsmui, o gal liūdesiui įprasminti sodinusius ąžuoliukus, liepaites, berželius  Tiktai labai gaila, kad tokius dalykus retai kas fiksavo, užrašydavo. O žodžiais išsakyti, išpasakoti prisiminimai – ne ilgaamžiai. Po gimtojo krašto žemele jau seniai sudūlėjo ir pačių medžių sodintojų, ir jų vaikų, gal net ir vaikaičių kauleliai, nors tie medžiai savo didybe, galingumu, vešlumu  dar ir dabar tebežavi. Jie oš, pasipuoš lapija pavasarį, sūpuos paukščių lizdus, suteiks malonų pavėsį karštą vasaros dieną praeiviui, nuklos spalvingu lapų kilimu žemę rudens metą ir tuomet, kai ir mūsų šioje Žemėje nebebus, kai savo gyvenimo keliu žengs mūsų vaikai ir vaikaičiai…
Tokios mintys anądien mane aplankė, kai vaikštinėjau po lietuvių literatūros klasiko, publicisto, literatūros mokslininko, visuomenės veikėjo, „deimančiukų ieškotojo“ kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtuosius Malaišius.
Pačiame Anykščių rajono ir Svėdasų seniūnijos pakraštyje, visai netoli kaimyninio Rokiškio rajono teritorijos įsikūrusiame  istorine praeitimi dvelkiančiame kaime gausu senutėlių medžių. Sunku ir atspėti, kiek kuriam uosiui, klevui ar ąžuolui metų. Malaišių senbuviai, kurių, deja, jau senokai nebėra gyvųjų tarpe, šių eilučių autoriui yra pasakoję, kad  tuos medžius sodino dar jų seneliai ir proseneliai.
O štai  išlakių medžių, juosiančių  Tumų sodybvietės vietą ir čia pastatytą skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtą Vaižganto paminklą, amžių sužinoti nesunku. Mat, apie tų medelių sodinimą yra išlikusių užrašytų prisiminimų, kurie saugomi Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje. Kai 1933-iųjų metų balandžio pabaigoje Kaune pasimirė garsusis kraštietis Juozas Tumas- Vaižgantas, toji liūdna žinia greitai pasiekė ir jo vardu pavadintą Kunigiškių pradžios mokyklą. Mokytojo Juozo Jokšo vadovaujami mokiniai nusprendė rašytojo gimtuosiuose Malaišiuose įprasminti velionio atminimą pasodindami medelių. Tumų sodybos čia jau nebebuvo, tad gimtojo namo vietą mokiniai kartu su savo mokytoju apsodino liepaitėmis, kleveliais  ir uosiukais, o centre pasodino ąžuoliuką. Dabar čia ošia, šlama, džiugina atvykstančių turistų ir ekskursantų žvilgsnį aukštaūgiai, storakamieniai medžiai. Jiems jau gerokai per aštuoniasdešimt metų. Šie medžiai savo lapija pastaruoju metu gerokai užgožė net ir paminklą, tad prieš kurį laiką anykštėnų komunalininkų ir  svėdasiškių miškininkų dėka šakos buvo apgenėtos, praretintos.
Jaukioje Malaišių aikštelėje netoli  Vaižganto kūryboje aprašyto įspūdingo dydžio akmens, „Juodžiaus kelmu“ vadinamo, svėdasiškio menininko Aleksandro Tarabildos sukurtų medžio skulptūrų, įprasminusių šio rašytojo populiarios apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjus  neseniai atsirado du nedideli ąžuoliukai. Jų istorija jau užfiksuota nuotraukose, kraštotyros aplankuose, žiniasklaidoje paskelbtuose  reportažuose.
Pirmasis ąžuoliukas, atvežtas į Malaišius iš Kauno mikrorajono Žaliakalnio, kur Vaižgantas praleido paskutines savo gyvenimo dienas, čia buvo pasodintas 2009-ųjų  gegužės 1- ąją. Kauniškio poeto, Vaižganto buto- muziejaus prižiūrėtojo, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininko pavaduotojo Alfo Pakėno  iniciatyva į Svėdasų kraštą buvo atvežti ir tądien pasodinti iš viso keturi ąžuoliukai. Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, jo pavaduotojas Alfas Pakėnas, vilnietis aktorius Tomas Vaisieta, Kauno kamerinio teatro aktorė Kristina Kazakevičiūtė, kaunietis poetas Vladas Vaitkevičius, miškininkystės profesorius Stasys Karazija, rašytojas ir publicistas Vilius Bražėnas, vertėja Irena Tumavičiūtė, Lietuvos blaivystės sąjūdžio ansamblio „Giedra“ nariai, tuometinis Anykščių rajono meras, žinomas šalyje gamtininkas Sigutis Obelevičius, Svėdasų seniūnijos seniūnas Valentinas Neniškis, svėdasiškis kraštotyrininkas ir muziejininkas Raimondas Guobis, Vaižganto giminaičiai ir kiti žmonės, skambant populiariai dainai „Žemėj Lietuvos uolai žaliuos“, ne tik čia, bet pasodino ąžuoliukus dar ir Svėdasų krašto (Vaižganto)  muziejaus kiemelyje Kunigiškių kaime ir Svėdasuose prie Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos bei skverelyje netoli rašytojui skirto paminklo. Tokia ąžuoliukų sodinimo akcija buvo skirta Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečiui, lietuviškos spaudos atgavimo 105-osioms metinėms ir artėjančiam kraštiečio šviesuolio Juozo Tumo- Vaižganto gimimo 140-ajam jubiliejui. Visi medeliai sėkmingai auga…
Antrasis dabar taip pat besistiebiantis aukštyn, gražiai augantis ąžuoliukas Malaišiuose buvo pasodintas 2011-ųjų metų rugsėjo 24-ąją  „Vaižgantinių“ metu. Iš Vilniaus krašto želdinių specialisto, aplinkosaugininko, miškininko, Vilniaus anykštėnų sambūrio nario Antano Stackevičiaus atvežtą ąžuoliuką kartu su šios iniciatyvos autoriumi ponu Antanu  sodino Vaižganto giminaičiai, aktoriai Tomas Vaisieta ir Ferdinandas Jakšys, Česlovo Kudabos premijos laureatas gamtininkas ir žurnalistas, laikraščio „Tėviškės gamta“ redaktorius Juozas Stasinas, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, Anykščių rajono vicemeras Donatas Krikštaponis, Svėdasų girininkijos girininkas Donatas Tuska, svėdasiškių draugijos „Alauša“ pirmininkas Algimantas Indriūnas, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas, veiklus kraštietis literatas mokslininkas doc., dr. Juozas Lapienis.
Šis ąžuoliukas tądien buvo pasodintas irgi neeiline proga, o skirtas Vaižganto įkurtos Lietuvai pagražinti draugijos 90-mečiui, „Vaižganto skaitymų“ Svėdasų krašte organizavimo 20-mečiui bei respublikinės literatūrinės Vaižganto premijos įteikimo 10-mečiui.
Nuo kelio Savičiūnai– Vaitkūnai pasukus  rodyklės kryptimi link Malaišių, tenka pravažiuoti 120 liepų alėja, kuri buvo pasodinta 1989 metų rugsėjo 16-ąją, minint Vaižganto gimimo 120-ąsias gimimo metines. Tokią iniciatyvą tuomet parodė į gimtąjį Vaitkūnų kaimą gyventi sugrįžęs architektas, Tėviškės patriotas Bronius Kazlauskas ir jo brolis tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar A. Stulginskio universitetas) docentas technikos mokslų daktaras Gvidas Kazlauskas. Iš Kauno atvežtas liepaites sodino tuometinio Malaišių kolūkio žmonės, moksleiviai ir mokytojai iš Svėdasų, Kunigiškių, Vilniaus, Kėdainių, Vaižganto giminaičiai, mokslininkai, dvasininkai, žurnalistai, aktoriai – net apie 180 žmonių. Iš liaunų liepaičių išaugo graži, rūpestingai išpuoselėta alėja. Visus medelių sodintojus tuomet architektas Bronius Kazlauskas rūpestingai suregistravo, tas sąrašas išsaugotas Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje. Svėdasų seniūnijos ir Vaižganto atminimo sergėtojų bei kraštiečių rūpesčiu 2016-ųjų rudenį Malaišiuose įrengtas meninis akcentas, kuris įamžino šią gražią patriotišką 120 liepų alėjos sodinimo akciją. Atminimo lentą liepų alėjoje įrengė du kraštiečiai mokslininkai, Vaižganto mažosios premijos „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“ laureatai gamtos mokslų daktaras tautodailininkas doc. Romualdas Šimkūnas ir biomedicinos mokslų daktaras doc. Juozas Lapienis. Daugelis, atvykstančių į Vaižganto gimtinę, prisimena tą medelių sodinimo šventę, susidomėjęs ieško savosios  liepaitės. Vienas iš tokių – garsus aktorius, Vytauto Didžiojo ordino kavalierius Tomas Vaisieta. Kai tiktai jis atvyksta į „Vaižgantines“ ar kitą renginį, pirmiausia aplanko, apžiūri jo kartu su sūnumi taip pat aktoriumi Perliu Vaisieta sodintą liepaitę, paglosto kamieną ir visuomet išdidžiai pažįstamiems pareiškia: „ Štai kokia nuostabi mano liepa!“  
Ir džiaugiasi širdis, kad kai kurie medžiai Vaižganto tėvonijoje- Malaišiuose – jau turi savo istoriją su konkrečiais faktais: datomis, sodintojų pavardėmis, medelių sodinimo progomis. Visa tai  kartu su medžiais turėtų išlikti ateinančioms kartoms…